Ant 50 m aukščio užtvankos Kinijos darbininkai kovoja už savo gyvybes. Jiems ir milijonams žmonių gresia pavojus. 1975 m. rugpjūčio 8 d. Kinijos Henano provincijoje siaučia baisiausia visų laikų atogrąžų audra. Liūtis tokia stipri, kad nuo jos smūgių paukščiai krenta negyvi ant žemės.
Didžiulis lietaus vandens kiekis teka į Ru upę ir susirenka už galingos Bančiao užtvankos. Vidurnaktį vanduo pralaužia užtvanką.
Tamsią naktį darbininkai iš paskutiniųjų bando sutvirtinti pylimą smėlio maišais. Kiek po pirmos valandos nakties liūtis pagaliau liaujasi, o naktiniame danguje sužiba žvaigždės. Bet žala jau padaryta. Vandens masių spaudžiama užtvanka neatlaiko.
„Rodės, kad dangus griūva ir maišosi su žeme“, – sakė vienas liudininkas.
Išsilieja apie 700 milijonų kubinių metrų vandens – tai atitinka maždaug 280 tūkst. olimpinių baseinų vandens tūrį. Užtvankos papėdėje esančiu upės slėniu teka 10 m aukščio, vietomis 11 km pločio potvynio banga.
Cunamis lekia 50 km/val. greičiu ir sugriauna pirmąjį miestą – Daovenčengo kaimą nuplauna su visais 9,6 tūkst. jo gyventojų. Vėliau 50 km ruože seka kiti miestai.
Henano provincijoje sugriuvusi užtvanka ir vėliau kilusios epidemijos nusineša iki ketvirčio milijono žmonių gyvybių. XX a. 8-ame dešimtmetyje Bančiao katastrofa buvo aiškinama smarkia atogrąžų audra. Tačiau priežastis nėra tokia paprasta. Šią nelaimę iš tiesų lėmė 1949 m. valdžią perėmusio ir karą gamtai paskelbusio Kinijos lyderio Mao Dzedongo veikla.
„Žmogus turi nukariauti gamtą“, – toks buvo jo šūkis.
Mao politikos pasekmė – daugybė baisiausių istorijoje žmogaus sukeltų katastrofų, po kurių ištisi regionai liko nederlingi. Netiesiogiai jos pareikalavo apie 55 mln. žmonių gyvybių.
Mao norėjo žaibiškai industrializuoti Kiniją
Sugriauta Bančiao užtvanka buvo tik viena iš daugybės, kurios buvo pastatytos visoje Kinijos teritorijoje XX a. 6-o dešimtmečio pradžioje. Užtvankomis buvo siekiama sukurti didelius vandens rezervuarus laukams drėkinti, užkirsti kelią potvyniams ir atplėšti daugiau žemės ūkio paskirties žemės. Be to, užtvankas buvo galima naudoti elektros gamybai.
Todėl, pirmininko Mao įsitikinimu, užtvankos yra būtinos Kinijos, kuri daugiau nei po 20 metų trukusio karo buvo beviltiškai atsilikusi nuo pramoninio pasaulio, vystymuisi. Užtvankos buvo viena iš grandiozinio plano modernizuoti Kiniją žaibišku greičiu dalių.
Tuo metu šalyje gyveno 550 mln. gyventojų, dauguma jų skurdo ir badavo. Mažiau nei dešimtadalis Kinijos žemės buvo dirbama, o pramonės sektorius buvo mažas ir neišvystytas.
Todėl Mao nusprendė, kad ir žemės ūkis, ir pramonė turėtų būti masiškai išplėsti – ir tuo pačiu metu. Šiame procese nebuvo kada paisyti gamtos. Žemė, upės, kalnai ir gyvūnai turėjo prisitaikyti prie žmonių poreikių.
Planas, pavadintas „Didžiuoju šuoliu“, buvo pradėtas įgyvendinti 1958 m., siekiant padidinti pramonės ir maisto gamybos apimtis. Šioms užduotims vykdyti buvo sutelkti visi šalies gyventojai.
