Dar šešiasdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais toks dalykas atrodė neįmanomas – sprendimas perkelti raketų bandymų poligoną iš Kapustin Jaro į Kazachstano dykvietėje įsikūrusį Baikonurą buvo priimtas būtent atsižvelgiant į civilių saugumą – paleidžiamų raketų atsiskiriančios dalys galėjo nukristi ant gyvenamųjų rajonų. Šalis, kurioje trūko visko, pradedant apatiniais ir baigiant muilo gabalu, ėmėsi neregėtų tiems laikams išlaidų, siekdama apsaugoti savo taikius gyventojus. Net Nikita Chruščiovas ir jo vadovaujama Komunistų partijos vadovybė tai suprato.
Tačiau sovietų valdžia – tai tokia pati save griaunanti ir pati save pūdanti valdžios forma, kuri, kuo arčiau griūties, tuo beatodairiškiau elgiasi, rašoma „Obozrevatel“. 1972-aisiais Charkovščinoje, Krasnogrado rajone, buvo susprogdintas branduolinis užtaisas. Slepiant tai nuo žmonių. Nepaisant aplink gyvenančių žmonių.
„Norėjom kaip geriau, išėjo kaip visada“
Tuometinėje Ukrainoje didžioji dalis gamtinių dujų buvo išgaunama Charkovo srityje. Vien Krasnogrado rajone dujas pumpavo iš beveik 20 gręžinių. Gręžė dar vieną. 1971-ųjų birželio 17-ąją įvyko nelaimė – spaudžiamas didžiulio slėgio išsiveržė dujų kondensatas.
Nelaimės metu ne tik buvo visiškai sugriautas gręžinys – sakoma, kad jis išskrido į 30 metrų aukštį – žuvo ir darbus prižiūrėję inžinieriai.
Į už 400 metrų įsikūrusį kaimą išsiuntė šauklius, kurie perspėjo: ugnies nedegti, nerūkyti ir laužų nekurti, šviesos nejungti – sprogimui užtenka vienintelės žiežirbos. Kaimiečiai suprato problemos mastus.
Tuo metu buvo sprendžiama, kaip suvaldyti išsiveržusias dujas. Jau kitą dieną buvo priimtas sprendimas padegti dujų fontaną. Fontanas gražiai dega – kelių dešimčių metrų stulpas, dieną ir naktį apšviečia Krasnogrado apylinkes. Ir taip jis degė dar metus, kaip amžinoji ugnis vėliau pražudytiems žmonėms.
Sovietų valdžia nurodė gręžinį užversti betonu – nepadėjo. Vienintelis užtikrintas ir jau daugelį metų naudotas metodas buvo palaipsniui atkasti dujų telkinį, jį „išardyti“ ir vėl užkasti. Tačiau čia ir pradeda rodytis sovietinis valdžios abejingumas saugos reikalavimams: kapstyti reikėtų ilgai ir nuobodžiai, o dujų reikia čia ir dabar. Planai patys neįsivykdo. Iš Maskvos atvyko valdžios atstovai ir ekspertai, atsivežė su savimi planą.
Maskvos planas tuo metu jau buvo pilnai paruoštas ir pasirašytas aukščiausių Centrinio Komiteto (CK) vadų, įskaitant ir Leonidą Brežnevą. Parengti VRM ir KGB specialieji būriai. Tiesa, Ukrainos dujininkai ir su projektu dirbę specialistai informuoti nebuvo – iš jų tiesiog buvo pareikalauta parašo ant informacijos neatskleidimo dokumento.
Gyventojų niekas neperspėjo apie būsimą sprogimą
Sugalvojo tais laikais Sovietų Sąjungoje naudotą metodą – branduolinės bombos sprogdinimą pačiame dujų telkinyje. Tačiau šį sykį tai buvo ne Sibiro platybės ar Vidurinės Azijos dykvietės, o tankiai apgyvendintas Ukrainos rajonas.
Operacijai buvo duotas kodinis pavadinimas „Fakel“. Siekiant įgyvendinti savo užmačias, kariuomenės inžinieriai suplanavo išgręžti kitą, nuožulnų, gręžinį. Beveik 2 tūkst. metrų gylio. Ir į šį gręžinį patalpinus branduolinį užtaisą, jį susprogdinti. Užtaiso galia – 3,8 kilotonos, trečdalis ant Hirošimos amerikiečių numesto „Mažylio“ galios.
