Ne kartą rašėme apie narkotikų kurjerius, bei „mulus“ – apie tuos, kurie narkotikus gabena skrandyje, lagaminais ar kur nors paslėpę drabužiuose. Rašėme ir apie tai, kad būtent ekonominė krizė pastūmėjo daugelį žmonių užsiimti šiuo labai rizikingu „verslu“. Tik gaila, kad šis „verslas“ dažniausiai baigiasi kur nors Lotynų Amerikos šalių kalėjimuose.
Lietuvos Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Edvardas Šileris teigia, jog vidutiniškai per metus užsienio valstybėse sulaikoma maždaug 100 lietuvaičių „mulų“. Antra tiek į kalėjimus pasodinama ir mūsų kaimynų latvių. Tik estų kiek mažiau – jų užsienio valstybių kalėjimuose priskaičiuojama apie 30. Tačiau kalinčiųjų gali būti gerokai daugiau, nes ne visi už narkotikų kontrabandą nuteisti lietuviai ar kitų šalių piliečiai nori, kad kas nors žinotų, kur ir už ką jie įkliuvo. Todėl daugelis į konsulatus ir nesikreipia.
Ir nors šis „verslas“ labai rizikingas – pasitaiko net mirčių, tačiau mūsų tautiečius ir ne tik juos narkotikų prekeiviai suvilioja pinigais. Neretai žmogus susigundo, kaip jam atrodo, pasakiškai dideliu atlygiu už „paslaugą“, tačiau neįvertina pasekmių: už tai jis gali pakliūti dešimčiai metų į kokį nors purviną Pietų Amerikos kalėjimą...
Kaip teigia pabuvojusios Peru kalėjimuose latvių žurnalistės Inga Springė ir Odeta Krenberga, Baltijos šalių piliečiai, susigundę lengvais pinigais ir įkliuvę dabar kenčia lyg pragare.
Už reisą – 4000 eurų
Latvių žurnalisčių tėvynainis Andrejus Debesniekis (36 m.) į pareigūnų rankas pakliuvo Peru sostinės Limos oro uoste. Jo skrandyje buvo aptikta 1,5 kilgramo kokaino. Šiuo metu vyrukas atlieka bausmę „Ancon2“ kalėjime. Už narkotikų gabenimą bausmę čia atlieka 25 Baltijos šalių piliečiai – „mulai“.
A. Debesniekis – augalotas, sportiškos išvaizdos, mėlynakis. Toje pačioje kameroje bausmę atlieka ir jo tėvynainis – Darius Šablevičius (38 m.) – toks pat stuomeningas vyras. Panašios ir abiejų nuteistųjų istorijos: abu ketinę per krizę, 2009 metais, užsidirbti pinigų. Verbuotojai jiems pasiūlė po 4000 eurų. Tik Darius narkotikus turėjo pervežti lagamine.
Lietuvos URM duomenimis, Limos kalėjimuose kali apie 30 mūsų tautiečių. „Tai krizės padariniai, – teigia Peru garbės konsulas Lietuvoje. – Ir situacija panaši visose trijose Baltijos valstybėse. Pačiame krizės įkarštyje, 2009 metais, maždaug kartą ar du per mėnesį mane iš miego pakeldavo skambučiai (lėktuvai į Europą išskrenda vakarais, todėl, kol įtariamasis praeina patikrą, ateidavo naktis), kad sulaikytas eilinis lietuvis – „narkomulas“.
