Tomas Čyvas, Donatas Valančiauskas – Žinių radijas
Dainos ir „konstitucija“
„Kur Nemunas teka, ten naująją vagą laukuos traktoristas vagoja linksmai, prie Nemuno kitas išaušo jau rytas – į ateitį veda mus šviesūs keliai... <...> Prie Nemuno kaime dainas apie laimę laisvi kolūkiečiai dainuoja linksmai“, – taip kolchozinę idilę apgiedodavo propagandinės dainos.
Sovietinė 1978 metų LTSR atseit konstitucija apie kolūkius pasakoja štai ką:
10 straipsnis. Lietuvos TSR ekonominės sistemos pagrindas yra socialistinė gamybos priemonių nuosavybė, kurią sudaro valstybinė (visaliaudinė) ir kolūkinė-kooperatinė nuosavybė. Socialistinė nuosavybė yra taip pat profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų turtas, būtinas jų įstatuose numatytiems uždaviniams įgyvendinti. Valstybė saugo socialistinę nuosavybę ir sudaro sąlygas jai gausinti. <...> 12 straipsnis. Kolūkių ir kitų kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė yra gamybos priemonės ir kitoks turtas, būtinas jų įstatuose numatytiems uždaviniams įgyvendinti. Žemė, turima kolūkių, suteikiama jiems naudotis nemokamai ir neterminuotai. Valstybė padeda vystyti kolūkinę-kooperatinę nuosavybę ir ją suartinti su valstybine. Kolūkiai, kaip ir kiti žemės naudotojai, privalo efektyviai naudoti žemę, tausoti ją, didinti jos derlingumą.
Istoriko komentaras
Vilniaus universiteto Naujausios istorijos katedros docentas Algirdas Jakubčionis kolūkių kūrimo istoriją apžvelgia šitaip:
Tai bendras žemės dirbimas kartu. Kartu visiems valstiečiams. Šiaip jau Sovietų Rusijoje buvo numatyta kurti kolūkius, kurie tuo metu vadinosi komunomis. Komunos paimdavo buvusio dvarininko dvarą, ūkį ir žemės ūkio darbininkiai turėdavo įdirbti tą žemę, ūkininkauti. Realiai tos komunos sužlugo per 2–3 metus. Egzistavo tol, kol „komuniečiai“ suvalgydavo tai, ką užaugindavo, išnešiodavo, išparduodavo, ką surasdavo, ir tos komunos natūraliai žlugdavo. <...> Sovietų Sąjungoje Stalinas masiškai kolūkius kurti pradėjo 1927 metais. Jų kūrimas susidėjo iš dviejų dalykų. Pirmas – pasiturinčių ūkininkų represavimas. Jis galėjo būti vykdomas keliomis formomis. Buvo tiesiai pasakyta: jei jie agitavo prieš, priešinosi – lageris arba tremtis. Jei buvo tik turtingas, tai tik tremtis be didesnių represijų. <...> Kolūkietis neturi jokios privačios žemės. Jis dirba valstybės žemę. Kolektyvizavimo metu jis netenka arklio. <..> Buvo leidžiama tik po kelerių metų turėti vieną karvę su prieaugliu,vieną kiaulę su prieaugliu, vištų, žąsų skaičiaus, tiesa, neribodavo. Iš esmės jis įstumiamas į tokią situaciją, kad jis turi eiti į kolūkį dirbti, nes kitu atveju prasimaitinti jam neįmanoma.
Kolektyvizacijos metu dar ir nusavinant grūdus iš valstiečių, kurie atseit nenori mokėt mokesčių, ir kilo tas garsusis Holodomoras Ukrainoje. Iš tiesų tai vieni iš tragiškiausių Ukrainos istorijos puslapių, nes kai 5 milijonai žmonių miršta iš bado, tai yra tragedija. Todėl Ukrainos mokslininkai ir dabar teigia, jog tai buvo specialus ukrainiečių tautos genocidas, kurį įvykdė Stalinas.
Kada Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, buvo numatyta kurti analogiškus kolūkius. 1947 metais pirmasis kolūkis buvo įkurtas Kėdainių apskrity – Dotnuvos valsčiuje. Prievarta daroma gana paprastai – jeigu tu nesumoki, tavo ūkį paleidžia iš varžytinių. 1948–1949 metais buvo apie 12–13 tūkstančių ūkių, kurie buvo paleisti iš varžytinių. Pagal sovietinę sistemą išvaržant ūkį žmogui buvo paliekama viena vasarinė ir viena žieminė drabužių eilutė. Viso kito – netenki. Visą tavo ūkį už skolas paima valstybė ir elgiasi taip, kaip nori. Realiai išvaržymai tarnavo kaip grasymo priemonė. Dažniausiai naudotas paprastesnis būdas – trėmimai į Sibirą.