Žemės ūkio paskirties vietovėse žemė buvo kolektyvizuota ir įsteigta 26 tūkst. vadinamųjų liaudies komunų. Jas dažnai sudarė 10 kaimų, o pagrindinė jų užduotis buvo pagaminti pakankamai maisto, kad didelei daliai valstiečių nebereikėtų dirbti laukų ir jie galėtų kurti Kinijos pramonę. Vykdant planą buvo nepaprastai kenkiama gamtai, mat niekas neturėjo kliudyti pažangai.
Iškirsti didžiuliai miškai
Kinijos imperijos laikais buvo iškirsta net 290 mln. hektarų miško – toks žemės plotas prilygsta 44 Lietuvos plotams. Tik 5 proc. žemės buvo apaugę medžiais.
Taigi, Mao Dzedongui atėjus į valdžią, Kinija buvo tarp tų pasaulio šalių, kur vienam gyventojui tenka mažiausiai miškų. Nepaisant to, XX a. 6-o dešimtmečio pradžioje šioje didelėje šalyje vis dar buvo žmogaus rankų neliestų miškų. Tai kardinaliai pasikeitė pradėjus įgyvendinti naująją Mao politiką.
Ieškant daugiau žemdirbystei tinkamos žemės, kad būtų galima atliepti režimo gamybos poreikius, buvo sukurtas šūkis „miškas priklauso žmonėms“ ir iškirsti didžiuliai miško plotai. Kinijos valstiečių, darbininkų ir intelektualų armijos plūdo į kaimus kirsti medžių kalvų šlaituose ir šlapžemėse, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, visai netiko ūkininkavimui.
Miškams dar daugiau žalos pridarė Mao svajonė, kad Kinija pralenktų pramonines šalis plieno gamybos srityje. 1957 m. Kinijos plieno gamyba siekė vos 5 mln. tonų, o Mao norėjo vos per ketverius metus pasiekti 100 mln. tonų, kad Kinija pralenktų Sovietų Sąjungą ir JAV.
Dėl to visoms provincijoms buvo pavesta statyti aukštakrosnes geležies gavybai ir plieno gamybai. Maždaug 600 tūkst. krosnių reikėjo labai daug kuro, o kadangi daugelyje provincijų trūko anglies, buvo nusitaikyta į miškus. Primityvioms iš molio ir plytų pastatytoms aukštakrosnėms kūrenti buvo iškirstas astronominis skaičius medžių.
Neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek geležies ir plieno buvo pagaminta „Didžiojo šuolio“ metu. Provincijos, kurios negalėjo įvykdyti režimo gamybos tikslų, rizikavo būti nubaustos, todėl deklaruodavo gerokai pagražintus skaičius. Daugelis iš nevilties aukštakrosnėse lydė žemės ūkio ir virtuvės įrankius, kad tik pasiektų iškeltus tikslus.
Viso to rezultatas buvo prastos kokybės ketus, nes aukštakrosnių temperatūra buvo daug žemesnė nei reikia. Tačiau labiausiai nukentėjo gamta.
Su miškais išnyko ir žvėrys
Vešlių Kinijos miškų kirtimas, siekiant didinti žemės ūkio ir geležies gamybos mastus, turėjo pražūtingų padarinių. Kai kuriose šalies vietose dėl iškirstų miškų kilo smėlio audros. Dykuma plėtėsi ir pamažu tiek senieji dirbamos žemės plotai, tiek naujieji tapo netinkami naudoti.
Kitur, kur buvo iškirsti seni Kinijos miškai, kalvų ir kalnų šlaitai liko be apsauginio medžių šaknų tinklo, kuris palaikė dirvos derlingumą.
Lietinguoju sezonu dirvožemio sluoksnis buvo nuplautas į upes ir ežerus, jų vandenys uždumblėjo. Taigi, buvo sunaikintos gyvūnų, žuvų ir žmonių buveinės.