Visagaliai pinigai
Anot „Ancon2“ apsilankiusių Latvijos žurnalisčių, kalėjimas – nykus. Kad užmigtų dažnas kalinys patraukia „žolytės“. Andrejaus ir Dariaus kamera maždaug dešimties kvadratinių metrų. Joje keturios dviaukštės lovos, tačiau gyvena tik keturiese. „Kartu kalėjo ir dar vienas narkomanas, tačiau mes jį išgyvendinome, – paaiškina Darius. – Tas narkomanas sirgo paranoja, todėl kartą kameroje net įkūrė laužą...“
Išgyvendinti iš kameros nepatikusį kalinį Peru kalėjimuose lengva, jei tik nuteistasis turi pinigų. „Jei turi pinigų, gali turėti praktiškai viską“, – pritaria dar vienas Lietuvos atstovas – „mulas“ Egidijus. „Eik ir nupirk kavos“, – paliepia Andrejus ir paduoda keletą monetų Egidijui. Į plastikinį indą su vandeniu įdedama metalinė plokštelė, prie kurios prijungti laidai. Kitas laidų galas įkišamas į rozetę. Kalinių lankymo dienomis elektros energija tiekiama iki 5 valandos vakaro, o eilinėmis – tik po porą valandų rytą ir vakare.
„Ši patirtis įgyta Latvijos kalėjime“, – Andrejus mosteli ranka į savadirbį vandens pašildytoją. Savo tėvynėje šis vyras buvo nuteistas už agresyvų vairavimą ir buvo pasodintas į Rygos centrinį kalėjimą. Iš jo buvo paleistas paskyrus kardomąją priemonę – be policijos žinios neišvykti iš Latvijos. Šią sąlygą jis pažeidė – atvyko į Peru, norėdamas uždirbti „lengvų pinigų“ ir vėl pakliuvo už grotų.
Gėlės vietoj vaikų
„Ancon2“ – tik prieš porą metų atidarytas šiuolaikinis kalėjimas, kuriame telpa 2300 kalinių. Šiuo metu jame bausmę atlieka 1600 nuteistųjų. Įkalinimo įstaiga susikirstyta į 4 modulius. Beje, šiame kalėjime nuo 2011-ųjų teismo sprendimo laukia ir vienintelė moteris iš Baltijos šalių – Laura Kalendarova (25 m.). Pasak Lauros, vaikinas su kuriuo kartu ji keliavo, skrandyje vežė kokainą. Limos oro uoste praplyšo kapsulė su kvaišalais ir draugas ligoninėje mirė. Mergina tvirtina, jog apie narkotikus nieko nežinojusi.
Kalėjimas pastatytas maždaug už kilometro nuo greitkelio, ant smėlio kalvos, kurią taip pat supa smėlinga dykynė. Čia net žiemos metu neprasikala joks augalėlis. Amžinai ruduojanti dykuma – sunkus išbandymas prie žalumos pripratusiems baltams. Kad nors kiek paįvairintų savo būtį vyrai augina gėles puodeliuose. Dieną šie puodeliai su gėlėmis išnešami į bendrą kiemą, o nakčiai – sustatomi ant palangių. „Mes gėlėmis rūpinamės lyg savo vaikais,“ – liūdnai pajuokauja Darius.
„Verslo“ reikalai
Iš viso per metus užsienio valstybėse buvo areštuoti 230 Baltijos šalių piliečiai, bandę užsidirbti gabendami narkotikus. Vieni juos vežė skrandžiuose, kiti – lagaminuose. Kvaišalai iš Pietų Amerikos, Azijos ir Afrikos turėjo pasiekti Europą. Dažniausiai – Ispaniją, Didžiająją Britaniją ir Olandiją.
Žmogaus teisių gynėjai laiko, kad į pareigūnų rankas įkliūna maždaug 10 procentų narkotikų kurjerių. Reiškia realiai kvaišalų pervežimuose dalyvauja iki 2000 Baltijos šalių piliečių. Tai patvirtinama ir Jungtinių Tautų parengtoje ataskaitoje. Joje pabrėžiama, kad narkotikų pirkliai vis dažniau išnaudoja lietuvius ir latvius draudžiamų medžiagų pervežimui. Dėl ekonominės krizės likę bedarbiais pastarieji lengviau užkimba ant narkotikų prekiautojų „kabliuko“ – juk už vieną sėkmingą kelionę siūloma nuo 2000 iki 6000 eurų.
