Per vieną lėktuvo katastrofą, įvykusią prieš trisdešimt metų, Sovietų Sąjunga neteko keturis kartus daugiau admirolų, negu jų žuvo Antrajame pasauliniame kare.
Laivynas liko be vadovybės
1981 metų vasario 7 dieną šalia tuometinio Leningrado esančiame Puškino miesto kariniame oro uoste įvykusi katastrofa iki šiol Rusijoje yra karinė paslaptis, apie kurią vis dar nekalbama.
Ta lėktuvo Tu-104 katastrofa buvo iš karto įslaptinta. Apie ją tomis dienomis trumpai pranešta tik dviejuose kariniuose laikraščiuose. Sovietų armijos laikraštis „Krasnaja zvezda“ ir laivyno laikraštis „Bojevaja vachta“ išspausdino žinutes, kad per lėktuvo avariją žuvo grupė laivyno jūreivių, mičmanų, karininkų ir tarnautojų. Buvo pareikštos užuojautos žuvusiųjų giminėms, šalia atspausdinti dviejų admirolų nekrologai.
Iš tikrųjų katastrofos nuostoliai buvo didžiuliai. Žuvo 52 žmonės, tarp jų – 16 admirolų, 11 pirmojo rango kapitonų, keli generolai, pulkininkai. Be vadovybės liko didžiulis Ramiojo vandenyno laivynas.
Kad suprastume nuostolio svarbą, palyginkime – per visą Antrąjį pasaulinį karą sovietai neteko tik 4 admirolų. Dar vienas nusižudė per Leningrado blokadą, 4 mirė savo mirtimi, vienas žuvo Stalino gulaguose. O per vieną sekundę prie Leningrado žuvo 16 admirolų.
Žuvo laivyno vadas admirolas Emilis Spiridonovas, kontradmirolas Džeimsas Čiulkovas, viceadmirolas Borisas Tichonovas, politinės valdybos viršininkas Viktoras Sabanajevas ir daugybė kitų. Jų pavardės buvo išslaptintos tik po 18 metų, kai kapinių memoriale leido iškalti žuvusiųjų pavardes, laipsnius ir parašyti: „Žuvo vykdydami tarnybines pareigas“.
Operatyvinis pasitarimas
Taigi 1981-ųjų sausio pabaigoje ir vasario pirmąją savaitę Leningrade, Karinėje jūrų akademijoje, vyko kasmetinis operatyvinis visų laivynų vadovybės susirinkimas. Jam vadovavo ilgametis (nuo 1956 iki 1985 metų) sovietų laivyno vadas admirolas Sergejus Gorškovas.
Be kita ko, S. Gorškovas pagyrė Ramiojo vandenyno laivyno vadą E. Spiridonovą. Šis admirolas laivynui vadovauti pradėjo atsakingu momentu. Laivynas tuo metu buvo perginkluojamas. Šalia kitų laivų, atsirado ir atominiai povandeniniai laivai. Tiek E. Spiridonovas, tiek jo vadovaujami karininkai su šiuo uždaviniu gerai susidorojo.
Admirolas S. Gorškovas, kuris tuo metu laivynui vadovavo jau 25 metus, ieškojo sau pamainos ir kaip vienas iš kandidatų buvo minimas E. Spiridonovas. Kandidatu į jo vietą buvo laikomas nuo leitenanto iki kontradmirolo per 30 tarnybos metų užsitarnavęs Dž. Čiulkovas.
Išsigelbėję nuo mirties
Vasario 7-ąją laivynų vadai susiruošė namo. Pirmieji išskrido Šiaurės laivyno atstovai. Kartu su jais išskrido ir Ramiojo vandenyno laivyno štabo viršininkas Rudolfas Golosovas. Jis paprašė E. Spiridonovo leisti aplankyti šalia Murmansko gyvenančią dukterį, kurią buvo seniai bematęs. E. Spiridonovas leido ir taip savo pavaldiniui išgelbėjo gyvybę.
Žūties išvengė ir Kamčiatkos karinės flotilės vadovybė. Kadangi kiek anksčiau iš Leningrado į Kamčiatką skrido „Aeroflot'o“ civilinis lėktuvas, jie nusipirko bilietus ir išskrido tiesiogiai, o ne per Vladivostoką.
Užtat tuoj pat atsirado tokių, kurie įsiprašė į laisvas vietas lėktuve. Aplankiusi dukters šeimą, iš Leningrado kartu su E. Spiridonovo žmona Valentina į lėktuvą įsėdo ir jos draugė, Primorės krašto pirmojo Komunistų partijos sekretoriaus Lamakino žmona, taip pat jauna karininkų pora, grįžtanti iš atostogų, ir vieno karininko duktė, kuri mokėsi Leningrade. Likimas lėmė taip, kad jie tarsi patys pasiprašė mirti.