Kaip Žinių radijui sakė jau ir žemės ūkio ministru pabūti spėjęs ūkininkas, iš arti matęs ir kolūkius, – Kazys Starkevičius, pradžioje buvo bendras reikalavimas – kolūkius vadinti garsiais vardais. „Buvo Mičiurino (garsaus sovietų botaniko pravardė, – red. past.) kolūkis, „Lenino kelio“ kolūkis ir pan. O paskui jau leido nacionalinius vardus ir net vietovių pavadinimus naudoti“, – sakė K. Starkevičius.
Kukurūzų manija ir fiasko
Pasibaigus stalinizmui, prasidėjo kukurūzai. Iš sovietinės propagandos kronikų (1959 metai):
„Džiugu šiais metais pasižvalgyti po žaliuosius kvadratus. Kaip jaunas miškas vilnija viršūnėmis kukurūzai. Ne viename kolūkyje subrendo gausus derlius. Ir respublikos pietuose, ir šiaurėje, ir smėlėtose rytinės Lietuvos dirvose, ir Suvalkijoje, ir vakaruose prie Baltijos – visur užaugo nepaprastas derlius. Lietuvos kolūkiečiai 95 procentus kukurūzams skirtos žemės apsėjo kvadaratiniu lizdiniu būdu“, – pakiliu, patetišku balsu praneša diktorius ir pabrėžia, jog tai genialaus partijos vadovavimo rezultatas.
Ar galėjo ši tuomečio sovietų lyderio Niktos Chruščiovo manija kukurūzams pasisekti ir virsti ekonomine nauda, o ne visuotinės pajuokos ir anekdotų objektu?
K. Starkevčius mano, kad visgi galėjo.
„1956 metais N. Chruščiovas, įsitvirtinęs valdžioje (J. Stalinas mirė 1953 metais, – red. past.), dėmesį skyrė kaimui, žemės ūkiui. Jis nuvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, pamatė, kaip kukurūzai augo, kokie derliai, <....> ir parsivežė iš ten idėjų. Gerų idėjų, tarp kitko. <...> Tik, kaip ir visuomet Sovietų Sąjungoje atsitikdavo, – neskirdavo lėšų pačiai technologijai nupirkti. Pamatė, nupirko vienos kažkokios sėklos, bet pačios technologijos nenusipirko. Rezultatas – idėja buvo visiškai diskredituota, ypač Baltijos šalyse ir Baltarusijoje. Mes jų nemokėjom auginti net pašarui. <...> Būdavo nurodymas, kad iki rugpjūčio būtų nuimti visi kukurūzai, kai jie Lietuvoje dar nebūdavo subrendę. Dar burbuolių nebuvo. <...> Nurodydavo žemės ūkio valdyba, „partkomas“ važinėjo ir tikrino, ar jau visas derlius nuimtas. Nors buvo ir gudresnių kolūkių, kurie palaukdavo dar rugsėjo, kol burbuolė atsiras, ir gaudavo kokybiškesnį pašarą. Dabar mes net po 12 tonų, arba 12 centnerių iš hektaro, kukurūzų grūdų prikuliame. Todėl, kad iš Švedijos parsivežėme visą ciklą, visą technologiją ir turime rezultatą. Ūkininkai su džiaugsmu augina – neaugintų, jei nebūtų pelninga“, – tikino K. Starkevičius.
Nepalanki kolūkiams statistika
Besiilgintys sovietinių laikų teigia, kad Lietuvos kaime po to, kai Vytautas Landsbergis ir Gediminas Vagnorius „sugriovė“ kolūkius, viskas žlugo – nei primelžiam, nei prikuliam. O kaip yra iš tikrųjų?
LTSR Statistikos valdybos leidinyje „LTSR liaudies ūkis 1984 metais“ teigiama, kad visų kategorijų ūkiai tais metais iš vienos kontroliuojamos karvės primelžė vidutiniškai 3 299 kg pieno.
K. Starkevičius, pabrėždamas, kad ši statistika yra netgi pagražinta, nurodo, jog tokie rezultatai Lietuvos ūkininkui būdų juokingai maži. „Karvių fermose buvo daugiau, negu rodė statistika, kad rodikliai būtų geresni. Čia kokie 2 500 kg (iš karvės, – red. past.). Tai dabar mes du su puse karto melžiam – 6 500 kg. O yra ūkių, kurie ir 10–12 tonų melžia“, – nurodė jis Žinių radijui.
Kas gi nutiko karvėms? O gal tai kokie nors robotai? Paslaptis ta, kad šeimininkas, K. Starkevičiaus nuomone, yra ūkininkas, kuris pats pasirenka, keičia veisles, pašarus.
Kas gyveno geriau?
K. Starkevičiaus nuomone, sovietinių laikų labiau galėtų ilgėtis tie, kas dirbo fermose, o ne lauko darbininkai. Jiems kolūkio pirmininkas ir kita valdžia leisdavo parsinešti namo „kombikormo“. „Jisai tada savo karvutę pašerdavo. Ta jo individuali karvutė duodavo pieno panašiai, kaip ir dabar. Kolūkio rezultatai nesumenkdavo, nes jie buvo skaičiuojami nuo bendro parduoto kiekio iš to kolūkio“, – pasakojo jis.