„Ar manote, kad tuos narkotikų pervežėjus kas nors įkalbinėja ar grasina jiems? Ne, paprasčiausiai paskleidžia informaciją ir norinčių atsiranda ne vienas“, – teigia Lietuvos Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Edvardas Šileris.
Išnaudoti narkotikų pervežėjus naudinga dėlto, kad visame pasaulyje didėja pigių skrydžių pasiūla. Paskaičiuota, kad per paskutinius 10 metų šiuo oro transportu pervežta maždaug 80 % visų narkotikų. Nusikalstamiems susivienijimams žymiai naudingiau samdytis „gyvus mulus“, nei didelį kiekį narkotikų gabenti laivais. Pvz., kilogramas gryno – 90 % kokaino Peru džiunglėse kainuoja 1000 dolerių, o Amerikoje jo kaina šokteli iki 25 000, Belgijoje – iki 50 000, Japonijoje – 120 000 dolerių. O bilietas iš Limos į Europą tekainuoja 1500 dolerių. Taigi, nesunku suskaičiuoti, kad pelnas – milžiniškas.
Toje pačioje Jungtinių Tautų ataskaitoje pabrėžiama, kad per 2009–2011 metus kokaino suvartojimas Rytų Europos šalyse patrigubėjo, o Vakaruose – sumažėjo per pusę. Išvada paprasta: bedarbystė ir socialinė nelygybė verčia nukentėjusiuosius nuo krizės užsimiršti narkotikų svaigulyje.
Nieko nežinantys „mulai“
Estas Margo Tamis (31 m.) dirbo Anglijoje statybose, kai geriau apmokamą darbą, jam pasiūlė kartu gyvenęs juodaodis. Margo buvo areštuotas Limos oro uoste 2010 metais.
Jo istorija tipiška – panašių ne vieną galima išgirsti policijoje ar Baltijos šalių diplomatinėse atstovybėse. Žmogus iš socialiai remtinos šeimos (Margo turi 4 brolius ir seserį) atvažiavęs dirbti į kažkurią ekonomiškai stipresnę Europos valstybę (dažniausiai statybose), susipažįsta su juodaodžiu. Pastarasis pasiūlo „rimtą“ uždarbį. Tuomet žmogus skrenda į Limą. Apsistoja specialiai jam išnuomotame viešbučio kambaryje ir, kad nesukeltų įtarimų, o atrodytų tarsi eilinis turistas, kurjeris Peru sostinėje praleidžia 7–11 dienų. Prieš pat išvykimą jam įduodamas lagaminas, kurį jis privalo parvežti į Europą. Arba, jei sutinka, praryja į prezervatyvus supakuotus narkotikus ir gabena juos skrandyje.
Dar viena tipiška kurjerio detalė: visi tvirtina apie jokius narkotikus nežinoję. Estas Margo aiškina, jog į Peru nuvyko darbui statybose, tačiau niekas su juo nepasirašė darbo kontrakto, todėl teko grįžti atgal. O grįžtant kažkas paprašė parvežti krepšį...
Tačiau Peru teismai tokiomis pasakomis netiki – jei oro uoste lagaminas, kuriame buvo paslėptas kilogramas kokaino, buvo registruotas Margo vardu, tai ir kaltas Margo, o ne „kažkas“. Paprastai tokie kvaišalų vežėjai už grotų pasodinami nuo 6 iki 8 metų.
Maždaug po trejų metų galima prašyti malonės. Jeigu pasiseks ir nuteistajam bus suteikta malonė, dar teks sumokėti apie 5000 litų baudą ir susiieškoti vietinį žmogų, pas kurį galėtų pagyventi, kol sueis visas paskirtos bausmės terminas. Bet teismas gali ir neįvykti, nes gali būti, kad teisėjas... prastos nuotaikos arba advokatas, paėmęs pinigus ir prižadėjęs „aukso kalnus“, tiesiog pradingo.
