Sunku neįvertinti, koks įspūdingas tai būtų pasiekimas: aparatas, sukurtas čia, Žemėje, žmogaus protu ir rankomis, išskrido iš Floridos, Žemės orbitos, praskrido pro Marsą, pro dujinius gigantus Jupiterį ir Saturną, ir dabar galimai paliko heliosferą – smulkutę visatos dalelytę, už savo egzistavimą turinti dėkoti Saulei. Ar tai iš tiesų įvyko? Kaip mes apie tai sužinotume?
„Tai dar neįvyko“, – pasakė „Voyager-1“ projekto koordinatorius ir buvęs NASA raketų ir raketinių variklių kūrimo laboratorijos vadovas Edwardas Stone'as. Tačiau, pasak jo, kosmoso aparatas prieina prie ribos – „jis palieka Saulės sistemą“, tačiau mes nežinome, kiek jam dar reikia nukeliauti, bei kaip tas „išėjimas“ į tarpžvaigždinę erdvę atrodys.
„Voyager-1“ paleistas 1977 metais. Šiandien jis yra maždaug 121 astronominiame vienete nuo mūsų. Tai yra taip toli, kad tam, kad radijosignalai, kuriuos jis siunčia, ateitų iki mūsų, reikia 16 valandų. Jis juda maždaug 17 kilometrų per sekundė greičiu, prie kurio prisideda „šaudyklės efektas“, dėl to, kad jis praskrenda pro Jupiterį ir Saturną. Tai yra gerokai daugiau už antrąjį kosminį greitį. Kosminio laivo kameros išjungtos nuo 1990 metų, kuomet buvo padarytos žymiosios fotodokumento „Šeimos portretas“ nuotraukos. Jis parodo, kaip atrodė planetos, kai „Voyager-1“ galėjo stebėti visą Saulės sistemą, pro kurią jis praskrido.
Reikia suvokti, kad duomenys, kurie mus pasieka, yra ne nuotraukos, o duomenys apie įvairių dalelių išoriniame Saulės sistemos krašte, žinomam kaip helioskydas, lygius. Helioskydas – tolimiausia vieta, kurią pasiekia Saulės vėjai (dalelių, išmestų Saulės, srautai). „Voyager-1“ čia įėjo 2004 metų gruodį. Būtent dėl kai kurių iš šių duomenų – kosminio spinduliavimo lygio – ir atsirado spėjimų, kad „Voyager-1“ pagaliau palieka Saulės sistemą.
Kai kurios kosminio spinduliavimo dalelytės įeina į heliosferą, ir mes galime jas pamatyti iš Žemės. Tačiau letesnėms dalelytėms sunku įeiti į heliosferą. Praėjusį mėnesį šių lėtųjų dalelyčių skaičius staiga padidėjo maždaug 10 proc. – tai pats didžiausias padidėjimas, kurį esame matę. Tačiau šis padidėjimas dar nereiškia, kad „Voyager-1“ peržengė ribą. Vis dėlto tai iš tiesų reiškia, kad jis yra prie jos. Kai „Voyager-1“ pagaliau išeis iš Saulės sistemos ribų ir įeis į ta erdvę, kur „yra visos dalelytės“, lygis nustos augti. Pats augimas reiškia, kad „Voyager-1“ dar nėra peržengęs ribų. „Tačiau mes jau žinome. Juk tai pirmasis kartas, kai bet koks kosminis laivas įeina į šią erdvę“, – pasakoja E. Stone'as. Tiesa, iki šiol neaišku, kas įvyks. Bet būtent tai ir yra įdomu.
Du kiti indikatoriai, kad „Voyager-1“ paliko heliosferą – dalelyčių su mažesne energija, kurios nepalieka mūsų sistemos, nebuvimas, ir magnetinio lauko pasikeitimas – dar nebuvo užfiksuoti, nors tam tikri energetinių dalelyčių lygio pasikeitimai buvo. Vis dėlto E. Stone'as teigia, kad „šis rodiklis dar nėra lygus nuliui“. Yra ir dar viena detalė, kurį komplikuoja situaciją: už heliosferos ribų, tarpžvaigždinėje erdvėje, yra kometos, kurios sukasi aplink Saulę ir todėl yra Saulės sistemos dalis.
Būtū geria, jei ties heliosferos riba būtų tam tikra faktine riba – lyg koks pasienis tarp mūsų sistemos ir likusio kosmoso. Tačiau mažai tikėtina, kad viskas yra taip šabloniška. „Jokios staigios sienos nebus. „Voyager-1“ neišskris staiga“, – teigia E. Stone'as. Išėjimas tikriausiai bus turbulentiškas. Mokslininkai siekia išsiaiškinti, kaip reikės suvokti, kad išėjimas įvyko. Kad „Voyager-1“ perskristų minėtąją turbulentinę zoną, gali prireikti mėnesių.
Tačiau netgi be staigaus perėjimo perspektyvos sunku ramiai laukti, kol tas momentas ateis. „Mes analizuojame duomenis kiekvieną dieną – mes kasdien klausomės tų kosminių aparatų, po kelias valandas – kas sektume tai, kas vyksta. Tai yra be galo įdomu iš mokslinės pusės, nes mes stebime tai, ko niekas iki šiol niekada nestebėjo“, – pasakoja E. Stone'as.
Tad „Voyager-1“ gali ir nepasižymėti staigiu, lemtingu įvykiu kurį būsimosios kartos prisimins kaip tam tikrą atskaitos tašką žmonijos istorijoje, tam tikrą „iki tol“ ir „dabar“. Tačiau E. Stone'as į tai žiūri ramiai: „Iš tiesų „Voyager-1“ turėjo daug tokių momentų, kai jis praskrido pro Jupiterį, Saturną, Uraną ir Neptūną. Kiekvieną kartą mes darėme vis naujus atradimus – o juk iki tol mes net nežinojome, kad ten yra kažkas, ką mes turėtume atrasti.“
