Publikuojame ištrauką iš knygos „Mafijos eksportas“, kuri atskleidžia, kad pasaulyje išsikerojęs mafijos tinklas yra gerokai arčiau mūsų nei kai kuriems atrodo. Knygos autorius Francesco Forgione yra buvęs Italijos parlamentinės kovos su mafija komisijos pirmininkas. Anot jo, mafija smarkai prisideda prie pasaulinio BVP kūrimo ir, galima sakyti, vykdo kriminalinę pasaulio kolonizaciją.
Kiekvieną dieną perversdami laikraščius kriminalinės kronikos puslapiuose randame naujienų apie kovos su mafija ir narkotikais operacijas, apimančias keletą šalių ar žemynų. Dažniausiai, neskaitant ypač pagarsėjusių atvejų, tai būna trumpi straipsneliai, kelių eilučių naujienų agentūrų pranešimai, nesukeliantys jokio įspūdžio Italijos skaitytojams, kurie labiau susirūpinę pirmojo puslapio antraštėmis apie nelegalių imigrantų bangą ir augantį išžaginimų skaičių ar tarsi kokį televizijos serialą atidžiai seka paskutinį provincijos kriminalinį skandalą, be perstojo narstomą įvairiose visuomeninės ir privačių televizijų diskusijų laidose bandant atkurti įvykių eigą.
O vis dėlto Italijos mafijos – „’Ndrangheta“, „Cosa Nostra“ ir „Kamora“ – per savo įmonių tinklą, kredito įstaigų ir bendrovių akcijų valdymą, pasitelkusios ypatingą galią disponuoti kapitalu visame pasaulyje, išsikovojo pagrindinių globalizacijos veikėjų vaidmenį, ir ne tik kriminaliniu lygiu.
Jos aktyviai dalyvauja ekonominio ir finansinio internacionalizavimo procesuose ir tarsi mažos valstybės prisideda formuojant pasaulinį bendrąjį vidaus produktą (BVP), kuris auga ir iš vadinamosios niekšiškos ekonomikos, pastaraisiais dešimtmečiais įsigalėjusios visuose pasaulio kampeliuose.
Remiantis įvairių tyrimų institutų, pavyzdžiui, „Eurispes“, analizėmis ir tokiomis ekonominėmis studijomis kaip paskutinė metinė „Confesercenti“ (smulkiųjų ir vidutinių Italijos įmonių, veikiančių turizmo, prekybos ir paslaugų sektoriuose, asociacija) kovos su reketu skyriaus „SOS-Impresa“ ataskaita, paaiškėja, kad „’Ndraghetos“, „Kamoros“ ir Sicilijos mafijos metinė apyvarta svyruoja nuo 120 iki 180 mlrd. eurų. Tiesą sakant, panašus skaičius minimas kasmet parlamento tvirtinamame nacionalinio biudžeto įstatyme, siekiant subalansuoti valstybės finansus.
Tik 40–50 proc. šios milžiniškos sumos yra pakartotinai investuojama į tradicinės kriminalinės veiklos (kontrabandos, narkotikų ir ginklų pirkimo, „algų“ mokėjimo sąjungininkams, pagalbos kalintiesiems ir jų šeimoms) palaikymą. Likusi dalis tūkstančiais įvairiausių būdų įliejama į „legalią“ ekonomiką.
Tikroji problema yra nustatyti aiškią ribą tarp legalios ekonomikos ir nelegalios. Tačiau iš tikrųjų tokios ribos negali būti, kai susiduriama su kriminaliniais ištekliais, siekiančiais 5–7 procentus nacionalinio BVP ir veikiančiais užimtumo lygį ir darbo rinką, atliekančiais vieno iš didžiausių socialinių amortizatorių vaidmenį skurdžiausiuose Italijos regionuose, kuriuose labiausiai kenčiama nuo nedarbo.