Pragyvenimas brangus
Norint prašyti malonės tenka rinkti „premijinius“ taškus už nepriekaišingą elgesį kalėjime. Privaloma arba dirbti, arba mokytis. Dažnas ten kalintis lietuvis stengiasi „susiveikti“ pradinį kapitalą ir pradeda dirbti. Mat norint kuo nors užsiimti, privalu sumokėti maždaug 25 litų mėnesinį mokestį. Mokslai vyksta kūrybinėse dirbtuvėse: čia galima išmokti ispaniškai, iš įvairių atliekų susimeistrauti kokį nors menkniekį. Dirbama irgi tose pačiose dirbtuvėse, tik šiuo atveju medžiagas kalinys turi nusipirkti pats. Užtat pagamintą daiktą galima parduoti kalėjimo lankytojams.
Tačiau estas Margo neturi pinigų, tad nei dirba, nei mokosi. Anksčiau Margo skalbė kitų nuteistųjų drabužius, tačiau dabar šis poreikis sumažėjo. Kad patenkintų bent minimalius savo poreikius, nuteistajam kas mėnesį reikia bent 250 litų. Dėl prastos mitybos Margo sulyso 10 kilogramų.
Baltijos šalių piliečiams ne ką gali padėti ir konsulatų darbuotojai. Peru konsulai atlieka labiau reprezentacines funkcijas ir padeda tik sutvarkyti reikiamus dokumentus. O tai labai svarbu, nes atlikus bausmę daugelio nuteistųjų pasų galiojimo laikas būna pasibaigęs. O su negaliojančiu pasu grįžti namo iš Peru neįmanoma.
Ir dar vienas Peru absurdas. Jeigu nusikaltėlis paleidžiamas iš kalėjimo anksčiau laiko – vidutiniškai likus iki bausmės pabaigos 3 metams – jis negali išvažiuoti iš šalies. Tačiau oficialiai dirbti jis taip pat negali, nes niekas nesuteikia darbo vizos. Pasibaigus skirtai bausmei, žmogus migracijos tarnybai privalo sumokėti baudą už tai, kad šalyje jis išbuvo ilgiau nei leidžiama užsieniečiams – daugiau nei 90 dienų. Ir dar po dolerį už kiekvieną praleistą dieną. Susidaro maždaug 2300 dolerių (beveik 6000 litų) suma jokių pajamų neturinčiam žmogui. Kad įveiktų šį absurdišką įstatymą, tie, kurių pasai galioja, duoda pareigūnams kyšį, kerta Ekvadoro ar Brazilijos sieną ir iš ten skrenda namo. „Pinigai, pinigai, pinigai... Už viską čia reikia mokėti“, – tvirtina lietuviai.
„Sarita Colonia“ pragaras
Lietuvaičiai tvirtina, kad „Ancon2“ kalėjime gyvenimo sąlygos yra kur kas geresnės nei „Sarita Colonia“, kur vienerius metus tenka praleisti visiems nuteistiesiems. Prisiminę šį savo gyvenimo etapą visi kaip vienas – ir lietuviai, ir latviai – tvirtina, jog „Sarita Colonia“ – tikras pragaras. Perpildytas kalėjimas įkurtas viename pavojingiausių Limos Calajo rajonų. Šioje įkalinimo įstaigoje nuteistiesiems tenka miegoti dviese ant vieno čiužinio, kuriuos išdalina vakare. Juos suklojus, nelieka laisvos vietos. Be to, po 9-os valandos vakaro nebeįmanoma patekti į tualetą: tuštintis tenka vietoje – į plastikinius maišelius ar butelius. O tualetas – tai atvira patalpa, pristatyta puodų ir gamtiniai reikalai atlikinėjami visų akivaizdoje. „Vienintelis geras dalykas – tai laisvė, kurią turėjome tame pragare, – prisimena Darius. – Dienos metu visi galėdavome vaikščioti po įkalinimo įstaigos teritoriją, kurioje buvo įsikūręs restoranas. Šią maitinimo įstaigą išlaikė patys kaliniai. Jame buvo pardavinėjami mėsainiai ir dešrainiai. Visada buvo galima skambinti ar naudotis internetu, tik, žinoma, slaptai, nes šie visi dalykai buvo įnešami nelegaliai“.
