Zifos Sadrijevos gyvenimas nėra lengvas. Paskutiniuosius 15 metų moteris gali judėti tik invalido vežimėlyje. Centrinės nervų sistemos liga moterį beveik visiškai paralyžiavo, o jos 52 metų vyras taipogi yra neįgalus.
Z. Sadrijeva turi darbą – namuose ji daro kartonines dėžutės vienai iš biurus kanceliarinėmis reikmėmis aprūpinančių įmonių. Tačiau per mėnesį moteris uždirba vos 1 tūkst. rublių (40 JAV dolerių). Iš tokios sumos vargiai galima padengti išlaidas maistui bei medikamentams, kurių ir jai, ir jos vyrui būtiniausiai reikia.
Tačiau moteris, priešingai nuo daugumos kitų Rusijoje gyvenančių neįgaliųjų, bent jau turi darbą. Įstatymas reglamentuoja, kad įdarbinimo agentūros privalo siekti rasti darbą neįgaliesiems. Tačiau, kaip teigia Z. Sidrijeva, realybė yra visiškai kitokia.
„Ką šios agentūros pasiūlo, paprasčiausia netinka dirbti neįgaliesiems. Tai yra itin menkai apmokami darbai. Tai žemina. Pati idėja dirbti tokius darbus, ypač neįgaliesiems, tiesiog kelia šypseną. Aš pažįstu neįgaliųjų, kuriems buvo siūloma dėstyti slaugių mokykloje ar dirbti katilinėje. Vyrams siūloma dirbti santechnikais. Tačiau atsakykite man, ar neįgalus vyras gali dirbti santechniku?“ – nuoskaudą liejo Z. Sidrijeva.
Tatarstane, kaip ir likusioje Rusijoje, kompanijos yra teisiškai įpareigotos įdarbinti tam tikrą procentą neįgaliųjų. Tačiau Tatarstano darbo bei įdarbinimo ministerijos atstovė Dania Galiulina pripažįsta, kad kompanijos tiesiog ignoruoja šitą įstatymą. „Kompanijos, kurios atsisako įdarbinti neįgaliuosius, turi mokėti baudas. Tačiau tos baudos yra tokios mažos, kad dauguma įmonių tiesiog pripažįsta sąmoningai laužančios įstatymą ir sumoka tą baudą“ – teigė ministerijos atstovė.
Palikti nuošalyje
Remiantis Jungtinių Tautų duomenimis, Rusijoje yra 14 mln. neįgaliųjų. Tačiau labai retai kada gatvėse galima pamatyti žmogų vežimėlyje, akląjį su lazdele ar dauno sindromą turintį žmogų.
Nevyriausybinės organizacijos, kovojančios už neįgaliųjų teises, „Perspektyva“ direktorė Denise Roza teigia, kad sovietiniais laikais neįgalūs žmonės praktiškai buvo visiškai nematomi. „Dauguma neįgaliųjų buvo nematomi. Jie neturėjo teisių, nebuvo jokių įstatymų. Atrodė, kad jų tiesiog čia nėra – turiu omenyje, kad jie buvo palikti už visuomenės ribų“ – teigė D. Roza.
Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Rusijoje susikūrė dvi bendrijos, kurios itin rūpinosi tam tikromis neįgaliųjų grupėmis – aklaisiais bei kurčiaisiais. Tačiau vaikai su vystymosi sutrikimais, tarkime su dauno sindromu ar cerebriniu paralyžiumi, dažniausiai būdavo paimami iš šeimų ir apgyvendinami specialiose institucijose, kuriose jie praktiškai negaudavo jokio išsilavinimo.
„Sovietiniais laikais nebuvo jokios tikimybės, kad intelekto sutrikimų turintis vaikas galės eiti į mokyklą. Labai retai jiems būdavo leidžiama gyventi ir šeimose. Viešėjo visi negatyvūs stereotipai apie neįgalius vaikus, todėl jie buvo izoliuoti nuo visuomenės. Nebuvo jokių kalbų padaryti visuomenę, prieinamą neįgaliesiems. Niekas apie tai tiesiog negalvojo“ – teigia D. Roza.
Šiandien, kaip teigia D. Roza, neįgalius vaikus stengiamasi siųsti į normalią mokyklą, o ne leisti juos į specialias lavinimo institucijas, kuriose jie būtų atskirti nuo visuomenės. „Vaikams reikia būti su savo šeima, būti arti savo namų. Jiems reikia bendruomenės. Tiesa, tenka apgailestauti, kad šie argumentai ne visada veikia, nes mes Rusijoje turime specialius pedagogus, kurie save vadina defektologistais, kurie teigia, kad vaikams geriau gyventi kitomis sąlygomis. Jums reikia tiesiog apsidairyti ir jūs nepamatysite neįgalių žmonių, nes jie yra izoliuoti specialiose institucijose. Mes sutinkame daug neįgaliųjų, kurių amžius yra 18, 19, 20 metų. Jiems labai sunku surasti darbą, nes jie tiesiog nepasiruošę dirbti, kadangi neturi tam tikrų socialinių įgūdžių, neturi socialinio tinklo“ – teigia D. Roza.
