Chemijos kombinatas „Majak“ SSRS buvo naudojamas branduolinio ginklo kūrimui, dar prieš pradedant branduolinės energijos išgavimą atominėse elektrinėse.
Įslaptintame uždarame mieste „Čeliabinsk-40“ (dabar tai yra Oziorsko miestas) buvo įkurta teritorija, skirta radioaktyvių medžiagų utilizavimui.
Pradžioje jas tiesiog pildavo į šalia tekančią upę. Aplinkiniams gyventojams pradėjus skųstis dėl įvairių negalavimų, buvo nuspręsta atliekas „laidoti“ specialiuose rezervuaruose ir jas ten „saugoti“. „Majak“ kombinatas neturėjo tam reikalingų technologijų, buvo naudojamasi standartinių cheminių gamyklų nuodingų medžiagų tikrinimo įranga. Saugojimo įranga nebuvo apsaugota nuo radiacijos poveikio ir ilgainiui pradėjo gesti, tačiau tai taip pat nebuvo pastebėta laiku.
Avarija „Majak“
Viena iš versijų, patvirtinta tuomet surinktos mokslininkų komandos, skelbia, kad gamykloje sugedo sistema, atsakinga už branduolines atliekas saugančios betoninės talpos aušinimą. Manoma, kad šaldymo sistemos gedimas buvo iššauktas jos detalių korozijos. Šaldymo sistemos gedimas buvo užregistruotas dar 1956-aisiais, buvo nuspręsta dalį šaldymo vamzdelių atjungti. Tačiau iki pat avarijos niekas nesiėmė taisyti gedimo. Dėl šios priežasties radioaktyvias medžiagas sauganti talpa pernelyg „įkaito“, susiformavo itin sprogios medžiagos, o atsitiktinė žiežirba sukėlė ir sprogimą.
Kitos versijos teigimu, sprogimas įvyko dėl to, kad į rezervuarą, kur buvo saugomas plutonio nitrato mišinys, pateko plutonio oksalatas.
Dėl to išsiskyrė tokios galios energija, kad cilindro dangtis, sveriantis 160 tonų, paprasčiausiai subyrėjo į šipulius, o į dangų išsiveržė itin nuodingas branduolinių atliekų debesis.
Sprogimas „Majak“ užfiksuotas 1957-ųjų rugsėjo 29-ąją. Tą pačią akimirką į aplinką pateko radioaktyvios medžiagos, apie 20 mln. kiurių. Leidinys „Time“ 1989-aisiais rašė, kad Černobylyje į aplinką pateko apie 1 mlrd. kiurių (Sovietų Sąjungos oficialiais duomenimis į aplinką pateko 50-80 mln. kiurių) radiacijos. Tą dieną vyravęs stiprus vėjas nuodingą debesį nunešė apie 300 kilometrų nuo sprogimo vietos į šiaurės rytus ir uždengė 217 miestų ir kaimų trijose apskrityse.
Pats pavadinimas „Kyštymo avarija“ atsirado tik todėl, kad „Čeliabinsk-40“ buvo uždaras, oficialiai žemėlapyje neįvardintas miestas, todėl apie jo egzistavimą ir toliau buvo nutylima. Pasirinkta artimiausia gyvenvietė – Kyštymas. Praėjus 5 valandoms nuo avarijos pradžios radioaktyvų debesį pastebėjo žmonės. Tačiau tuomet jis buvo palaikytas šiaurės pašvaiste. Iš tiesų tai ore atsidūrusios radioaktyvios atliekos spindėjo rožine ir šviesiai žydra spalva dėl plutonio skilimo proceso.
Spalio 2-ąją buvo sudaryta speciali komisija, kuri tyrė nelaimę. Tik spalio 6-ąją, praėjus 7 dienoms po katastrofos, buvo priimtas sprendimas evakuoti žmones iš teritorijos, atsidūrusios radioaktyvaus užterštumo zonoje. Per kelias dienas buvo evakuoti žmonės iš trijų artimiausių gyvenviečių, o vėliau ir iš kitų aplinkinių miestų ir kaimų. Viso buvo evakuota 12 tūkst. žmonių.