Anot K. Starkevičiaus, net ir būdamas ministru, jis nesunkiai atskirdavęs, kas dažniausiai sako, jog „anais laikais būdavo geriau gyventi“. „Sakydavau: norit, aš pasakysiu, kur jūs dirbot kolūkyje?Jūs dirbot lauko darbininku ar darbininke, o jūs dirbot fermoje. Todėl, kad jūs su didžiule nostalgija prisimenat anuos laikus. Nes jūs buvot melžėja, jūs uždirbdavot šiek tiek daugiau – 150–160 rublių per mėnesį. O lauko darbininkas uždirbdavo 90–100 rublių“, – Žinių radijui sakė K. Starkevičius.
Kolūkiai griuvo ir griuvo ne tik Lietuvoje ir iš esmės negalėjo nesugriūti dėl grynai ekonominių priežasčių. K. Starkevičius kaip priežastį nurodo neefektyvų darbą ir pateikia tokius pavyzdžius: „Prieš kokius 15 metų buvau Irkutsko srityje, kur buvo ištremta mano močiutė. Nusifotografavau prie sugriuvusios fermos. Sugrįžęs į Lietuvą, renginyje Žemės ūkio rūmuose pilnos salės paklausiau: „Sakot, kad Landsbergis sugriovė žemės ūkį“, parodžiau tą nuotrauką ir paklausiau: „Kur tai yra?“ Na, ir pradėjo spėlioti: čia Suvalkija, čia Aukštaitija, čia Žemaitija... „Ne, – sakau, – čia yra Rusija, Sibiras, Irkutskas, kur mūsų tėvai ir seneliai buvo tremiami.“ <...> Visoj Sovietų Sąjungoj, – čia ir Ukraina, ir Rusija, – vienais metais buvo prikulta 50 tūkst. tonų grūdų. Dabar vien Rusija šiemet 100 mln. tonų, Ukraina pernai – 50 mln., Kazachstanas – 30 mln. Kolūkinė santvarka buvo kalta, nes ji neskatino našaus darbo. Kodėl Rusijoje 1861-aisiais buvo panaikinta baudžiava? Todėl, kad matė, – reikia ką nors keisti.“
Patarimas Baltarusijai
Kai kas, nuvažiavęs į Baltarusiją, džiaugiasi suartais laukais, tačiau ir šis palyginimas vargu ar yra kolūkinio-kooperatinio ūkininkavimo naudai.
„Kai buvo Baltarusijos prezidentas (Aliaksandras Lukašenka, – red. past.) susitikime pas prezidentę (Dalią Grybauskaitę, – red. past.), <...> jis užjautė prezidentę, kad ji „vargsta su kaimu“. Tada aš pasakiau: „P. Prezidente, ar galiu paklausti?“ Jis sutriko, nes nėra pratęs, kad jo klausinėtų. Sakau: „Kiek jūs iš karvės melžiat? Kiek iš hektaro kuliat?“ Jis tą statistiką žino, – 4,5 tonos iš karvės ir 3,1 tonos iš hektaro. O mes kuliam 4,2 tonos iš hektaro ir melžiam 6,4 tonos iš karvės. <...> Ir mano patarimas – nesėkit visur, sėkit ten, kur auga“, – tvirtina K. Starkevičius.
Taigi, sovietmečiui baigiantis daug populiaresnė buvo ne ta daina, kuri minėta straipsnio pradžioje, o Vytauto Kernagio atliekama (žodžiai Juozo Erlicko) – „Kolorado vabalai“ – su pažadu pastaruosius suplėšyti į gabalus. Nors gal ir verta pagalvoti apie tokią kaimo turizmo rūšį – nuvažiuoti padirbėti pas ūkininką, kuris vaidina kolūkio pirmininką.
Vox populi
Bronius – vilnietis: „Mano mama buvo melžėja, tai atsimenu kaip ji keldavosi, kaip eidavo į darbą apie 4 val. ryto. Melžė rankomis daugiau kaip 20 karvių, tris karus per dieną. O uždirbdavo, vienais metais prisimenu, iš kolūkio sandėlio 2,5 km ant pečių parsinešė visą metų uždarbį,- apie 50 kg grūdų.“
Andrzejus – vilnietis: „Anksčiau gyvent buvo geriau negu dabar. Dabar už butą mokėti 700 litų žiemą. O prie ruso tik 20 rublių žiemą už butą. O kolūkiai iš viso nemokėjo. Už šviesą tik mokėjo.“
Interneto komentarai
2014-11-15 16.07 ... Na, ūkininkui aišku geriau nei eiliniam kolūkiečiui, bet kaip ūkininko samdiniui?
2014-11-15 16.07 Vilhelmas Na, kolūkio pirmininkas ir vyr. agronomas tikrai gyvenoi gerai. Paskui dar išvogė kolūkį ir tapo ūkininkais. Tokių irgi pilna. Ūkininkų iš komuniagų.
