Daugelis politikos komentatorių ir analitikų jau seniai tvirtino, kad ekonominis Rusijos klestėjimas, grindžiamas vien pajamomis, gautomis pardavus energetines žaliavas ir ginklus, baigsis. Kaip buvo sakyta, taip ir atsitiko. Naftos kainos neįtikėtinai greitai smuko.
Rusija yra antroji pasaulyje naftos eksportuotoja po Saudo Arabijos. Didele dalimi abiejų valstybių bėda ta pati – vienpusis rėmimasis energetikos resursų eksportu.
Prieš gerą pusmetį, atrodė, Rusijos ūkis tvirtai žengia į priekį, o jos valstybinės ambicijos augo tiesiog kaip ant mielių. Atrodė, kad Rusija grįžta į didžiųjų valstybių gretas.
Deja, pagrindas tam nebuvo tvirtas – tai buvo vien neregėtai išaugusios energetinių išteklių, kurių turtinga valstybė, kainos pasaulio rinkose. Įsisiūbavus pasaulinei ūkio krizei, šių žaliavų kainos krito, nes jų paprasčiausiai mažiau reikia. Atrodo, kad Rusijos ūkio galybė pradeda byrėti kaip kortų namelis. Kartu su krintančiomis kainomis krinta ir savosios ekonominės galios suvokimas. Tačiau dar per anksti sakyti, kad Rusijai nepavyko pasinaudoti ekonomine konjunktūra – žaliavų kainų bumu, tačiau vargu ar žaliavų kainos ir toliau temps šalies ūkį į priekį. Beje, kaip mėnesio pradžioje paskelbė „Lukoil“ vadovas Vagitas Alekperovas, Rusijos naftos gavyba smuko pirmąkart per dešimtmetį. Jis paprašė valdžios sumažinti mokesčius, kad „Lukoil“ galėtų skirti lėšų naujiems telkiniams žvalgyti. Gamtos ištekliai, deja, mažėja.
Praėjusį ketvirtadienį Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas pareiškė, kad Rusijos ekonomika šiais metais neišvengiamai smuks, nors naftos kainos pakiltų ir iki 55 dolerių už barelį, net „ir šiuo atveju bendrasis vidaus produktas smuks“, – sakė ministras. Jis tvirtino, kad Rusijai su savo energetika paremtu ūkiu niekaip nepavyks išvengti visuotinės pasaulio ūkio krizės. Primenu, taip kalbėjo Vladimiro Putino vadovaujamos vyriausybės ministras, o ne koks opozicijos veikėjas.
A. Kudrinas sakė, kad ūkio smukimas pasireikš daugelyje sričių. Jo ministerijos prognozėmis, biudžeto pajamos šiais metais kris apie 30 procentų ir biudžeto deficitas sieks aštuonis procentus – pirmasis biudžeto deficitas per keletą naftos kainų bumo metų, kai energetikos kainos stipriai stūmė šalies ekonomiką į priekį. Jau dabar, kaip praneša Rusijos naujienų agentūros, Rusijos ūkis „susitraukė“ beveik devyniais procentais. A. Kudrino tvirtinimu, vien sausio mėnesį apie 40 milijardų dolerių „pabėgo“ iš šalies, bet vasario mėnesį šis procesas, atrodo, baigėsi. Matyt, visi investuotojai, kurie norėjo pasprukti iš Rusijos, tai jau padarė. Be to, nelabai pasaulyje rasi šalį, kurioje laikyti pinigus ar investuoti būtų saugu – krizė krečia ir Jungtines Valstijas, ir Latviją. Ko gero, daug kam Rusija su savo energetikos šaltiniais yra palyginti gana saugi vieta investuoti. Tačiau taip manančių nėra dauguma – 2008 metais užsienio investicijos Rusijoje smuko 14 procentų. Tačiau ko norėti, juk beveik visoms Vakarų kompanijoms trūksta pinigų, o pasaulio ūkio gigantai atsidūrė ties bankroto riba. Kokios gali būti rimtos kalbos apie investicijas Rusijoje, jei tokios garsios bendrovės kaip, sakykim, „Chrysler“ kaip ubagai kreipiasi į savo šalių vyriausybes prašydamos pinigų. Tačiau ir didžiųjų Rusijos bendrovių vadovai eina į vyriausybės kabinetus ir prašo to paties, ko ir miklieji JAV biznio veikėjai – pinigų, mokesčių mokėtojų pinigų. Gauna tik tie, kurie yra ištikimi valdžiai.
Tačiau Rusijos bėda ta, kad, be Vakarams taip reikalingų energetinių resursų, šalis nieko, kas atitiktų pasaulinius standartus, neturi. Tiesa, dalis ginkluotės, o ypač automatai „Kalašnikov“, priešlėktuvinės gynybos sistemos bei naikintuvai ir dar turbūt kai kurie produktai (sunku pasakyti, kieno karinės pramonės gaminys iš tikro yra geresnis) pasaulinius standartus atitinka. Bet krizė palietė ir šią sritį. A. Kudrinas paskelbė, kad ginkluotę gaminančios įmonės iš valdžios prašo milijardų rublių paramos. Ne viena įmonė, o 68. Dauguma jų yra ties bankroto riba.
Tiesa, vyriausybė pareiškė, kad neatsisakys ambicingų planų didinti karines išlaidas, bet pažadai nebūtinai atitinka realybę. Šią banalią tiesą patvirtina ne tik besivystančių valstybių, bet ir Vakarų ekonomikos gigantų – JAV, Anglijos realybė.
Grįžkime prie Rusijos, kuri kaip buvo, taip faktiškai ir liko neturtingų gyventojų šalis, nes energetinių resursų bumas čia neatnešė pelno visiems šalies gyventojams, kaip, sakykim, yra Norvegijoje.
Ekonomikos krizė akivaizdžiai sumažino ir Rusijos politines ambicijas, nors ne taip seniai ji labai aiškiai parodė, ko ES gali sulaukti, jei netektų Rusijos dujų. Beje, tas pats spektaklis gali būti pakartotas kovo aštuntą dieną, jeigu Ukraina nesumokės vėl „Gazprom“ reikalaujamų pinigų.
Tačiau kito spaudimo įrankio kaip energetika Maskva neturi ir vargu ar Rusijos karo laivų bei politikų vojažas Lotynų Amerikoje – JAV panosėje – bus pakartotas. Kas gi mokės už šiuos karinio laivyno pasiplaukiojimus, kai gali kilti problemų išmokėti pensijas, o nedarbas didėja ne ką lėčiau nei JAV.
Be to, JAV pasikeitė valdžia ir Rusija tikisi daug ką pasiekti ir be šaltojo karo triukų. Galbūt. Bet viena aišku: JAV politikai Rusijos naftos ir dujų turtai tokios įtakos kaip ES nedaro. Vargu ar JAV prezidento Baracko Obamos užsienio reikalų ministrė Hillary Clinton taip nuvertins žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje, kaip tai neatsakingai padarė Kinijoje. To galima sulaukti iš dujų trūkumu susirūpinusios Vakarų Europos.
Na, o Rusija niekada netaps normalia valstybe, jeigu jos klestėjimas ir toliau bus grindžiamas vien energijos šaltiniais. Panašiai kaip Vakaruose paplitusios spekuliacijos vertybiniais popieriais niekada nepakeis realių daiktų gamybos.
Todėl sakyti, kad šiuo metu Rusija turi daugiau problemų nei Vakarai, nėra visai teisinga. Blogai visiems ir visi sėdi tame pačiame vežime, nors dažnai traukia skirtingas dainas ir žiūri į skirtingas puses.
Jonas Motiejūnas