Avarijos padarinių likvidavimas
Avarijos „Majak“ padarinių likvidavimui buvo surinkta keli šimtai tūkstančių karių ir civilių asmenų. Speciali komisija priėmė sprendimą nugriauti net 23 aplinkines gyvenvietes. Šiose teritorijose buvo nugriauti visi statiniai, sunaikinti ūkio gyvuliai.
Vien per pirmąsias dešimt dienų dėl milžiniškos radiacijos poveikio mirė apie 100 žmonių. Viso nuo avarijos „Majak“ padarinių galėjo nukentėti apie 250 tūkst. žmonių.
1990-aisiais sudarytos SSRS specialios ekspertų komisijos narių teigimu, per 40 „Majak“ egzistavimo metų apie 10 tūkst. darbuotojų susirgo „profesinėmis ligomis“, apie 4 tūkst. mirė dėl radiacijos sukeltų ligų. Žmonės, gyvenę apylinkėse iki pat 1990-ųjų nebuvo informuojami nei apie avarijas, kurių metu į aplinką patekdavo radiacija, nei apie vandens šaltinių užteršimą. Ilgą laiką chroniškas apsinuodijimas radiacija gydymo įstaigose buvo koduojamas „neuralgijos sindromu“.
Nutylėta tragedija
Ši avarija nebuvo išimtis bendroje SSRS informavimo politikoje nelaimių atvejais. Apie katastrofą „Majak“ valdžia nepranešė nei laikraščiuose, nei radijo ar televizijos eteryje. Tik praėjus septynioms dienoms mažame regioniniame leidinyje buvo pasirodžiusi žinutė apie „šiaurės pašvaistę“ Urale, kuri iš tiesų ir buvo jau minėtas radioaktyvus debesis.
Tačiau visiškai nuslėpti avarijos nuo visuomenės nepavyko. 1958 metų balandį viename danų leidinyje pasirodė straipsnis apie tariamą avariją branduolinių bandymų metu, tačiau išsamesnių įvykio detalių nebuvo pateikta. Tik praėjus 20 metų mokslininkas Londone gyvenęs sovietų disidentas ir mokslininkas Žoresas Medvedevas publikavo straipsnį apie Kryštymo avariją. 1979-aisiais jis išleido knygą apie sovietų katastrofas, kurioje pateikė išsamius nelaimės faktus. Pačioje SSRS sprogimo „Čeliabinsk-40“ kombinate faktą neigė, jis buvo pripažintas tik 1989-aisiais.
Teršia aplinką ir toliau
Net ir šiuo metu teritorijoje, kur įvyko avarija, vis dar išlieka padidėjusi radiacija. Visa Rytų Uralo rezervato teritorija yra uždaryta lankytojams, ten gali dirbti tik mokslininkai, tiriantys radiacijos poveikį gamtai.
Įdomiausia yra tai, kad „Majak“ vis dar veikia, nepaisant katastrofos 1957-aisiais ir vėliau užfiksuotų bent kelių dešimčių nesklandumų.
Paskutinį sykį „Majak“ nemalonę užsitraukė 2017-ųjų spalį. Tuomet Vokietijos radiacinės saugos agentūra paskelbė, kad keliuose Europos miestuose buvo užfiksuoti radioaktyvaus rutenio įzotopai. Lapkričio mėnesį analogišką, viršijantį standartinius rodiklius, užterštumo lygį užfiksuoja ir prancūzai. Jie paskelbė, kad radiacija galimai nutekėjo Rusijoje arba Kazachstane. Rusijos valdžia tuomet neigė užsienio ekspertų teiginius.
Tačiau jau lapkričio 21-ąją Rusijos hidrometeorologijos tarnyba pranešė, kad rugsėjo 25 – spalio 1 dienomis Čeliabinsko srityje buvo užfiksuotas nenatūraliai didelis rutenio izotopo-106 kiekis, viršijęs mėnesio normas 400-900 kartų.
„Greenpeace Russia“ duomenimis, būtent „Majak“ gamykla galėjo būti teršalų patekimo į aplinką priežastimi. „Kombinato“ atstovai kaltinimus neigia.