Maskva atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Jai pietinė dujų transportavimo kryptis yra strategiškai svarbi. Rusija norėtų nuo 2020 metų visiškai atsisakyti dujų tranzito per Ukrainos teritoriją. Maskva jau seniai, dar iki karinės konfrontacijos su šia savo kaimyne, planavo tokį žingsnį (nuo to momento, kai jai taip ir nepavyko perimti Ukrainos dujų transportavimo sistemos valdymo).
Buvo parengti alternatyvių dujotiekių projektai. Vienas jų – „Šiaurės srautas“ – yra įgyvendintas. Kitas – „Pietų srauto“ projektas – kaip minėta, buvo sustabdytas dėl nesutarimų su Briuseliu.
Rusija skuba pradėti „Turkų srauto“ statybą. Pažymima, kad valstybinė įmonė „Gazprom“ planuoja pradėti šio dujotiekio tiesimo darbus jau šių metų birželio pradžioje, nors dėl projekto įgyvendinimo su Turkija kol kas dar nėra pasirašytos pagrindinės sutartys – apie tai pasakojama laikraštyje „Komersant“. Tai suteikia pranašesnę poziciją Turkijai.
Sėkmingas projekto įgyvendinimas dabar priklauso nuo Ankaros malonės ir pozityvaus nusiteikimo. Kitu atveju „Gazprom“ rizikuoja likti su nefunkcionaliu ir niekam nereikalingu vamzdžiu Juodosios jūros dugne.
Maskvos skubėjimą galima suprasti. Viena vertus, skubėti tenka norint ne vėliau kaip nuo 2020 metų atsisakyti dujų tranzito per Ukrainos teritoriją. Kita vertus, pradėti darbus jau dabar „Gazpromą“ verčia ir aplinkybės: koncernas praeitų metų rudenį susitarė su Italijos įmone „Saipem“ dėl dviejų laivų, skirtų dujotiekio tiesimo jūros dugnu darbams, nuomos.
Tada buvo kalbama dar apie „Pietų srauto“ projektą, bet jį sustabdžius laivai liko be darbo. „Gazpromui“ vis vien tenka už juos mokėti, todėl planuojama jau pačiu artimiausiu metu pradėti darbus – koncernas mažina galimus nuostolius, susijusius su laivų nuoma.
Užtat dabar Turkija turi visas galimybes daryti spaudimą Rusijai. Ankara gali aktyviau derėtis dėl rusiškų dujų kainos sumažinimo Turkijai (pirmiausia bus siekiama išsireikalauti nuolaidą valstybinei įmonei „Botas“). Apie tai rašoma jau cituotame „Komersant“ laikraščio straipsnyje.
Poveikį galutiniam susitarimui dėl dujotiekio projekto gali turėti ir politiniai aspektai. Turkija gana aštriai sureagavo į Rusijos prezidento V. Putino žodžius Jerevane, pasakytus armėnų tautos genocido minėjime. Ankara nepripažįsta, kad tragiški 1915 metų įvykiai buvo genocidas. Turkija taip pat suskubo priminti Rusijai, kad jos sąžinė irgi nėra švari.
„Tai ne pirmas kartas, kai kalbėdama šiuo klausimu Rusija vartoja žodį „genocidas“. Man asmeniškai liūdna, kad tai pasakė Putinas. Visiems yra akivaizdu, kas vyksta Kryme ir Ukrainoje. Jiems pirmiausia reikėtų pasiaiškinti dėl šių dalykų, o tik tada kalbėti apie „genocidą“, – reaguodamas į V. Putino kalbą pažymėjo Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. Galima priminti, kad Turkija taip pat pozicionuoja save ir kaip Krymo totorių užtarėją. Šis klausimas, reikalui esant, irgi gali būti iškeltas į aktualią dvišalių santykių darbotvarkę.
Ne viskas suderinta ir su kitais potencialiais projekto dalyviais. Maskva norėtų, kad „Turkų srautas“ ne tik pasiektų per Turkijos teritoriją pietinę Europos Sąjungos sieną (jungtis Turkija–Graikija), bet ir būtų pratęstas toliau. Planuojamas maršrutas – per Graikiją ir Makedoniją į Serbiją, Vengriją ir Austriją.