Apie tai byloja ir Antimafijos žvalgybos valdybos (DIA – Direzione investigativa antimafia) analitikų pateikti duomenys, pagal kuriuos „mafijos pramonėje“, įskaitant legalius, nelegalius ir šešėlinius sektorius, yra įdarbinti 27 proc. aktyvių Kalabrijos gyventojų, 12 proc. – Kampanijos, ir 10 proc. – Sicilijos. Beveik 10 procentų visų aktyvių gyventojų pagrindiniuose Italijos pietų regionuose.
Taigi nors „Eurispes“ ir „Confesercenti“ apdoroti ir pateikti duomenys yra apytikriai, turėdamos apie 130 mlrd. eurų (448,8 mlrd. litų) vertės vidutinę apyvartą ir gaudamos nuo 70 iki 80 milijardų eurų (241,7-276 mlrd. litų) siekiantį pelną, Italijos mafijos yra laikytinos vienos iš svarbiausių kriminalinių ekonominių-finansinių kontroliuojančių institucijų pasaulyje.
Ir tai neskaitant įplaukų iš socialinio ir ekonominio reketo bei „apsaugos“ mokesčių. Skaičiai pateikiami 2008 metų pabaigoje Romoje pristatytoje „Sos-Impresa“ ataskaitoje: 250 mln. eurų (863 mln. litų) kasdien, 10 mln. (34,5 mln. litų) kas valandą, 160 tūkst. eurų (552 tūkst. litų) kas minutę nenuilstamu ritmu nuteka iš prekybininkų ir verslininkų kasų į kriminalinių organizacijų kasas.
Sudėjus šiuos duomenis galima teigti, kad potencialios Italijos mafijų pajamos viršija net trijų šalių, neseniai tapusių Europos Sąjungos narėmis, BVP sumą: Slovėnijos (30 mlrd.), Estijos (25 mlrd.) ir Kroatijos (34 mlrd.) eurų. O jų metinis pelnas prilygsta tokios sparčiai besivystančios šalies kaip Rumunija BVP – 97 mlrd. eurų.
Pasaulio lygiu reikalai anaiptol neatrodo geriau. Pagrindinių tarptautinių tyrimų agentūrų apytikriais vertinimais, pasaulio BVP dalis, pagaminta įvairių kriminalinių organizacijų, veikiančių globaliu mastu, svyruoja nuo 3 iki 5 procentų. Šie vertinimai atspindi spėjamas potencialias pajamas iš visų neteisėtų veiklos rūšių: nuo narkotikų iki ginklų kontrabandos, nuo padirbtų prekių pardavimo iki prekybos žmonėmis, nuo prostitucijos iki organų kontrabandos.
Kalbama apie išteklius, viršijančius bendras pasaulinės prekybos geležimi ir plienu pajamas. Šie skaičiai, nors ir apytikriai, nusako tam tikrą tendenciją ir tikriausiai laikytini per maži. Pagrindinė to priežastis tokia pati ir nacionaliniu, ir pasauliniu mastu – vis sunkiau nustatyti ribą tarp legalios ekonomikos, šešėlinės ekonomikos, nelegalios ekonomikos ir kriminalinės veiklos.
Beje, ir oficialūs duomenys, kuriuos pateikia įvairios Jungtinių Tautų agentūros apie gaminamų ir pasaulio rinkose platinamų kvaišalų mastus bei už narkotikus gautos valiutos kiekį, cirkuliuojantį pinigų plovimo ir legalios ekonomikos apytakoje, toli gražu neatspindi tikrovės. Šį sumenkinimą, be kita ko, lemia ir tai, kad duomenys apdorojami remiantis tik kasmet konfiskuojamų kvaišalų tonomis. Pavyzdžiui, pasak Jungtinių Tautų, kurių duomenis 2008 metais pristatė Centrinė kovos su narkotikais valdyba, vien Kolumbijoje, Peru ir Bolivijoje laukai, kuriuose auginami kokamedžiai, užima 181 600 hektarų plotą, iš kurio kasmet gaunama kiek mažiau negu 1 000 tonų kokaino. Tais pačiais metais pasaulyje konfiskuotos 706 tonos kokaino.
