Šiaurietišką ir baltišką tapatybes būtų įmanoma suderinti, tačiau baltiška tapatybė tiesiog neegzistuoja. Šiaurės-Baltijos regionas gali įgyti politinę reikšmę, tačiau tam reikia daugiau laiko nei įsivaizduojame. Na, o Rusiją galima tik užjausti. Tokių provokuojančių minčių pažėrė šią savaitę Lietuvoje viešėjęs žinomas Norvegijos politologas ir antropologas profesorius Iveris B. Neumannas.LTV „Pasaulio panoramai“ profesorius plačiau išdėstė savo požiūrį į šiuolaikinę tarptautinę politiką.
Bernardas Gailius: Jūs atvykote į Lietuvą pasakoti apie šiaurietišką tapatybę ir jos reikšmę Baltijos jūros regionui. Kokia toji šiaurietiška tapatybė?
Iveris B. Neumannas: Žmogus visada priklauso kokiai nors grupei. Pastaruosius du šimtus metų svarbiausia grupe buvo pripažįstama tauta, tačiau egzistuoja ir kitos grupės. Danijos, Švedijos, Norvegijos ar Islandijos žmonėms šiaurietiška tapatybė yra realybė. Mes jaučiamės esą vienos grupės nariai, kai susiduriame su žmonėmis, nepriklausančiais tai grupei. Tai ir yra tapatybės esmė. Tačiau, žinoma, tapatybė nėra daiktas. Jos pirštu neparodysi.
B. G.: O kokie svarbiausi šiaurietiškos tapatybės bruožai?
I. B. N.: Norėtųsi sakyti, kad kalba, bet jau daugelį metų suomiai priklauso šiaurietiškos tapatybės grupei. Taigi, tai nėra skandinaviška tapatybė. Tai šiaurietiška tapatybė, kurios pagrindas – šiaurietiška pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas.
Socialdemokratiją, tam tikro tipo valstybę taip pat galėtume laikyti šiaurietišku bruožu. Visuomenę šiauriečiai supranta kaip lygių žmonių bendruomenę, kurios gyvenime visi dalyvauja lygiais pagrindais. Svarbiausius sprendimus mes esame linkę priimti bendru sutarimu, siekiame išsaugoti taiką.
B. G.: Ar manote, kad šiaurietiška ir baltiška tapatybė suderinamos? Ar priklausome bendram regionui?
I. B. N.: Norėčiau jūsų paklausti, kas yra baltiška tapatybė. Jei kalbėsime apie danus, švedus ar norvegus, tai jų bendrumo jausmas yra labai gyvas, jų bendra tapatybė yra socialinė tikrovė, ji net instituciškai įtvirtinta – prisiminkite Šiaurės ministrų tarybą.
Baltijos valstybėse aš to nematau. Nemanau, kad egzistuoja bendra baltiška tapatybė. Yra lietuviška, latviška ir estiška tapatybė, bet man dar neteko sutikti žmogaus, kuris prisistatytų esąs baltas. Galbūt galima įžvelgti kažkokių bendrumo užuomazgų, tačiau tai dar ne tapatybė. O dėl suderinamumo, tai manau, kad šiaurietiškas ir baltiškas požiūris nėra nesuderinami. Tačiau kol kas tai labai skirtingi dalykai – vienu atveju galime kalbėti apie tapatybę, kitu – negalime.
B. G.: Gal tikresnė tapatybė yra Rytų Europos?
I. B. N.: Taip tikrai buvo prieš keletą dešimtmečių. Tačiau man atrodo, kad šiandien daugeliui Čekijos, Lenkijos ar Lietuvos gyventojų nepatinka, kai juos vertina kaip rytiečius. Jie nori būti laikomi Centrinės Europos gyventojais. Tai visai kas kita. Rytų Europa šiandien – tai Rusija, Ukraina ir Moldova. Tai, žinoma, susiję ir su naryste ES.
B. G.: O kodėl jūs manote, kad tapatybė svarbi politikoje? Būtų galima paprieštarauti, kad politikoje svarbūs tik ginklai ir pinigai?
