Tarptautinės institucijos ir precedento neturinti valstybių koalicija žengė pirmuosius žingsnius, kad Rusija būtų atsakinga už šiuos karo nusikaltimus. Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) pradėjo tyrimą ir jau nusiuntė pareigūnus į Ukrainą rinkti įrodymų. Bet kai reikia patraukti baudžiamojon atsakomybėn tuos, kurie yra atsakingi už labiausiai pagarsėjusį kriminalą – agresyvų karą – tai padaryti sunku.
Gali atrodyti keista, turint omenyje, kad šis nusikaltimas buvo pagrindinis Niurnbergo teismo, kuriame nacių pareigūnai buvo teisiami po Antrojo pasaulinio karo, kaltinimas. Iš tiesų, savo sprendime Tarptautinis karinis tribunolas Niurnberge pareiškė: „Pradėti agresijos karą... yra ne tik tarptautinis nusikaltimas; tai didžiausias tarptautinis nusikaltimas, kuris skiriasi tik nuo kitų karo nusikaltimų tuo, kad jame yra sukauptas visumos blogis.”
Dabar pasaulis vėl tampa „didžiausio tarptautinio nusikaltimo“ liudininku. Siekiant patraukti atsakomybėn atsakingus asmenis, reikės sukurti visiškai naują teismą. Tai turėtų būti daroma Ukrainos ir JT susitarimu, gavus Generalinės Asamblėjos leidimą.
Įsteigti tokį teismą nebus lengva, iš dalies dėl to, kad padalijimo laikais reikėtų pasiekti visuotinį sutarimą. Tačiau tai labai svarbu siekiant palaikyti pokario tarptautinę teisinę tvarką, pagrįstą karo draudimu.
Nusikalstamas karas
Norint suprasti agresijos nusikaltimą ir jo svarbą teisėtvarkai, būtina suprasti jo istoriją. Antrasis pasaulinis karas buvo mūšis tarp valstybių, turinčių priešingas tarptautinės teisinės tvarkos vizijas. Pradėdamas karą Adolfas Hitleris vykdė Lebensraum politiką (tiesiogine to žodžio prasme „gyvybinė erdvė“), teigdamas, kad Vokietijai reikia daugiau teritorijos.
Aljanso šalys laikėsi priešingos nuomonės: negalima toleruoti teritorijų užkariavimo karų. Ši politika pirmą kartą buvo išsakyta 1928 metų Kelloggo-Briando pakte, dar vadinamame Paryžiaus paktu, kuriame pasaulio šalys sutiko atsisakyti „karo kaip nacionalinės politikos instrumento“.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui nugalėtojai diskutavo, kaip nustatyti baudžiamąją atsakomybę už karą. Nors kai kurie, tarp jų ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis, pasisakė už tai, kad Vokietijos lyderiai būtų nubausti, sąjungininkai nusprendė įsteigti vadinamąjį Tarptautinį karinį tribunolą Niurnberge.
24 Vokietijos politinių, karinių ir ekonominių lyderių kaltinimas pirmą kartą tarptautiniame teisme buvo pateiktas kaip nusikaltimas. Jie buvo apkaltinti agresyvaus karo planavimu „iš anksto, pažeidžiant 1928 metų Kelloggo-Briando pakto sąlygas“ (Panašūs kaltinimai pateikti Tokijuje esančiame Tarptautiniame Tolimųjų Rytų kariniame tribunole, kuriame Japonijos lyderiai buvo teisiami už karą ir jo pradžią).
Dėl to agresija sukeliant karą tapo Niurnbergo teismo pamatiniu kaltinimu. Iš tiesų, Niurnbergo vyriausiojo JAV prokuroro ir JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjo Roberto Jacksono nuomone, naciai už Holokausto metu padarytus nusikaltimus galėjo būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn tik todėl, kad tai buvo agresyvaus karo, vykusio pažeidžiant Kelloggo-Briando paktą, dalis.
Nuo Niurnbergo praėjus tiek metų gali atrodyti keista, kad nebuvo kitų tarptautinių teismų bylų, kuriose būtų kaltinama agresija.
Tam yra dvi pagrindinės priežastys: viena viltinga, kita nelabai. Viltinga priežastis yra ta, kad JT Chartijai iš esmės pavyko gerokai sumažinti, nors ir nepanaikinti, agresyvų karą tarp suverenių valstybių. Ne tokia viltinga priežastis yra ta, kad iširus Niurnbergo ir Tokijo tribunolams, joks tarptautinis teismas neturėjo jurisdikcijos šiam nusikaltimui. Tai nebuvo sutapimas. Galingiausios šalys, tarp jų ir JAV, nebuvo suinteresuotos įsteigti teismą, kuris galėtų nagrinėti jų pačių karinius ar civilinius lyderius.
