„Branduolinį ginklą turintis Izraelis kelia grėsmę ir taip trapiai pasaulio taikai“, – rašo G. Grassas. Jis kaltina save, kad per ilgai tylėjo. Kartu rašytojas pripažįsta savo ryšius su žydų valstybe.
Eilėraštyje G. Grassas reikalauja, kad Izraelio ir Irano vyriausybės leistų tarptautinėms institucijoms nekliudomai ir nuolat tikrinti jų branduolinį potencialą ir branduolinius objektus.
G. Grassas klausia, kodėl jis draudė sau „vadinti vardu tą kitą šalį, kurioje daug metų, nors ir slapta, tačiau nekontroliuojamai didėja branduolinis potencialas“. Kartu jis atsako, kad tam, kas sulaužo tą tylėjimą, gresia „verdiktas – antisemitizmas“.
Eilėraštyje poetas kalba apie tvirtinamą teisę smogti pirmąjį smūgį Iranui tik todėl, kad jo vadovai įtariami kuriantys branduolinę bombą. Jam esą įkyrėjo „Vakarų veidmainystė“ ir jis tikisi, kad daugelis išsivaduos iš tylėjimo.
G. Grassas 2006 metais prisipažino, kad, būdamas 17-os, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tarnavo SS daliniuose. Kritikai kaltina jį ilgus dešimtmečius tai slėpus, nes jis pats viešai kritikavo kitus dėl nacistinės praeities.