I. B. N.: Ginklai ir pinigai yra labai svarbūs. Bet dar reikia pasiekti, kad žmonės veiktų kartu. Tam būtinas bendrumo jausmas. Neveltui visos pasaulio kariuomenės dėvi uniformą. Uniforma karius vienija. Žmonių gyvenime dažnai pasitaiko bendrumo išgyvenimas. Politikos teorija nuo pat Platono ir Aristotelio laikų pripažįsta, kad politikos esmė yra žmonių gebėjimas gyventi grupėmis, bendruomenėmis. Kiekvienas vadovas žino, kad kai žmonės yra susitelkę, panašiai mąsto, jiems lengva atlikti net ir sunkias užduotis. Štai kodėl tapatybė tokia svarbi. Ji yra tarsi klijai, sujungiantys atskirą žmogų su visa politine bendruomene.
B. G.: Ar reikėtų suprasti, kad jūs skeptiškai vertinate Šiaurės-Baltijos regiono perspektyvas? Manote, kad tai dirbtinis darinys?
I. B. N.: Tai greičiau ne natūralumo, o laiko klausimas. Politikoje nėra dirbtinių darinių, būna tik pavykusios ir nepavykusios sąjungos. Šiuo atveju tinkamas pavyzdys yra Suomija. Kažkada ji buvo Rusijos imperijos dalis, vėliau tapo nepriklausoma valstybe ir siekė bendradarbiauti su Lietuva, Estija, Lenkija. Tai nepavyko. Tuomet, nuo 1919 m. iki 1923 m. Suomija siekė glaudesnių ryšių su Vidurio Europos valstybėmis. Kai ir tai nepavyko, Suomija atsigręžė į Šiaurę. Tuomet po kelių dešimtmečių Suomija tapo Šiaurės regiono dalimi. Taigi, jei tikrai norite priklausyti šiam regionui, tai įmanoma, bet užtrunka.
B. G.: Sakėte, kad Rusija yra Rytų Europa. Tai skamba provokuojančiai. Ar tikrai manote, kad Rusija – Europos dalis?
I. B. N.: Apie tai aš parašiau disertaciją. Manau, svarbiausia, ar patys rusai laiko save europiečiais ir ar juos tokiais laiko kiti. Tai didžioji Rusijos politikos drama, ji persmelkia visą Rusijos istoriją. Svyravimas tarp Rytų ir Vakarų aiškiai matomas ir per pastaruosius kelis dešimtmečius. XX a. pabaigoje Rusija ieškojo kelio į Vakarus, o dabar ji primena vėžlį, mėginantį pasislėpti savo kiaute. Rusai laukia, kol pats pasaulis pasikeis. Jis keičiasi, bet, deja, ne taip, kaip jiems patiktų.
B. G.: Ar nemanote, kad Rusijos požiūris į Europą visą laiką buvo medžiotojo žvilgsnis į grobį?
I. B. N.: Turbūt niekur kitur pasaulyje klausimas nebūtų taip formuluojamas. Tai įmanoma tik Lietuvoje, Estijoje ar galbūt Lenkijoje. Jūsų metafora labai žiauri. Žinoma, buvo periodų, kai Rusija buvo agresyvi. Bet taip buvo ne visada. Klaidinga manyti, jog vienos valstybės yra žiauresnės ar agresyvesnės už kitas. Politika nuolat kinta. Tai priklauso nuo laikmečio ir kitų sąlygų. Manau, kad šiuo metu Rusijos pozicija yra labai gynybiška. Rusija šiandien yra labai silpna. Ji nori prilygti Kinijai, Brazilijai ar Indijai, tačiau tai valstybės, kurios daug gamina, kurių ekonomika labai gyva. Rusijos ekonomika ne tokia. Rusijoje niekas nevyksta. Ši valstybė gyvena iš to, ką iškasa. Tai nėra klestėjimo požymis.
B. G.: Ar norite pasakyti, kad valstybės agresyvumas priklauso tik nuo ją supančio pasaulio? Kad tai nėra kultūros dalis?