Kiti miškai buvo išdeginti norint padidinti ariamos žemės plotus. Deginant miškus buvo išnaikinti ten gyvenę gyvūnai. Gyvūnų populiacijos sumažėjo, o kai kurioms retoms gyvūnų rūšims, pvz., laukiniams drambliams ir riestanosėms beždžionėms, grėsė išnykimas.
Niekas nežino, kiek Kinijos miškų buvo iškirsta. Šiais laikais manoma, kad apie 10 procentų Tačiau kai kuriose apskrityse išnyko iki 80 proc. miškų plotų – ir visi juose gyvenę gyvūnai. Tokia pražūtinga veikla nesustabdė Mao, kuris pasirinko naują priešą – paukščius.
Masinis Kinijos žvirblių naikinimas
1958–1959 m. Kinijos komunistų partija paskelbė karą „keturiems Kinijos kenkėjams“. Žiurkės, musės ir uodai platina ligas, todėl turėjo būti išnaikinti. Tuo pat metu Mao surado dar vieną priešą – žvirblius, sunaikinęs juos jis tikėjosi galėsiantis pasiekti savo ambicingus maisto gamybos tikslus.
Pasak Mao, žvirbliai sulesdavo didelį Kinijos valstiečių užaugintų grūdų ir ryžių kiekį, todėl buvo pradėta masinė kampanija prieš šiuos mažuosius paukščius.
Kaip rašoma vienoje prisiminimų knygoje apie gyvenimą „Didžiojo šuolio“ metais, visi gyventojai nuo penkerių metų amžiaus buvo įpareigoti dalyvauti žvirblių naikinime: „Visi turėjo išeiti į lauką su puodų dangčiais, keptuvėmis ir dubenimis, daužyti į juos šaukštais ar kitais įrankiais ir kelti kuo daugiau triukšmo. Visi mažieji paukščiai Kinijoje turėjo būti išnaikinti, taip buvo rašoma įsakyme.“
Pasak autoriaus, toks triukšmas paukščius gąsdindavo ir jie blaškydavosi skraidydami iš vienos vietos į kitą. Galiausiai žvirbliai taip išsekdavo, kad tiesiogine to žodžio prasme krisdavo iš dangaus negyvi.
„Visa mokykla išėjo žudyti žvirblių. Darėme kopėčias, kad pasiektume numušti jų lizdus, o vakare, kai jie grįždavo į lizdus pailsėti, mušdavome gongus. Praėjo daug metų, kol supratome, kad žvirbliai yra geri paukščiai. Tada žinojome tik tai, kad jie lesa grūdus“, – prisiminė Šičuano provincijos moksleivis.
Buvo skaičiuojama, kiek žvirblių nugaišo, gaišenos buvo sveriamos. Žvirbliai buvo veriami ant virvių ir kabinami kaimuose.
Niekas nežino, kiek žvirblių nugaišo. Duomenys skiriasi ir svyruoja nuo kelių šimtų milijonų iki milijardo. Medžioklė buvo sėkminga, bet rezultatas užtraukė nelaimę.
Be grūdų, žvirbliai lesa ir vabzdžius, o išnaikinus žvirblius susidarė palankios sąlygos jiems veistis. Neturėdami natūralaus priešo, kenkėjai godžiai naikino grūdus ir ryžius, todėl derlius smarkiai sumažėjo ir sukėlė badą.
Vėliau Kinija importavo apie 200 tūkst. žvirblių iš Sovietų Sąjungos ir Kanados, kad atkurtų jų populiaciją.
Kritika buvo užgniaužta
Sparčiai augantis maisto poreikis privertė Kinijos ūkio plano rengėjus išspausti kuo daugiau naudos iš esamos žemės ūkio paskirties žemės. Provincijos buvo raginamos diegti drėkinimo sistemas, kad laukus būtų galima apsodinti daug tankiau.