Lemties ženklai
Kai po kurio laiko giminės ėmė prisiminti tas dienas, paaiškėjo, kad ne vienas, kuris turėjo skristi, jautė artėjančią nelaimę. Kontradmirolas Dž. Čiulkovas ruošėsi švęsti savo 50 metų jubiliejų. Kadangi tuo laiku net ir admirolams buvo deficito laikai, tai skrendant į Leningradą žmona bandė Dž. Čiulkovui įduoti daugiau pinigų, kad jis nusipirktų bent dėžę geresnio konjako. Šis pinigų neėmė ir pajuokavo: „Neduok, Dieve, dar nukris lėktuvas – ir prapuls pinigai“.
Beje, Dž. Čiulkovas labai mylėjo savo žmoną ir vaikus. Kai išplaukdavo į jūrą, jis kasdien rašydavo žmonai laiškus, o tokio amžiaus karininkui tai buvo neįprasta.
Tai buvo antroji Dž. Čiulkovo žmona. Pirmąją nužudė į namus gedimo taisyti atėjęs santechnikas – gražuolę jauną moterį jis užmušė lygintuvu...
Žudiką sugavo ir teisė. Tą dieną, kai buvo skelbiamas nuosprendis, Dž. Čiulkovas į teismo salę atėjo su užtaisytu pistoletu – buvo pasiruošęs nušauti nusikaltėlį. Jis laikė savo garbės reikalu atkeršyti už nužudytą žmoną. Tačiau jo vyresnysis padėjėjas įtarė, kad taip gali būti, ir kartu su draugais sulaikė bepašokantį nuo suolo Dž. Čiulkovą.
Vėliau jis susirado antrą žmoną, o šiai buvo lemta likti našle.
Kad artėja kažkokia nelaimė, jautė ir viceadmirolas B. Tichonovas. Iki tol Naujuosius metus jis dažniausiai sutikdavo šeimoje, o tuos metus sutiko Karininkų namuose. Žmonos paprašė apsirengti kuo gražiau. „Tai mūsų paskutinieji Naujieji metai“, – sakė viceadmirolas. Prieš išskrisdamas jis atidavė visas skolas, o žmonai parašė įgaliojimą naudotis visais pinigais. Net savo autobiografiją surašė ir kartu su visais apdovanojimais padėjo ant darbo stalo.
Lemtingas pakilimas
O štai laivyno vadas E. Spiridonovas nelaimės nejautė, nors, rodos, būta ne vieno ženklo.
Išskrisdamas iš Vladivostoko, į lėktuvą E. Spiridonovas paėmė žmoną Valentiną, nors buvo gynybos ministro įsakymu buvo griežtai uždrausta civiliams skristi kariniais lėktuvais. Žmona aplankė besilaukiančią dukterį, anūką, žentą ir vos neliko Leningrade ilgesniam laikui, bet paskutinę minutę puolė krautis lagamino. Viską susimetė per keliolika minučių, sulipo į liftą ir užstrigo. Užtruko 10 minučių, kol išsilaisvino.
Admirolas labai nervinosi, nes jis niekur niekada nevėluodavo. O čia po kiek laiko dar automobilis įstrigo kamštyje. Kai atvažiavo prie lėktuvo, visi jau laukė savo vado.
Tad dar minutė kita ir netrukus, apie ketvirtą valandą popiet, asmeninis admirolo lėktuvas išriedėjo į pakilimo taką. Prie lėktuvo vairalazdžių sėdėjo papulkininkis Anatolijus Iljušinas – asmeninis admirolo pilotas, arba „mano vairuotojas“, kaip jį juokais vadino E. Spiridonovas.
Tai buvo vienas iš geriausių ekipažų. Vis dėlto, kaip vėliau kalbėjo karininkai, galbūt tai, kad A. Iljušinas buvo laikomas asu, jo lėktuvą ir pražudė. A. Iljušinas turėjo savo skridimo braižą. Lėktuvą nuo pakilimo tako jis keldavo trumpai įsibėgėjęs ir staigiai. Taip buvo ir šį kartą.
