Kaip ir galima buvo tikėtis, kuo ilgiau trunka finansų krizė, tuo daugiau atsiranda ne tik nukentėjusiųjų nuo jos, bet ir norinčiųjų pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis pakoreguoti pasaulinės politikos taisykles.
Sėkmės istorija.
JAV istorija nelabai įdomi, nes primena stebuklinę pasaką, kur trečias brolis kvailelis nei iš šio, nei iš to išgalabija visus slibinus ir ilgai bei laimingai gyvena. Palyginti su Europa, ten viskas buvo labai paprasta ir lengva. Senajame Eurazijos žemyne viena šalia kitos gyvenančios tautos šimtmečiais grūmėsi dėl kokių nors nedidelio dydžio ir dar mažesnės vertės teritorijų, o Šiaurės Amerikoje baltieji anglų kilmės kolonistai mažiau nei per šimtmetį be ypatingų pastangų savo valdas išplėtė iki visos Europos dydžio. Iš tiesų sveiku protu sunkiai suvokiama, kodėl Prancūzija, šimtus metų kovojusi su anglais, vokiečiais ir ispanais dėl kiekvienos aptriušusios pilies Flandrijoje ir Burgundijoje, 1803 metais už simbolinį mokestį perleido JAV savo valdas Šiaurės Amerikoje, gerokai viršijančias visą Prancūzijos teritoriją. Panašiai 1867 metais iš rusų buvo perpirkta Aliaska, o iš anglų Oregonas.
Aišku, teko truputį ir pakariauti: 1836-1848 metais įvyko keletas nedidelių susidūrimų su meksikiečiais, amerikiečiai prarado kelis šimtus kareivių ir dvigubai išplėtė savo teritoriją. Palyginimui - panašiu laiku vykusiame Krymo kare anglai, prancūzai ir rusai suguldė kelis šimtus tūkstančių jaunų vyrų prie niekam nereikalingo Sevastopolio.
XX amžiuje amerikiečiams teko sustabdyti teritorijos plėtrą, nes lengvai paimamų žemių nebeliko, bet sėkmės istorija tuo nesibaigė. Abiejuose pasauliniuose karuose, kurie kainavo sunkiai suvokiamas žmonių ir materialines aukas seniesiems žemynams, amerikiečiai dalyvavo gana simboliškai (JAV folklore 1929-ųjų ekonominė krizė traktuojama kaip kur kas didesnė nelaimė negu abu pasauliniai karai), bet išpešė maksimalią naudą - tapo svarbiausia ir galingiausia pasaulio valstybe.
Optimizmo burbulas
Tokia sėkmės be didelių pastangų istorija neišvengiamai sukuria atitinkamą mentalitetą - tiek politiniam JAV elitui, tiek paprastam amerikiečiui nuoširdžiai atrodo, kad gyvenime viskas paprasta ir galiausiai vis tiek viskas bus gerai. Toks radikalus optimizmas pasižymi visišku atsargumo jausmo nebuvimu. Būtent atsargumo trūkumas ir atvedė žmones į dabartinę krizę, nes radikalieji optimistai negalėjo mažiau vartoti, todėl pinigus pradėta tiesiog daryti iš oro visomis prasmėmis - jie perskolinti po keliolika kartų, investiciniai fondai be jokio pagrindo išsipūtė, o šitiems burbulams dengti visu pajėgumu sudūzgė dolerius spausdinančios staklės.
Burbulų sprogimas ir dabartinė situacija buvo tik laiko klausimas. Viskas prasidėjo nuo lyderiaujančios valstybės JAV. Suprantama, lyderiui visada tenka didžiausia atsakomybė, paprastai netgi kyla maugliškų minčių "mums reikia naujo vado". Natūralu, kad pirmiausia tokios mintys kyla rusams ir kinams, kurie pastaruoju metu vis garsiau kalba apie poreikį atsisakyti išskirtinio dolerio statuso.
Reformatoriai...
Amerikiečiams tai būtų didelis smūgis, nes jiems labai naudinga kontroliuoti dominuojančią pasaulio valiutą. Pavyzdžiui, prieš išleidžiant didelį obligacijų kiekį dolerio kursą galima dirbtinai pakelti, o prieš superkant sumažinti, taip sutaupant nemažai milijardų. Natūralu, kad tokios manipuliacijos pasitikėjimo neskatina, ir pasaulyje vis plačiau sklinda sąmokslo teorijos, kad amerikiečiai gali įvykdyti pinigų reformą - įvesti naują dolerį arba amerą - ir visus kitus palikti su labai didelėmis nosimis. Bene labiausiai tokios idėjos paplitusios Rusijoje, todėl, savaime suprantama, ir pas mus.
Atrodo logiškai ir romantiškai, kaip ir šiuo metu populiarios istorijos apie tamplierius ir rozenkreicerius. Toks būdas, kaip ir lito devalvavimas, gal netgi būtų efektyvus tam kartui išspręsti kai kurias smulkias problemas. JAV ekonomika yra iš principo nesunaikinama, nes jos pagrindas yra ne parazituojantys korporaciniai "Volstryto ir Ko" monstrai, o smulkusis ir vidutinis verslas, kurio tinklai dengia net menkiausiai apgyventas valstijas. Smulkusis ir vidutinis verslas atlaikys bet kurią pinigų reformą ir prie jos prisitaikys.
Akivaizdu, kad tai paprasčiausias diplomatinis žaidimas, siekiant nuolaidų kitose srityse. Gana juokingai atrodo, kad dolerio dominavimą kvestionuoja valstybės, kurios pačios nesiekia jo pakeisti - Rusijos ekonomika pagal dydį ir struktūrą artimiausia Nigerijai, o Kinija, kaip ir prieš 2 tūkst. metų, laikosi iš vergų darbo. Šios valstybės bando iš rikiuotės į priekį išstumti euro zoną, bet ši nenoriai muistosi, nes ponas Gerhardas Schroederis jau "Gazprom ir Ko" garbės pensininkas, o daugiau pretendentų į 30 Judo sidabrinių, matyt, neatsiranda.
O jei kur nors pasaulyje bus rimtai pažiūrėta į šią įkyriai platinamą informaciją "iš patikimų šaltinių" ir prasidės masinis dolerių keitimas į rublius ir juanius, teliks su palengvėjimu atsidusti, kad kvailių yra ne tik Lietuvoje.
Giedrius Kiaulakis