Dujų telkinio teritoriją 400 metrų spinduliu aptvėrė viela ir užpylė 20 centimetrų storio smėlio sluoksniu. Sustatė KGB ir VRM dalinių karius ją saugoti. Vykdytojams išdavė specialią nuo radiacijos saugančią aprangą.
Visus rajone veikiančius gręžinius išjungė. Atjungė visus elektros energijos tinklus. O gyventojai? O gyventojai ir neturėjo nieko žinoti, apie jų perspėjimą daug negalvota – kam veltui jaudinti? Peršotravnevo gyventojams tik liepta persikelti į už kelių kilometrų įrengtą stovyklą. Susirinkti daiktus ir išvykti gyventojams skyrė kelias dienas, niekas nieko neaiškino – „taip reikia“.
Kaimiečiai nelabai suprato, kaip jiems elgtis, kokiam laikotarpiui juos iškrausto, ką daryti su gyvuliais ir ūkiais. Jaunesni patys susiprotėjo skubiau vykdyti, vyresnieji – tie, kurie atsisakė palikti savo gimtuosius namus – buvo prievarta išvežti likus valandai iki sprogimo.
Užgesinti pavyko tik po metų
Lygiai dešimtą ryto buvo duotas nurodymas atlikti sprogdinimą. Sudrebėjo žemė ir iš atsivėrusio kraterio išsiveržė dūmų stulpas, vėliau vėjo nupūstas gyvenvietės link.
Krateris nutilo 20 sekundžių, tačiau tuomet nugriaudėjo siaubingos jėgos sprogimas – užsidegusios dujos iš kraterio gilumos šovė į dangų. Visi aplinkiniai pastatai nuo sprogimo sudrebėjo, kaimiečių chatos subyrėjo kaip kortų nameliai, atidengdamos vienišus krosnių dūmtraukius. Tvoros, sandėliai, klėčiai, tvartai ir kiti ūkio pastatai – viską nubloškė sprogimo banga.
Keisčiausiai visoje šioje istorijoje atrodo vėlesnis valdžios sprendimas suvaryti buvusius kaimo gyventojus atgal į savo gyvenvietę praėjus vos valandai po sprogimo. Kas atidavė tokį nurodymą – CK iš Maskvos ar pernelyg uolūs vietos valdžios veikėjai – taip ir nepaaiškėjo.
Turbūt reikėjo to ir tikėtis, tačiau branduolinio užtaiso sprogdinimas šioje vietovėje padarė lygiai nieko. Užduotis užpilti išsiveržusį dujų stulpą buvo neįvykdyta. Krateris ir toliau sau liepsnojo. Jį atkasti ir suvaldyti pavyko tik po metų – 1973-ųjų liepą.
Atkasinėjo jau jį tie patys vietiniai specialistai, pasirašę informacijos neatskleidimo dokumentus. Pragariško karščio sąlygomis, be specialios įrangos ir kostiumų.
Nėra įvykio, nėra ir problemos
Apie Černobylio aukas ir pasekmes dabar jau žino visi, tačiau peršotravnevcai (sovietų laikais vadinti petrozavodininkais), žmonės, užkasinėję radioaktyvų katerį – apie juos faktiškai nieko nežinoma. Kaip ir apie patį nusikaltimą.
Visi jie nebuvo minimi oficialiuose dokumentuose, nefigūravo jų pavardės ir medicinos įstaigų ataskaitose – tokio įvykio, kaip „Fakel“ sprogdinimas oficialiai nebuvo, todėl ir aukų ar nukentėjusiųjų būti negalėjo.
Vietos ir apylinkių gyventojai yra įsitikinę, kad jų problemos su sveikata yra susijusios su radioaktyvių medžiagų išskyrimu į aplinką. Jie ne sykį kreipėsi į instancijas, kad kas nors pripažintų juos nukentėjus nuo radiacijos, tačiau nesulaukė pritarimo.
„Vasarą medžiai be lapų stovėjo. O žiemą sniego nebuvo, žolė žalia augo aplink telkinį per 200 metrų“, – cituojama vietos gyventoja Nadežeda Džiabura „segodnya.ua“.
Ukrainos mokslų daktaras L. Černigoras yra įsitikinęs, kad gyventojai susidūrė ne su radiaciniu užterštumu, o su degančio dujų telkinio skleidžiamu infragarsu, kuris tariamai ir sukėlė ilgalaikes pasekmes vietos gyventojų sveikatai.
