Jam buvo 94 metai.
Kol kas jo mirties priežastis neaiški, tačiau vienas iš jo ilgamečių padėjėjų Normanas Legaspi (Normanas Legaspis) naujienų agentūrai AP teigė, kad pastaraisiais metais F. V. Ramosas dažnai gulėjo ligoninėje dėl širdies ligos ir sirgo demencija.
Kai kurie F. V. Ramoso giminaičiai buvo kartu su juo, kai jis sekmadienį mirė Manilos Makačio medicinos centre, sakė N. Legaspi.
Trumpame pareiškime Ramosų šeima teigė, kad „labai liūdi“, turėdama pranešti apie eksprezidento mirtį.
Pagarbą F. V. Ramosui socialiniuose tinkluose reiškė įstatymų leidėjai, diplomatai, buvę politikai ir naujoji Filipinų administracija.
„Reiškiu gilią užuojautą šiandien mirusio buvusio prezidento Fidelio Valdezo Ramoso, nugyvenusio visavertį karininko ir valstybės tarnautojo gyvenimą, šeimai“, – sakė prezidentas Ferdinandas Marcosas (Ferdinandas Markosas) jaunesnysis, velionio diktatoriaus Ferdinando Marcoso sūnus, pradėjęs eiti pareigas praėjusį mėnesį.
„Jo prezidentavimo palikimas visada bus branginamas ir visiems laikams išliks mūsų dėkingos tautos širdyse“, – pridūrė prezidentas.
Europos Sąjungos delegacija Filipinuose pareiškė užuojautą ir pavadino F. V. Ramosą „atsidavusiu valstybės veikėju“ ir „demokratijos ramsčiu“.
Dėl savo tvirtos pozicijos per dažnai šalį lydėjusius sukrėtimus „Steady Eddie“ pramintas F. V. Ramosas Filipinams vadovavo 1992–1998 metais.
Prezidento poste jis pakeitė demokratijos ikoną Corazon Aquino (Korason Akino), kurios „Liaudies galios“ revoliucija nuvertė diktatorių F. Marcosą ir atkūrė šalyje demokratiją.
Sukilimas, tapęs autoritarinių režimų kritimo visame pasaulyje pranašu, kilo 1986 metais, kai po nepavykusio perversmo tuometinis Filipinų policijos pajėgų vadovas F. V. Ramosas ir gynybos sekretorius Juanas Ponce Enrile (Chuanas Ponsė Enrilė) atšaukė savo paramą F. Marcosui.
C. Aquino tapus prezidente, F. V. Ramosas buvo paskirtas kariuomenės štabo viršininku, o vėliau – gynybos sekretoriumi. Jis užkirto kelią keletui bandymų įvykdyti perversmą.
F. V. Ramosas laimėjo 1992 metų prezidento rinkimus ir tapo pirmuoju protestantu prezidentu šioje daugiausia katalikiškoje šalyje. Jo kadencija pasižymėjo didelėmis reformomis ir bandymais panaikinti telekomunikacijų ir kitus verslo monopolius.
Jo reformos paskatino ekonominį pakilimą, pagerino neturtingos Pietryčių Azijos šalies įvaizdį ir sulaukė verslo lyderių bei tarptautinės bendruomenės pagyrų.
