S.Aleksijevič tarptautinį pripažinimą pelnė jaudinančiais pasakojimais apie Černobylio katastrofą ir Antrąjį pasaulinį karą; jie paremti autentiškais liudijimais. Jos knygos, kuriose, pasitelkus liudininkų žodžius, apie tuos siaubus pasakojama pirmuoju asmeniu, išverstos į daugybę kalbų ir pelnė baltarusių rašytojai ne vieną tarptautinį apdovanojimą.
Baltarusijos leidinys „Naša Niva“ atkreipė dėmesį, kad vos paskelbus apie kandidatus į Nobelio premiją, žiniasklaidoje pasirodė autorę juodinantis straipsnis ir žurnalistas Zmiteris Pankovecas nusprendė jos paklausti apie tokius atvejus, taip pat sužinojo, ką jį galvoja apie šiandieninę Rusiją.
„Naša Niva“: Svetlana Aleksandrovna, ar skaitėte straipsnį „Svobodnaja presa“?
Svetlana Aleksijevič: Taip, man atsiuntė nuorodą. Žinote, aš tik šiandien grįžau iš Vologdos, ten švedai kuria filmą apie mane, mes važinėjome į stebuklingas šventyklas… Tačiau ta tamsa, kurią pakėlėme iš žmonių sielų, – tai buvo itin sunkus įspūdis. Todėl man ši publikacija yra kaip kelionės į Rusiją tąsa – tas pats. Net nesinori apie tai kalbėti.
„NN“: Ar nekilo jokių problemų susitikimų Rusijoje metu?
S.A.: Įsivaizduokite, pilna salė žmonių. Reikėjo matyti, kaip užsiundytus kazokėlius publika privertė nutilti. Tačiau švedams neleido filmuoti, o FST – filmavo.
Ateiname, kamera stovi, klausiame, iš kur ji. Šiaip ir taip, pavyko sužinoti, kad iš kažkokios organizacijos. O švedams neleido, net aš mat tokia nepatikima: pasakysiu dar ką nors ne taip.
Žmonės ten bijo kalbėti telefonu, tačiau kartoja „krymnaš“, „krymnaš“, „Doneckas – rusų žemė“. Visas stereotipų rinkinys.
Mes Baltarusijoje savų problemų daug turime, tačiau kai atvažiuoji iš Rusijos, tai supranti, kad ne taip ir baisu viskas. Žmonės pas mus kažkaip laisviau kalba, tokių dalykų nesako.
„NN“: Netgi FST agentus jums prilipdė?
S.A.: Na taip, keli tokie vyrukai dirbo, tačiau su jais (publika, – „NN“ pastaba) greitai susitvarkė. Ir tie nutilo. Dirbo savo darbus, tačiau tylomis.
„NN“: Straipsnyje jus kaltina, kad „žaidžiate savo buvusiu nedraugu Lukašenka, bandote jį užsiundyti ant Rusijos“.
S.A.: Kvailystė kokia! Lyg Lukašenką būtų galima ant ko nors užsiundyti ir jis klausytų. Oi, visiška kvailystė.
Mes turime reikalų su rusų nacionalizmu, kuris gana pavojingas. Man labai gaila, kad jis žavi ir talentingus žmones, tokius kaip tas pats Prilepinas. Talentingi žmonės, tačiau neaišku kur juos nuves nacionalizmas, kuo visa tai baigsis. Net baisoka kalbėtis su žmonėmis. Tik ir tvirtina „krymanaš“, „donbasnaš“ ir „Odesą klastingai padovanojo“. Ir tai skirtingi žmonės. 86 proc. Putino šalininkų – tai realus skaičius. Juk daugelis rusų paprasčiausiai nutilo. Jie išgasdinti, kaip ir mes, tie, kurie atsidūrė aplink tos didžiulės Rusijos.
„NN“: Kaip jūs manote, kodėl būtent dabar prasidėjo jūsų persekiojimas?
S. A.: Artėja Nobelio premijos komiteto sprendimo paskelbimas. Jiems nesinorėtų, kad nugalėtų žmogus iš mažos Baltarusijos. Man kažkas iš jaunųjų rusų nacionalistų kalbėjo, kad užtenka užeiti į Aleksijevič tinklapį, pamatyti, kad yra daugiau nei 150 jos leidinių visame pasaulyje, kad pradėtum jos nekęsti, o kartu su ja ir visos mažytės Baltarusijos. Man aiškino, kad Baltarusija – tai jokia ne Baltarusija, Ukraina taip pat ne valstybė ir kalbos baltarusių ir ukrainiečių nėra.
Jie negali daryti įtakos Nobelio premijos skyrimo komisijai, todėl kelia visą tą tamsą. Bendrai, tamsos daug liaudyje, ir ją iškelti yra labai paprasta.
„NN“: Kokius įspūdžius jums paliko kelionė į Rusiją?
S. A.: Rusijos žemė yra įspūdinga. Mes su grupe gyvenome Kirilovo vienuolyne. Tokios senovinės sienos! Visiškai protu nesuvokiama, kaip tokiose dykynėse visa tai galėjo būti pastatyta. Ir sudaro kolosalų kontrastą tarp tos dvasios galios ir to, kai žmogus pradeda kalbėti. Šis kontrastas mane labiausiai išmušdavo iš vėžių. Ferapontovo – didžiulis vienuolynų kompleksas ant ežero kranto – sunku nupasakoti. Važiuoji – ir tie kompleksai ten vienas po kito. Ir kartu, baisu su žmogumi pakalbėti. Dievas ir Putinas – absoliučiai draudžiamos temos. Jeigu anksčiau skambėjo „Šlovė KPSS“, tai dabar tie pravoslaviniai lozungai… Aš grįžau apimta sunkumo. Po imperijos griūties, matyt, nacionalizmas – tai periodas, kurį kiekvieną nacija būtinai turi išgyventi. Ir duok dieve, kad mes išliktume šiame rusų nacionalizme.
„NN“: Ar gali ten pasakyti „Belorusianaša“?
S. A.: Ten tik taip ir galvojama. Netgi su paprastu žmogumi pradedi kalbėti, o jis tau sako: „Na, Svetlana, baikit, negi ukrainiečių kalba egzistuoja? O apie baltarusių jūs išvis patylėkit. Na kokia ten valstybė? Jums paprasčiausiai išskyrė žemės lopinėlį“. Ech, labai sunku. Ir taip kalba ne tik darbininkai. Kalba ir intelektualai. Visi tie Prilepinai, Šargunovai. Užtenka paskaityti jų „Svobodnaja pressa“. Aš šiek tiek pavarčiau, kad suprasčiau, kaip tai baisu. Kaip sakoma, po pilkų detalių pasirodo tamsios. Ir kai įsivaizduoji, kas žvalgosi iš už to Putino nugaros – darosi baisu.