Per rekordiškai trumpą laiką visose Kinijos vietose iškilo užtvankos, vandens rezervuarai ir drėkinimo sistemos. Statybos vyko taip greitai, kad nebuvo įmanoma užtikrinti jų kokybės. Dažnai dėl to žemės ūkio paskirties žemė būdavo užtvindyta ir sunaikinta. Kiek daugiau nei po dešimtmečio sugriuvo šimtai užtvankų, įskaitant Bančiao, ir kilo daug nelaimių. Kinijos vandens išteklių ministerijos duomenimis, 1951–2011 m. sugriuvo 3515 vandens rezervuarų ir užtvankų. Dauguma jų buvo Mao laikų statybos.
Siekdamas didesnio derliaus, Mao taip pat pareikalavo geriau išnaudoti kiekvieną žemės plotą ir augalus kiekviename lauke sėti kuo tankiau. Rezultatas buvo nuviliantis, nes ir vaikui aišku, kad per tankiai susėti augalai negali deramai augti ir subrandint gausaus derliaus.
Bandydami padidinti derlingumą, ūkininkai naudojo daug cheminių trąšų. Tai vargiai padėjo. Augalai neaugo, derlius buvo prastas. Trąšos užteršė ežerus ir upes, dėl to nugaišo daugybė žuvų.
Skleidžiamoje propagandoje žmonėms nebuvo pasakojama apie problemas. Buvo giriamasi puikiu derliumi ir skelbiami astronominiai skaičiai. Tarp tikrovės ir propagandos kuriamo pasaulio žiojėjo didžiulė praraja.
Eiliniai Kinijos gyventojai badavo, buvo sunaikinta natūrali jų aplinka. 1959 m. vasarą vykusiame Kinijos komunistų partijos suvažiavime pasigirdo pirmoji atsargi vykdomos politikos kritika.
Kinijos gynybos ministras asmeniniame laiške Mao atkreipė dėmesį į didelius „Didžiojo šuolio“ nuostolius. Laiškas buvo pristatytas posėdyje, kilo diskusijos. Mao nepaisė kritikos, o gynybos ministras buvo pašalintas iš pareigų.
Žmogaus sukelta katastrofa
Daugumai Kinijos miestų ir kaimų gyventojų „Didžiojo šuolio“ laikotarpis buvo katastrofiškas. Valdžios piktnaudžiavimas valdžia ir sunkus darbas bei badas pražudė daugybę žmonių. Labiausiai nukentėjo pagyvenę žmonės ir vaikai.
Danų kilmės kinas Xianfeng Wangas savo išgyvenimus „Didžiojo šuolio“ metu aprašo žodžiais: „Aš nesupratau, kas yra kančia iki didžiojo Kinijos bado, nuo kurio nukentėjo visi gyventojai. <...> badas mus kamavo diena iš dienos.“
Ekspertai skaičiuoja, kad dėl Mao klaidingų skaičiavimų mirė apie 55 mln. kinų.
Kilus daugybei nelaimių Mao prarado politinę įtaką. Jis oficialiai išlaikė savo postą ir pirmininko vardą, tačiau katastrofišką padėtį šalyje ištaisyti buvo paskirtas pragmatiškasis Deng Siaopingas. Mao savo valdžią atgavo tik per Kultūrinę revoliuciją, kuri prasidėjo 1966 m.
Deng Siaopingas irgi nesirūpino gamta, todėl Kinijos gamtos padėtis prastėjo. XX a. 8-o dešimtmečio pradžioje tapo aišku, kad pramonė kuria milžinišką problemą – smogą. Namų ūkių ir pramonės nuotekos užteršė ežerus ir upes daugybe toksinų. Dauguma užterštų ežerų pakeitė spalvą, juose išnyko gyvybė.
XX a. 8-ame dešimtmetyje Kinijos valdžia pradėjo diskutuoti apie gamtos būklę. Susirūpinimas aplinka paskatino pradėti parengiamąjį aplinkosaugos įstatymo projektą. Tačiau tik po Mao Dzedongo mirties 1976 m. buvo įkurta pirmoji Kinijos aplinkos apsaugos ministerija.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Nebent tik tai jog misku kirtimas labai isaugo o uztvankos nebe statomos o tik pacios griuva