Nepaisant kiekybinio skirtumo tarp kokamedžio lapų ir apdoroto bei rafinuoto kokaino, neatrodo, kad duomenys sutaptų, taigi juos reikia vertinti kritiškai, ypač žinant, kad konfiskuojama apie 10–15 procentų visų į rinką patenkančių narkotikų.
Vien Italijoje, oficialiais duomenimis, 2008 metais buvo konfiskuotos 4 tonos kokaino, tačiau prie jų reikia pridėti dar 10 tonų, konfiskuotų užsienyje, bet skirtų Italijai. Remiantis šiais skaičiais ir turint omenyje 10–15 proc. santykį tarp konfiskuojamo ir išplatinamo rinkoje kokaino, Italijoje 2008 metais galėjo būti parduota nuo 100 iki 150 tonų kokaino.
Žinoma, čia kalbama apie grynąjį kokainą. Jį sumaišius prieš platinant rinkoje, šį kiekį reikia padauginti iš keturių ar keturių su puse.
Tęsiant kalbą apie Italiją, tos 100–150 tonų virsta 400–450. Ne visas šis kokainas lieka vietos rinkoje. Tam tikra dalis, kurią importuoja italų mafijos struktūros, iškeliauja į kitas šalis. Vis dėlto Italija tebėra svarbi paskirstymo vieta tiek pagal jos kriminalinių organizacijų vaidmenį narkotikų kontrabandoje, tiek pagal vartojimo mastus, kurie yra vieni iš didžiausių Europoje ir pasaulyje.
Norint paversti kiekybinius duomenis „ekonominiais“ terminais ir remiantis ekspertų bei tyrėjų jau nustatytais parametrais, galima įvertinti, kiek pajamų sukuriama per metinį „kokaino ciklą“.
Pas kolumbiečių ar perujiečių gamintojus kokaino kilogramas kainuoja vidutiniškai nuo 1 200 iki 1 500 eurų (4,1-5,1 tūkst. litų). Parduodant didmenininkams to paties kiekio kaina šokteli iki 40 tūkst. eurų (138 tūkst. litų). Taikant šį skaičiavimą ir remiantis 2008 metais JTO pateiktais duomenimis, Pietų Amerikoje pagamintas 994 tonas reikia padauginti iš 4,5, vadinasi, perėję nuo grynojo kokaino prie maišytojo gauname 4 473 tonas, patenkančias į pasaulio rinką. Jeigu dar atsižvelgsime į tai, kad mažmeninėje prekyboje kokainas parduodamas vidutiniškai po 70 eurų (241 litų) už gramą, galutinės pajamos sieks apie 313,1 mlrd. eurų (1081 mlrd. litų). O jei dar pridėsime įvairias perėjimo nuo gamintojo iki didmenininko ir iki mažmenininko grandis bei fiksuotus tarpininkavimo mokesčius, galime spėti, kad per metus vien kokaino rinka sukuria 354,661 mlrd. eurų (1224,5 mlrd. litų), arba 465,9 mlrd. JAV dolerių (1213,7 mlrd. litų) apyvartą.
Pasaulyje nėra kitos prekės nei gamybos ciklo, kuris sukurtų tokią pridėtinę vertę ir tokio masto pelną, išsisklaidomą ir įliejamą į legalius finansinius srautus, ekonomiką ir rinką.
FAKTAI:
Publikuojame ištrauką iš knygos „Mafijos eksportas“, kuri atskleidžia, kad pasaulyje išsikerojęs mafijos tinklas yra gerokai arčiau mūsų nei kai kuriems atrodo. Knygos autorius Francesco Forgione yra buvęs Italijos parlamentinės kovos su mafija komisijos pirmininkas. Anot jo, mafija smarkai prisideda prie pasaulinio BVP kūrimo ir, galima sakyti, vykdo kriminalinę pasaulio kolonizaciją.