E. Spiridonovo žentas, dabar kontradmirolas Vladimiras Dvoriančikovas, pasakojo: „Mes stovėjome ir žiūrėjome į kylantį lėktuvą. Paprastai jis pavirsta tašku, o čia vos pakilęs virto ant šono ir pasirodė lyg kryžius dangaus fone. Dar akimirksnis, ir jis, sparnu užkabinęs žemę, virto ugnies stulpu! Buvo tik aštunta skrydžio sekundė...“
Panašiai apie katastrofą pasakojo ir karininkas Viktoras Gamaga, likęs laikyti Leningrado akademijoje egzaminus ir išlydėjęs draugus: „Tik beveik trečdalį tako nuriedėjęs lėktuvas ėmė kilti, bet maždaug 30 metrų aukštyje kažkodėl pasviro ant dešinio šono. Mes sėdėjome autobuse ir komentavome, kad tas Iljušinas tikras nutrūktgalvis – vos pakilęs, o jau suka dešinėn. Po akimirkos lėktuvas sprogo... Kai buvo užgesinta liepsna, aplink gulėjo apanglėję kūnai. Dėl nudegimų ne visus pavyko atpažinti. Pilotai pro langą buvo išmesti toli į priekį. Vienas mechanikas dar turėjo gyvybės ženklų, bet vežamas į ligoninę ir jis mirė.“
Link katastrofos vietos pasileido ugniagesiai, tačiau jų pastangos buvo bevaisės – liepsnojo 30 tonų žibalo... Į nelaimės vietą subėgę Baltijos, Juodosios jūros laivynų vadai, kurie dar laukė eilės skristi, irgi nieko negalėjo padėti.
Laukė užpuolimo
Netrukus avarijos vieta buvo aptverta ir imta kuo griežčiausiai saugoti. Kiekvienas admirolas turėjo lagaminėlį su slaptais dokumentais, tad buvo duotas įsakymas surinkti kiekvieną popieriaus skiautelę. Tačiau ugnis buvo sunaikinusi viską. Toli ant sniego, matyt, smūgio bangos išmesti pro langą, gulėjo tik lauktuvėms iš Leningrado į Vladivostoką vežti apelsinai.
Pirmos minutės po katastrofos buvo labai įtemptos. Buvo svarstoma versija, kad galbūt tiek admirolų galėjo pražudyti tik priešai, tad visoje Sovietų Sąjungoje buvo paskelbta karinė padėtis.
O kai ir po kelių dienų sovietų niekas nepuolė, imta ieškoti, kas kaltas. Tarp įtariamųjų minėtas net kitu lėktuvu išskridęs štabo viršininkas R. Golosovas – girdi, jis galėjęs susprogdinti lėktuvą, nes norėjęs laivyno vado vietos.
Galų gale kariškiams slaptai buvo paskelbta, kad lėktuvas nukrito dėl centruotės pažeidimų ir galbūt per didelio svorio. Kad taip galėjo būti iš tikrųjų, sakė tie, kurie daugiau žinojo apie šį skrydį.
Kiekvienas karininkas namo vežėsi lauktuvių, negana to, buvo pakrautos 2 tonos popieriaus, o kaip vyko krovimas, niekas netikrino. Jei buvo sukrauta bet kaip, o lakūnai iš karto per smarkiai kilstelėjo lėktuvo nosį, krovinys galėjo virsti ir nusverti lėktuvą. Specialistai sako, kad būtų užtekę energingo postūmio vairalazde žemyn, ir lėktuvas galbūt būtų buvęs išgelbėtas. Bet lakūnai to padaryti, matyt, nespėjo.
Katastrofos aukų laidotuvės įvyko Leningrade vasario 12-ąją. Tą patį vakarą giminės išskrido atgal į Vladivostoką. Tai buvo viena iš didžiausių to meto katastrofų, tačiau pasauliui ji liko nežinoma. Net mirties liudijimuose buvo parašyta, kad žmogus „miręs“, o ne „žuvęs“. Ir tik 1997 metais giminės išsireikalavo, kad dokumentai būtų pakeisti.
Tiesa, admirolų ir generolų našlėms buvo paskirtos personalinės pensijos, o šeimoms leista pasirinkti, kuriame mieste nori gyventi. Į Leningradą išvažiavo 26 šeimos, kitos pasirinko Maskvą, Sevastopolį, Kijevą.
Draudimų vėl nepaisoma
Po šios katastrofos peržiūrėta ne viena techninė norma ar taisyklė. Buvo griežtai uždrausta kariniais lėktuvais skraidinti civilius asmenis. Armijos ar laivyno vadams buvo draudžiama skristi tuo pačiu lėktuvu kartu su štabo viršininkais. Kariniuose lėktuvuose buvo taip pat pradėti montuoti saugos diržai, imta sverti į lėktuvus kraunamus krovinius.
Vis dėlto, kaip įprasta Sovietų Sąjungoje, tų draudimų paisyta vos metus kitus. Vėliau, taupant lėšas, kurių visuomet trūko, vėl visi vadai ėmė skraidyti tais pačiais lėktuvais, buvo pamiršti ir kiti draudimai – iki kitos nelaimės...
Žilvinas VIZGIRDA