„Ancon2“ kalėjime tokios laisvės nėra. To labai trūksta ir dar vienam lietuviui Tomui V. (24 m.), kuris Peru – jau treji metai. Jis taip pat buvo sulaikytas oro uoste su 4 kilogramais kokaino, kuris supilstytas į 8 paketėlius buvo priklijuoti prie kojų. „Labai pasiilgau cepelinų ir virtinių, – dūsauja neaukšto ūgio, vaikiškai atviro veido vyras. – Čia tenka valgyti viską – jaučių skrandžius, jūrų kiaulytes, žiurkes. Jie net nežino, kas yra virtiniai...“
„Dievo nėra“
Narkotikų kurjeriai ne dažnai viešai pasakoja apie save motyvuodami, kad jiems gėda. Arba tvirtina, kad bijo keršto. Tačiau dažnai jų baimė neturi realaus pagrindo, kadangi jie net nežino, kas tuos narkotikus jiems įdavė, nežino visos narkotikų tiekėjų grandinės. Todėl kvaišalų pervežimo organizatoriai ir nesibaimina, kad kas nors gali juos išduoti. Peru ir Lietuvos pareigūnai tvirtina, jog nėra specialios organizuotos grupuotės, kuri užsiimtų kurjerių verbavimu vien tik Baltijos šalyse. Čia dirba žmonės, kuriems nurodymus duoda Vakarų Europos nusikalstamų grupuočių nariai. Daugeliu atveju net ir verbuotojas nepažįsta to, kuris jam skambina iš Ispanijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos ar Olandijos ir nurodo, ką daryti. Lietuviai, latviai ir estai dažniausiai įkliūva grįždami atgal iš Pietų Amerikos. Šiuo metu vien Latvijos teisėsauga tiria bent tris baudžiamąsias bylas, susijusias su narkotikų pervežimais.
Limos kalėjimuose kalintys lietuvaičiai, latviai ir estai viliasi kuo greičiau ištrūkti iš šio pragaro ir sugrįžti į namus. Tačiau ne veltui sakoma: „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“. O Peru šis posakis itin aktualus – šioje šalyje neįmanoma planuoti savo ateities. O tai nuteistuosius varo į neviltį. Ten bausmes atliekantys baltai netgi nededa vilčių ir į Dievo malonę. „Limoje Dievo nėra, – prasitaria Tomas. – Čia net žvaigždžių nėra“.
TIK FAKTAI:
Neseniai Rygos rajono apylinkės teisme nuteistas narkotikų kurjeris Aleksandras Aleksejevas, 2012 metų kovą sulaikytas Rygos oro uoste. Jo skrandyje pareigūnai aptiko 61 paketėlį kokaino, kurio vertė juodojoje rinkoje – apie 200 000 litų. Kvaišalai buvo atgabenti iš Argentinos.
Prieš porą metų vykdant Šveicarijoje tarptautinę operaciją sulaikyta 12 Lietuvos piliečių, gaujoje atlikusių gyvųjų konteinerių arba narkotikų „mulų“ vaidmenis. Visi jie gyveno Lietuvoje, o sulaukę kvietimo sėsdavo į lėktuvus ir skrisdavo į Lotynų Amerikos ar Afrikos šalis. Iš ten gabendavo kokainą. Ir ne tik į Šveicariją, bet ir Ispaniją, Jungtinę Karalystę, JAV. Lietuviai niekam nesukeldavo įtarimo, nes buvo sukūrę solidžių verslininkų įvaizdį: vilkėdavo prabangiais drabužiais, gyvendavo prabangiuose viešbučiuose, išlaidaudavo.
Plačiau apie narkotikų kurjerius ir kvaišalų vartojimą galite pasiskaityti knygoje „Mirties Pardavėjai“
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