I. B. N.: Mąstant istoriškai, buvo daug valstybių, kurios vertino karinę galią. Prisiminkite Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ar Maskvos kunigaikštystę. Bet nemanau, kad šiuolaikinė Rusija yra tokia pat, kaip Maskvos kunigaikštystė. Rusija aiškiai supranta, kad politinė galia šiuolaikiniame pasaulyje priklauso valstybėms, kurios sugeba daug pagaminti, ekonomiškai pajėgioms valstybėms. O pati Rusija nežino, kaip tokia valstybe tapti. Ši valstybė neturi nei idėjų, nei kūrybinių ir gamybinių pajėgumų. Žvelgiant iš šalies tai labai liūdnas vaizdas. Kokios būklės, pavyzdžiui, yra Rusijos keliai ir geležinkeliai? Juk, atrodo, būtų galima tikėtis, 2012 m. Rusijoje pamatyti normalų kelią, kuriuo galėtum pervažiuoti per visą valstybę. 2000 m. ten atidarytas garsusis Tūkstantmečio kelias. Jis puikiai tinka tankams, bet jis netinka automobiliams. Jei nori būti galinga valstybe, tai turi pirmiausia apsitvarkyti.
B. G.: Tačiau yra valstybių, kurioms Rusija visada bus problema. Ar egzistuoja bendras europietiškas požiūris į Rusiją?
I. B. N.: Su Rusija susijusi Europos valstybių istorinė patirtis yra labai skirtinga, todėl normalu, kad požiūriai skiriasi. Norvegija, pavyzdžiui, turi labai ilgą sieną su Rusija, bet niekada neturėjo jokių problemų. Todėl mes Rusiją vertiname kitaip. Tai sudėtinga situacija. Rusija nori dvišalių santykių su atskiromis valstybėmis, o ne su ES. Visada palankiau bendradarbiauti su atskirais organizacijos nariais, nes taip atsiranda daugiau galimybių politiniams manevrams. Tuo tarpu ES nelengva sutarti dėl bendros pozicijos Rusijos atžvilgiu. Tačiau reikia atsižvelgti į vieną svarbią aplinkybę. Kaip jau minėjau, Rusija šiandien yra silpna. Bet labai nepatartina blogai elgtis su silpnu oponentu. Tai ne tik nemoralu, bet ir netoliaregiška, nes silpnasis gali sustiprėti ir atsilyginti tuo pačiu.
B. G.: Ar protestai Rusijoje liudija, kad artėja esminiai politikos pokyčiai?
I. B. N.: Kokie nors pokyčiai yra neišvengiami. Rusija yra Brežnevo situacijoje – niekas nevyksta. Skirtumas tik tas, kad iš jos traukiasi pinigai – turtingi žmonės keliasi į užsienį. Tačiau protestai nėra organizuojami konkrečios politinės jėgos. Kad valdžia pasikeistų, jai būtina alternatyva, kurios protestuotojai kol kas negali pasiūlyti. Todėl manau, kad pokyčiai ir vėl vyks režimo viršūnėse. Bet jie tiesiog būtini.
B. G.: Pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad Rusija traukiasi ne tik iš tarptautinės politikos, bet net iš analitikų žvilgsnio. Ar jūs manote, kad Rusija dingsta iš politinio žemėlapio?
I. B. N.: Taip, man irgi taip atrodo. Rusija tai, žinoma, priima kaip įžeidimą. Kad ir ką jie daro, nesulaukia pagarbos. Rusai nori būti gerbiami už tai, ko neturi ir kuo nepasižymi. Šia prasme juos galima tik užjausti.
B. G.: Tai kokią jūs matote Europos ir Rusijos santykių ateitį?
I. B. N.: Rusija vis dėlto yra Europoje. Tai mūsų bendra istorija. Todėl mes turėsime rasti būdą sugyventi su Rusija. Kadaise Vokietija nesijautė Europos dalimi, ji orientavosi į Rytus. Dabar Vokietija – tiesiog Europos vidurys. Jei tai pavyko Vokietijai, kodėl negali pavykti Rusijai? Kita vertus, Prancūzija jau senokai nebėra imperija, tačiau vis dar laiko save pasaulio centru. Prarasti imperiją yra nelengva, reikia laiko, kad su tuo susitaikytum. Norėčiau, kad Rusijai pavyktų. Bet, žinoma, galima netekti kantrybės, kai šimtąjį kartą girdi apie Rusijos didybę, o Rusija nedaro nieko, kad tą didybę kaip nors įrodytų.
Bernardas Gailius
