„Manau, kad tų dienų pamokos aktualios [ir] šiandien. Ginti demokratijos ir teisinės valstybės principus, užkirsti kelią bet kokiai galimybei uzurpuoti valdžią, avantiūristiniams veiksmams – tuo visuomet turi rūpintis visuomenės ir valstybės. Tikiu, kad demokratinis Rusijos vystymosi kelias yra vienintelis teisingas, kad tik eidama šiuo keliu mūsų šalis gali vystytis ir spręsti bet kokias problemas“, – sakoma M. Gorbačiovo pareiškime, išplatintame prieš 30-ąsias Sovietų Sąjungos Valstybinio ypatingosios padėties komiteto (GKČP) pučo metines.
1991-ųjų pučas žlugo, „bet jis komplikavo ir susilpnino SSRS prezidento pozicijas, sukūrė sąlygas, kuriomis buvo nepaprastai sunku tęsti pastangas Sąjungai išsaugoti“, pažymėjo M. Gorbačiovas.
„Respublikos priėmė nepriklausomybės deklaracijas. Bet šansas išsaugoti atnaujintą... Sąjungą vis dėlto buvo. Tačiau gruodį suduotas antras smūgis: Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovų, paskelbusių apie SSRS egzistavimo pabaigą, Belovežo sąmokslas“, – tvirtino eksprezidentas.
„Pučo organizatoriai bandydami pasiteisinti tvirtino, kad veikė rūpindamiesi šalies išlikimu, bet jų avantiūros pasekmės pasirodė esančios katastrofiškos. Jiems tenka didžiulė atsakomybės už šalies subyrėjimą dalis“, – teigė jis.
M. Gorbačiovas pabrėžė, kad jau ne kartą įvertino 1991 metų rugpjūčio įvykius.
„Kai pučistai, izoliavę mane [viloje] Forose (Kryme), atjungę visus ryšio kanalus, atsiuntė pas mane savo atstovus, aš kategoriškai atmečiau jų reikalavimus pasirašyti įsaką dėl ypatingosios padėties. Apibūdinau jų veiksmus kaip nusikalstamus, kaip avantiūrą. Savo pareiškime, skirtame liaudies deputatų suvažiavimui ir Aukščiausiajai Tarybai, aš pareiškiau, kad GKČP veiksmai yra liaudies apgaulė ir valdžios uzurpavimas“, – priminė jis.
Pasak M. Gorbačiovo, „pučistų avantiūra buvo pasmerkta dėl tvirtos SSRS prezidento, Rusijos prezidento pozicijos, tūkstančių maskviečių, daugelio visuomenės veikėjų, deputatų drąsos“. „Žmonės nenorėjo sugrįžti prie ankstesnės tvarkos. Dėl pertvarkos atsiradusios demokratinės institucijos bendrai atlaikė išmėginimą“, – pabrėžė jis.
„Vėliau pučistai ne kartą keitė savo įvykių „versijas“. Iš pradžių atgailavo, o paskui paklausė vieno iš sąmokslininkų patarimo „Viską verskite Gorbačiovui“. Tačiau faktai lieka faktais. Juos nustatė GKČP bylos tyrimas, jų neįmanoma paneigti“, – sakoma M. Gorbačiovo pareiškime.
Politinę krizę 1991 metų rugpjūtį sukėlė grupės SSRS aukščiausios vadovybės narių mėginimas sužlugdyti naujos Sąjunginės sutarties pasirašymą. Susimokius SSRS prezidentas M. Gorbačiovas buvo izoliuotas savo rezidencijoje Kryme, kur tuo metu atostogavo.
Rugpjūčio 19 dieną oficialiai paskelbta, kad sudarytas GKČP, į kurio sudėtį įėjo SSRS viceprezidentas Genadijus Janajevas, ministras pirmininkas Valentinas Pavlovas, Gynybos tarybos prie SSRS prezidento pirmininko pavaduotojas Olegas Baklanovas, vidaus reikalų ministras Borisas Pugo, gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, Valstybinio saugumo komiteto (KGB) pirmininkas Vladimiras Kriučkovas ir kiti.
GKČP priėmė sprendimą uždrausti opozicinių partijų ir judėjimų veiklą, taip pat kai kuriuos laikraščius. Į sostinę buvo įvesta kariuomenė. Atsakas į GKČP sudarymą buvo masinės demonstracijos ir protesto mitingai Maskvoje, Leningrade ir kai kuriuose kituose šalies miestuose.
Pasipriešinimo GKČP veiksmams priekyje stojo RSFSR prezidentas Borisas Jelcinas ir kiti Rusijos Federacijos vadovai. B. Jelcino įsaku GKČP sudarymas buvo kvalifikuotas kaip mėginimas įvykdyti valstybės perversmą; sąjunginės vykdomosios valdžios institucijos, tarp jų jėgos struktūros, buvo atiduotos RSFSR prezidento vadovybėn.
Rugpjūčio 22 dieną GKČP buvo likviduotas, o jo nariai areštuoti. Jiems buvo skirtos palyginti švelnios bausmės.
1991-ųjų gruodį Belovežo girioje susirinkę tuometiniai Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos lyderiai B. Jelcinas, Leonidas Kravčiukas ir Stanislavas Šuškevičius paskelbė Sovietų Sąjungą nustojus egzistuoti.