Galiausiai, per derybas dėl Romos statuto, dėl kurio 2002 metais buvo įkurtas TBT. Daugelis teismo advokatų tikėjosi agresijos nusikaltimą įtraukti į nusikaltimų, dėl kurių būtų galima apkaltinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn, sąrašą. Tačiau tam buvo gana didelis pasipriešinimas. Nusikaltimas buvo įtrauktas į steigimo sutartį, tačiau detalės liko neišaiškintos, o nusikaltimu kažkas galėjo būti apkaltintas tik tada, kai detalės bus išaiškintos.
2010 m. Kampaloje (Uganda) vykusioje Romos statuto šalių konferencijoje pagaliau buvo patvirtintas apibrėžimas. Siekiant pasilikti baudžiamąją atsakomybę už svarbiausius pažeidimus, naujojoje apibrėžtyje numatyta, kad teisminiame procese gali būti taikomi tik „akivaizdūs“ Jungtinių Tautų Chartijos pažeidimai.
Be to, nusikaltimas buvo aiškiai tapo pritaikomu tik asmeniui, užsiėmusiam „planavimu, rengimu, inicijavimu ar vykdymu“, kuris „galėjo veiksmingai kontroliuoti ar vadovauti politiniams ar kariniams valstybės veiksmams“. Todėl rengėjai stengėsi išvengti kai kurių nesutarimų, kilusių dėl kritikos, ir baiminosi, kad ji gali būti panaudota prieš eilinius kareivius, kovojančius ginčytino teisėtumo karuose, apsiribodami tais, kurie yra atsakingi už neabejotinai neteisėtus karus.
Jungtinės Valstijos, dalyvaudamos šiose derybose kaip „ne dalyvės", sėkmingai pasisakė už tai, kad būtų toliau ribojamos aplinkybės, kuriomis šie kaltinimai gali būti pareikšti. Buvo įrašyta kalba, kad nusikaltimas negalėtų būti taikomas susitarimo „ne dalyvės" piliečiams, įskaitant JAV ir Rusiją.
Šiuo atžvilgiu agresijos nusikaltimas skiriasi nuo kitų trijų nusikaltimų, susijusių su Romos statutu – karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas – visi šie nusikaltimai gali būti pateikti arba valstybės, kuri yra TBT šalis, piliečiams, arba jei nusikaltimas įvykdytas valstybės, kuri sutiko su teismo jurisdikcija, teritorijoje.
Apkaltinti Rusiją
Šiandien neabejojama, kad Rusija Ukrainoje surengė nelegalų karą. Taip pat neabejojama, kad tie, kurie jį planavo, rengė, inicijavo ir įvykdė, yra kalti dėl agresijos nusikaltimo. Tačiau TBT negali pateikti kaltinimų dėl šio nusikaltimo. Galbūt ironiška priežastis yra susijusi su nuolaidomis JAV Kampaloje: nusikaltimas negali būti taikomas „ne dalyvių" piliečiams.
Kadangi TBT negali apkaltinti rusų agresijos nusikaltimu ir nėra kito tarptautinio teismo, turinčio jurisdikciją nusikaltimui, dabar kyla klausimas, ar įmanoma ir kaip būtų galima atsakyti už vieną šiurpiausių ir pavojingiausių JT Chartijos pažeidimų šiuolaikinėje istorijoje.
Viena iš galimybių būtų pasikliauti vidaus baudžiamuoju persekiojimu Ukrainos teismuose. Agresija Ukrainoje yra vidaus nusikaltimas. Iš tiesų vyriausybė baudžiamojon atsakomybėn patraukė ir nuteisė buvusį prezidentą Viktorą Janukovyčių už išdavystę ir agresijos nusikaltimą už tai, kad jis paprašė Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasiųsti Rusijos karius įsiveržti į Ukrainą po to, kai V. Janukovyčius 2014 metais pabėgo iš šalies (jis buvo nuteistas 13 metų kalėjime, jam nebūnant teisme).