Kol kas nemalonų siurprizą Rusijai pateikė Makedonija. Oficiali šios šalies pozicija – ji pasirengusi dalyvauti „Turkų srauto“ projekte tik tada, kai dėl šio projekto detalių sutars Rusija ir Europos Sąjunga. Kitaip sakant, Maskva rizikuoja susidurti su tokiomis pat problemomis, kurios jau privertė sustabdyti „Pietų srauto“ projektą.
Makedonijos poziciją galima suprasti. Šios šalies strateginis tikslas yra narystė Europos Sąjungoje. Ji bijo, kad „Turkų srauto“ projektas, jeigu jis nebus tinkamai suderintas su Europos Sąjunga, gali tapti viena iš kliūčių integracijai į ES, todėl ir reikalauja, kad Maskva pirma susitartų su Briuseliu.
Be to, pažymima, kad šis projektas ekonomiškai nelabai domina šią valstybę – ji naudoja gana nedaug dujų (apie 150 mln. kubinių metrų per metus). Šias dujas Makedonija perka iš Rusijos, tačiau ją nelabai tenkina aukšta kaina, kurią tenka už jas mokėti. Ši valstybė šiuo metu irgi dairosi galimų alternatyvų.
Prieštaringi signalai ateina ir iš kitos galimos „Turkų srauto“ projekto dalyvės – Serbijos. Šių metų balandžio pradžioje jos užsienio reikalų ministras buvo atvykęs į vadinamųjų „Gazpromo“ draugų“ susitikimą Budapešte, kur pasiektas susitarimas dėl visų „draugų“ tarpusavio bendradarbiavimo „Turkų srauto“ projekto realizavimo reikaluose.
Tačiau vėliau Serbijos prezidentas Tomislavas Nikoličius pareiškė, kad Serbijoje neplanuojama tiesti „Turkų srauto“ atšakos. Be to, jis pažymėjo, kad jo šalis gali prisidėti prie ES taikomų sankcijų Rusijai, nors Belgradas ir nepritaria joms. Kitaip sakant, pasiųstas aiškus signalas, jog integracija į Europos Sąjungą Serbijai yra svarbesnė nei draugystė su Maskva.
Taigi, Rusijai ir vėl nepavyksta apeiti Europos Sąjungos ir jos reikalavimų (pirmiausia turimas omenyje Trečiasis energetikos paketas, pagal kurio nuostatas energetinių išteklių tiekėjas negali kontroliuoti atitinkamos išteklių transportavimo infrastruktūros). Šalys, kurios dar nėra ES narės, bet siekia įstoti į susivienijusios Europos bendriją, nenori priimti vienašališkų sprendimų, kurie galėtų vėliau sutrukdyti narystei ES ar sukelti kitų nepatogumų.
Todėl galima suprasti Rusijos bei „Gazpromą“ nerimą ir susirūpinimą. Europos Sąjunga taip pat yra sunerimusi – Rusijos agresyvių veiksmų prieš Ukrainą kontekste susivienijusioje Europoje aktualizuoti saugumo klausimai. Tarp jų dažnai minimas ir energetinis saugumas, jį užtikrinti pirmiausia leidžia rinkos diversifikavimas.
Kaip alternatyvūs dujų šaltiniai Europai minimi Turkmėnistanas ir Azerbaidžanas. Atrodo, kad Europos Sąjunga yra rimtai pasiryžusi atverti rinką šių valstybių išgaunamoms dujoms. Tačiau esminis lieka jų transportavimo klausimas.
Turkmėnistano atveju jį galėtų išspręsti dujotiekis per Kaspijos jūrą, tačiau šios jūros statusas iki šiol nėra reglamentuotas iki galo, ir tai leistų Rusijai stabdyti tokį projektą.
Ko gero, tai būtų Maskvai vienintelė galimybė, nes ji neturi pakankamai veiksmingų mechanizmų daryti spaudimą Turkmėnistanui ar Azerbaidžanui. Baku atveju galbūt galima būtų išnaudoti Kalnų Karabacho klausimą, tačiau tokiu atveju Rusijai tektų išduoti savo strateginę partnerę – Armėniją.
Be to, tebesitęsiant Krymo aneksijai ir Rusijai vis tebekurstant ginkluotą konfliktą rytų Ukrainoje, Europos Sąjunga labai atsargiai žiūri į santykius (taip pat ir ekonominius) su Rusija. Tai irgi gali pakišti koją „Turkų srauto“ projektui. Neatmesčiau galimybės, kad galiausiai jo gali laukti „Pietų srauto“ likimas.
