Moldova svajoja apie Europą
Šiais metais Moldova pradėjo kapstytis iš užsitęsusios politinės krizės, kuri įvyko dėl pokyčių šalies vidaus politikoje. Beveik du dešimtmečius šalį valdę komunistai prieš kelerius metus prarado valdžią, pralaimėję susivienijusioms liberalios pakraipos jėgoms. Tačiau Moldovos komunistų partija tebėra gana stipri ir rimta jėga. Šalis beveik trejus metus gyveno be prezidento, nes nors liberalioji koalicija ir turi šiandien daugumą parlamente, jos persvara nėra lemtinga. Moldovoje šalies vadovą renka parlamentas. Šita aplinkybė leido komunistams, dabar esantiems opozicijoje, sabotuoti naujojo prezidento išrinkimą, balsuojant prieš liberaliosios koalicijos siūlomus kandidatus. Tik visai neseniai Moldovos parlamentas pagaliau išrinko šalies vadovą. Juo tapo nuosaikus liberalų stovyklos atstovas Nicolae Timoftis.
Moldovą šiandien valdančių politinių jėgų orientacija yra aiški – integracija į susivienijusios Europos erdvę, kiek galima greičiau ir efektyviau tolstant nuo Maskvos. Ši užduotis yra ne iš lengvųjų dėl kelių priežasčių. Pirma, Europos Sąjunga, kamuojama ekonominių problemų, artimiausiu metu neskubės atverti narystės durų dar kam nors. Moldovai ypač sunku tikėtis, kad toks stebuklas galėtų įvykti, nes šios šalies ekonomikos būklė vargu ar atitiktų europinius kriterijus. Dabartinei Moldovos valdžiai reikėtų forsuoti europinei integracijai reikalingas reformas.
Nepaisydamas šių sunkumų, naujasis Moldovos prezidentas yra nusiteikęs gana optimistiškai. N. Timoftis pareiškė, kad, jo prognozėmis, Moldova galėtų tapti Europos Sąjungos nare jau po kokių septynerių aštuonerių metų. Žinoma, tik po radikalių reformų ir ekonomikos pertvarkos. N. Timoftis tikisi, kad šiame etape Moldovai padės Rumunija, kuriai ne taip seniai pavyko įveikti integracijos į Europos Sąjungą kelią. Tačiau ir galimos sėkmės atveju ES durys Moldovai gali likti užvertos. Šiandien Kišiniovas vis dar nekontroliuoja visos šalies teritorijos. Įšaldytas Padniestrės konfliktas gali tapti rimta kliūtimi europinės integracijos kelyje.
Nepaleisti iš įtakos zonos
Moldovos posūkiu į dešinę nelabai patenkinta Maskva. Kišiniovo pasirenkamas europinis vektorius savotiškai erzina Rusiją, nes nedviprasmiškai byloja, kad Moldova nori ištrūkti iš Kremliaus įtakos zonos, į kurią įeina visa posovietinė erdvė. Žinoma, europinės integracijos idėja neatsirado Moldovoje per vieną naktį. Apie ją kalbėjo ir ankstesnė valdžia, tačiau atsargiai žvelgiantys į Europos pusę Moldovos komunistai bandė išlaikyti tam tikrą balansą ir santykiuose su Maskva (nors tai ir ne visada pavykdavo). Dabar valdžioje esančios liberalios jėgos, ko gero, neapsiribos vien kalbomis. Realūs žingsniai Europos link gal ir negarantuos Kišiniovui sėkmingos integracijos į ES, bet gali leisti bent moraliai atitrūkti ir atitolti nuo Maskvos.
Beje, Moldovos valdžia kalba apie integraciją tik į Europos Sąjungą. Beveik nesvarstoma galimybė siekti narystės gynybiniame Šiaurės Atlanto aljanse (tokios kalbos, ko gero, galėtų suerzinti Kremlių iki pasiutimo). Moldovos Konstitucijoje įtvirtintas neutralios šalies statusas neretai nurodomas kaip kliūtis narystei NATO.
Šiandien Padniestrės korta gali būti panaudota tam, kad Moldova neatitrūktų pernelyg toli nuo Maskvos. Pačioje Rusijoje apie tai kartais rašoma gana atvirai. Ne taip seniai viename agentūros „Rosbalt“ straipsnyje buvo akcentuojama, kad Padniestrės problemos sprendimas gali būti pasitelkiamas kaip priemonė Moldovai atgręžti nuo Vakarų į Rytų pusę. Tačiau Padniestrė tokioje situacijoje greičiau būtų tik papildoma priemonė, nes bent jau šiuo metu Moldova yra stipriai ekonomiškai priklausoma nuo Maskvos. Nemažai Moldovos piliečių yra išvažiavę į Rusiją dirbti nekvalifikuotą arba mažai kvalifikuotą darbą – šalies ekonomiką padeda palaikyti ir jų pinigai, siunčiami į tėvynę.