Tačiau su šiuo požiūriu yra dvi problemos. Pirma, tarptautinė teisė nustato imunitetą užsienio valstybių vadovams ir užsienio pareigūnams, neleisdama jiems būti patrauktiems baudžiamojon atsakomybėn užsienio valstybių vidaus teismuose (Tai nebuvo kliūtis patraukti V. Janukovyčių baudžiamojon atsakomybėn, nes jis yra ukrainietis).
Todėl patys žmonės, labiausiai atsakingi už agresijos nusikaltimą, būtent V. Putinas ir kiti aukšti Rusijos vadovai, negalėjo būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn Ukrainos teismuose. Antra, Ukraina leidžia vykdyti teismo procesus nedalyvaujant, kurie paprastai laikomi prieštaraujančiais tarptautiniams žmogaus teisių principams, pagal kuriuos kaltinamieji turi turėti galimybę apsiginti. Tokie teismo procesai taip pat leidžia kaltais pripažintiems asmenims išvengti teisingumo būnant už šalies ribų. Ir išties V. Janukovyčius Rusijoje vis dar yra laisvas.
Pagrindinė alternatyva yra turėti valstybių grupę, įskaitant Ukrainą, įsteigti ad hoc tarptautinį teismą. Advokatai kaip precedentą mini Niurnbergo tribunolą. Tačiau jie nepastebi, kad vienintelė galimybė užtikrinti teisinę atskaitomybę po Antrojo pasaulinio karo buvo įsteigti teismą, kuriam vadovautų ad hoc valstybių rinktinė. Tačiau šiandien pasaulis turi JT. Jei teismą dabar sukurtų savarankiškai paskirta valstybių grupė, jis veikiausiai būtų traktuojamas kaip selektyvaus teisingumo aktas, neturintis jokio teisėtumo.
Precedentas tokiam ad hoc teismui, be to, turėtų kelti nerimą JAV vyriausybei. Jei nedidelė valstybių grupė gali sukurti teismą, kuris teistų kitos valstybės vyriausybės pareigūnus, kas sutrukdys Rusijai ir keturioms prie jos prisijungusioms valstybėms balsuojant prieš JT rezoliuciją, smerkiančią Rusijos invaziją (Baltarusiją, Eritrėją, Šiaurės Korėją ir Siriją) įkurti savo tarptautinį teismą, kuris teistų JAV vyriausybės pareigūnus?
Geriausia būtų per JT įsteigti teismą. Po Niurnbergo visi įsteigti tarptautiniai teismai, išskyrus tuos, kurie yra aiškiai regioninio masto, atliko tam tikrą JT vaidmenį. Pavyzdžiui, Tarptautinį baudžiamąjį tribunolą buvusiai Jugoslavijai ir Ruandai JT įsteigė dešimtojo dešimtmečio pradžioje, padedamos Saugumo Tarybos dėl žiaurių nusikaltimų šiose šalyse.
Dabartiniam konfliktui įsteigti teismą per JT Saugumo Tarybą nėra išeitis, nes Rusija, kaip viena iš penkių nuolatinių jos narių, tikrai vetuotų bet kokias tokias pastangas. Bet remiantis Ukrainos ir JT susitarimu, kurį leido Generalinė Asamblėja, teismas galėtų būti įsteigtas. Precedentas yra – nepaprasti Kambodžos teismų rūmai buvo suformuoti 2002 m. Kambodžos ir JT susitarimu, kurį leido Generalinė Asamblėja. Romos statute patvirtinta agresijos nusikaltimo apibrėžtis gali ir turėtų būti vartojama šiame naujame teisme – juk dėl šios apibrėžties sutarė derybose dėl apibrėžimo dalyvavusios valstybės, įskaitant Rusiją.
Alternatyva būtų įsteigti teismą Ukrainos ir kitos esamos tarptautinės organizacijos susitarimu. Neseniai aptarti du klausimai – ES ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija. Nors tai geriau nei ad hoc valstybių grupės suformuotas teismas, šių Europos organizacijų sukurtas teismas neturėtų JT įsteigto teismo moralinės ar teisinės galios ir jo narystės pasaulyje.
Pasikliaudama šiomis Europos tarptautinėmis institucijomis, Rusija gali pernelyg lengvai pavaizduoti konfliktą tarp Rusijos ir Vakarų kaip paprastą, o ne tokį, koks jis yra – konfliktą tarp Rusijos ir visų tų, kurie tiki taisyklėmis pagrįsta tarptautine tvarka, pagrįsta principu, kad valstybės negali griebtis jėgos panaudojimo viena prieš kitą.
