Balandžio pradžioje Rumunijoje vykusiame NATO viršūnių susitikime buvo susitarta į Aljansą priimti dvi valstybes – Kroatiją ir Albaniją. Šių Balkanų valstybių narystei turi pritarti visos NATO šalys, bet tai tėra formalumas ir ilgai neužtruks.
Po šio sprendimo didžiuma Balkanų šalių tampa NATO narėmis – Rumunija, Bulgarija ir Slovėnija į Aljansą įstojo jau anksčiau.
Tačiau kai kurių kitų didelių ir labiausiai problemiškų valstybių narystė Aljanse yra ateities klausimas. Visų pirma tai taikytina Serbijai bei Bosnijai ir Hercegovinai.
Serbijoje vos prieš savaitę įvyko parlamento rinkimai ir provakarietiškos prezidentą Borisą Tadičių remiančios partijos laimėjo daugiau balsų nei nacionalistai, kurie orientuojasi į Rusiją. Tačiau šios dvi partijos nesurinko pakankamai balsų, kad galėtų sudaryti aiškią persvarą parlamente. Pranašaujamos ilgos derybos dėl koalicinės vyriausybės sudarymo, o ir jos sudėtis nėra aiški. Tačiau net jeigu kabinetą sudarytų provakarietiškos partijos, tai reikštų, kad Serbija artėja prie artimesnių ryšių su Europos Sąjunga, bet nebūtinai prie NATO narystės.
Mat yra kai kurių istorinių kliuvinių. Serbijoje kol kas niekas neužmiršo NATO bombardavimo 1999-aisiais. Antivakarietiškas nuotaikas dar labiau sustiprino Kosovo nepriklausomybės paskelbimas, kuris be NATO skydo nebuvo įmanomas ir kuriam nepritaria ne tik Serbijos nacionalistai, bet ir demokratai. Serbija gali bendradarbiauti su NATO, bet manyčiau, kad dar negreitai ateis tas laikas, kai narystė Aljanse sulauks visuotinės piliečių paramos.
Kita regiono valstybė, kurios narystę NATO taip pat šiuo metu yra sunku įsivaizduoti, yra Bosnija ir Hercegovina. Bosnijos karas baigėsi 1995 metais pasirašius Deitono susitarimus. Jie įtvirtino dviejų teritorinių junginių – Bosnijos ir Hercegovinos ir Bosnijos Serbų Respublikos egzistavimą bei sudėtingą valstybės valdymo sistemą, bet nepašalino karo metais kilusios neapykantos ir rimčiau nepaskatino etninio valymo aukų grįžti į savo gimtąsias vietas. Abu dariniai yra tautiniu požiūriu monolitiški ir jei ne tarptautinės bendruomenės spaudimas, mažai ką norėtų turėti tarp savęs bendra. Bosnijos Serbų Respublika, be abejonės, siektų susijungti su Serbija, kroatų gyvenama Bosnijos dalis – su Kroatija. Liktų tik musulmonų, arba bosnių, valstybė, potencialai galinti tapti stipresnių kaimynų grobiu. Tarptautinės bendruomenės taikos palaikymo karių buvimas yra viena svarbiausių sąlygų, neleidžiančių tautinei nesantaikai vėl įgauti nevaldomas formas. Tokios valstybės kaip dabartinė Bosnija ir Hercegovina (pabrėžiu – dabartinė) tapimas NATO nare yra sunkiai įsivaizduojamas ir vargu ar šiuo metu pageidautinas.
Na, o Makedonija galėjo formaliai būti pakviesta į NATO jau šį balandį, bet tam sutrukdė Graikijos veto. Graikija nori, kad ši valstybė pakeistų savo pavadinimą, nes dabartinis, graikų supratimu, reiškia teritorines pretenzijas į Graikijos sritį, kuri taip pat vadinasi Makedonija. Deramasi jau ne pirmi metai, bet susitarimo pasiekti taip ir nepavyksta. Tai vienintelė priežastis, kodėl Makedonija kol kas lieka už NATO ribų. Telieka tikėtis, kad abiejų šalių derybininkams galų gale pavyks susitarti. Būti už NATO ribų Makedonijai, turinčiai didelę albanų mažumą, nėra pats geriausias variantas nestabiliame Balkanų regione.
Visiškai neaišku, kokios NATO narystės perspektyvos laukia nepriklausomo Kosovo. Kosovas visais atžvilgiais lieka mįsle ir galvos skausmu daugeliui politikų nuo Belgrado iki Tbilisio ir Kišiniovo. Šiuo metu NATO kariai yra Kosove, bet tai nieko nesako apie perspektyvas, o tik suteikia Kosovui saugumo jausmą, kurio kitu atveju Priština neturėtų.
Siekį tapti NATO nare pareiškė ir mažytė Juodkalnija.
Taigi, Balkanų valstybių realios galimybės ir norai tapti Aljanso narėmis yra skirtingi.
Tačiau oficialiame, politiniame lygmenyje jos siekia narystės. 2006 m. gruodžio viduryje Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija bei Serbija tapo Taikos partnerystės programos narėmis. Tai jau yra žingsnis NATO link.
Tačiau NATO partnerystė Balkanų valstybėms suteikta su tam tikromis išlygomis. Svarbiausia jų – reikalavimas, kad Bosnija ir Hercegovina bei Serbija pradėtų bendradarbiauti su tarptautiniu Hagos tribunolu dėl buvusios Jugoslavijos. Kol kas tas bendradarbiavimas, švelniai tariant, yra nepakankamas.
Tačiau kad ir kokių problemų turėtų atskiros Balkanų valstybės, jų narystė NATO yra tik laiko klausimas.
Kita problema – koks bus pats Aljansas ir kokie bus jo tikslai, kai vadinamosios problemiškos valstybės taps visateisėmis NATO narėmis? To nežino niekas.
Valentinas Mitė