Dėmesys Padniestrei
Galbūt norėdama įspėti Moldovą ir jos valdžią, Maskva per pastaruosius mėnesius suaktyvino dėmesį Padniestrei. Joje apsilankė dabartinis Rusijos Federacijos vicepremjeras ir prezidento specialusis atstovas Padniestrės klausimais Dmitrijus Rogozinas. Jis pažadėjo, kad Maskva ir toliau nepamirš nepripažintos respublikos, visapusiškai ją palaikys. Žinoma, didelis dėmesys buvo skirtas ir Rusijos vadinamųjų taikdarių pajėgoms, dislokuotoms nepripažintoje respublikoje. Šios pajėgos įvardijamos kaip stabilumo garantas, tačiau visiems aišku, kad jos pirmiausia garantuoja, jog Padniestrės problema artimiausiu metu tikrai nebus išspręsta. Moldovos valdžia tai mato ir supranta. Prezidentas N. Timoftis yra viešai užsiminęs apie norą konflikto zonoje Rusijos kariškius pakeisti tarptautine civilių stebėtojų misija. Be to, Moldovos prezidentas apibrėžė Rusijos kariškių buvimą šalies teritorijoje (t. y. Padniestrėje) kaip „pirminį pavojų“ Moldovos saugumui. Tačiau aišku, kad Maskva nesutiks atsitraukti. D. Rogozinas, lankydamasis PMR, pareiškė, kad „taikdarių misija bus tęsiama“.
Kad ateities geopolitiniame žaidime Padniestrės korta gali būti ištraukta, byloja tai, kad Maskva vėl pradeda gąsdinti Padniestrę absurdišku gandu, jog Moldova gali būti prijungta prie Rumunijos. Padniestrės problemos atsiradimas kaip tik ir buvo susijęs su nuogąstavimu, kad byrant Sovietų Sąjungai Rumunija gali susigrąžinti kadaise prarastas teritorijas, kuriose ir buvo suformuota tuometinė Moldovos Sovietinė Socialistinė Respublika. Gal prieš dvidešimt metų tokie nuogąstavimai ir galėjo atrodyti rimtai, o šiandien apie tai, ko gero, nevertėtų kalbėti. Jeigu Rumunija ir norėtų prisijungti Moldovą, jai mažų mažiausiai reikėtų išstoti iš Europos Sąjungos.
Tas pats scenarijus?
Dėmesys Padniestrei, „naujas“ Rusijos prezidentas Kremliuje ir artėjančios vasaros Olimpinės žaidynės verčia pajusti tam tikrą deja vu. Iš tikrųjų nemanau, kad Moldovoje gali tiksliai pasikartoti 2008 metų rugpjūčio mėnesio gruziniškas scenarijus. Kol kas Rusijos ir Moldovos santykiai nėra tokie įtempti, kokie jie buvo ir tebėra tarp Rusijos ir Gruzijos, o ir N. Timoftis Maskvoje kol kas nelyginamas su Michailu Saakašviliu. Ko gero, tiesa ir tai, kad Moldova nesiryžtų panaudoti karines pajėgas net tuo atveju, jei Rusija pradėtų demonstratyviai stiprinti ir didinti savo pajėgas Padniestrėje. Tačiau nežinia, kaip gali pasisukti įvykiai, jeigu Rusijai ir Vladimirui Putinui dėl kokios nors priežasties iš tikrųjų prireiks naujo mažo pergalingo karo. Galiausiai juk 2008 m. rugpjūčio mėnesio karinio konflikto tarp Gruzijos ir Rusijos irgi beveik niekas neprognozavo.
Padniestrės Moldovos Respublikos padėtis iš esmės primena Pietų Osetijos ir Abchazijos situaciją. Ji yra ekonomiškai priklausoma nuo Rusijos, rusų kariuomenė buvo ir tebėra jos egzistencijos garantas, o dauguma gyventojų turi kišenėje Rusijos piliečio pasą. Tai nėra paslaptis. Jau cituota agentūra „Rosbalt“ gana tiesmukai rašo: „Be jokių abejonių, į pirmą vietą Tiraspolis iškelia santykius su Rusija – PMR karine ir politine sąjungininke. Rusijos kariuomenė padeda užtikrinti Padniestrei fizinį saugumą. Rusijos dujos maitina Padniestrės ekonomiką ir šildo jos gyventojų būstus. Nuo 1990 metų Rusijos diplomatija daro labai daug, kad Padniestrės valstybingumas nebūtų sunaikintas“.
Padniestrė yra žaislas Rusijos rankose, arba, vartojant šiame straipsnyje dominuojančią metaforą, korta geopolitinėje Maskvos kortų malkoje. Kol nėra reikalo, ji netraukiama, tačiau žaidėjas apie ją nepamiršta. Galiausiai, tam tikromis aplinkybėmis ši kortą gali tapti koziriu. Tokiu pat kaip Pietų Osetijos ir Abchazijos kortos, padedančios žlugdyti Gruzijos euroatlantinės integracijos planus ir siekį būti kuo toliau nuo Rusijos įtakos.
Viktor Denisenko