Kiekvieną dieną perversdami laikraščius kriminalinės kronikos puslapiuose randame naujienų apie kovos su mafija ir narkotikais operacijas, apimančias keletą šalių ar žemynų. Dažniausiai, neskaitant ypač pagarsėjusių atvejų, tai būna trumpi straipsneliai, kelių eilučių naujienų agentūrų pranešimai, nesukeliantys jokio įspūdžio Italijos skaitytojams, kurie labiau susirūpinę pirmojo puslapio antraštėmis apie nelegalių imigrantų bangą ir augantį išžaginimų skaičių ar tarsi kokį televizijos serialą atidžiai seka paskutinį provincijos kriminalinį skandalą, be perstojo narstomą įvairiose visuomeninės ir privačių televizijų diskusijų laidose bandant atkurti įvykių eigą.
O vis dėlto Italijos mafijos – „’Ndrangheta“, „Cosa Nostra“ ir „Kamora“ – per savo įmonių tinklą, kredito įstaigų ir bendrovių akcijų valdymą, pasitelkusios ypatingą galią disponuoti kapitalu visame pasaulyje, išsikovojo pagrindinių globalizacijos veikėjų vaidmenį, ir ne tik kriminaliniu lygiu.
Jos aktyviai dalyvauja ekonominio ir finansinio internacionalizavimo procesuose ir tarsi mažos valstybės prisideda formuojant pasaulinį bendrąjį vidaus produktą (BVP), kuris auga ir iš vadinamosios niekšiškos ekonomikos, pastaraisiais dešimtmečiais įsigalėjusios visuose pasaulio kampeliuose.
Remiantis įvairių tyrimų institutų, pavyzdžiui, „Eurispes“, analizėmis ir tokiomis ekonominėmis studijomis kaip paskutinė metinė „Confesercenti“ (smulkiųjų ir vidutinių Italijos įmonių, veikiančių turizmo, prekybos ir paslaugų sektoriuose, asociacija) kovos su reketu skyriaus „SOS-Impresa“ ataskaita, paaiškėja, kad „’Ndraghetos“, „Kamoros“ ir Sicilijos mafijos metinė apyvarta svyruoja nuo 120 iki 180 mlrd. eurų. Tiesą sakant, panašus skaičius minimas kasmet parlamento tvirtinamame nacionalinio biudžeto įstatyme, siekiant subalansuoti valstybės finansus.
Tik 40–50 proc. šios milžiniškos sumos yra pakartotinai investuojama į tradicinės kriminalinės veiklos (kontrabandos, narkotikų ir ginklų pirkimo, „algų“ mokėjimo sąjungininkams, pagalbos kalintiesiems ir jų šeimoms) palaikymą. Likusi dalis tūkstančiais įvairiausių būdų įliejama į „legalią“ ekonomiką.
Tikroji problema yra nustatyti aiškią ribą tarp legalios ekonomikos ir nelegalios. Tačiau iš tikrųjų tokios ribos negali būti, kai susiduriama su kriminaliniais ištekliais, siekiančiais 5–7 procentus nacionalinio BVP ir veikiančiais užimtumo lygį ir darbo rinką, atliekančiais vieno iš didžiausių socialinių amortizatorių vaidmenį skurdžiausiuose Italijos regionuose, kuriuose labiausiai kenčiama nuo nedarbo.
Apie tai byloja ir Antimafijos žvalgybos valdybos (DIA – Direzione investigativa antimafia) analitikų pateikti duomenys, pagal kuriuos „mafijos pramonėje“, įskaitant legalius, nelegalius ir šešėlinius sektorius, yra įdarbinti 27 proc. aktyvių Kalabrijos gyventojų, 12 proc. – Kampanijos, ir 10 proc. – Sicilijos. Beveik 10 procentų visų aktyvių gyventojų pagrindiniuose Italijos pietų regionuose.
Taigi nors „Eurispes“ ir „Confesercenti“ apdoroti ir pateikti duomenys yra apytikriai, turėdamos apie 130 mlrd. eurų (448,8 mlrd. litų) vertės vidutinę apyvartą ir gaudamos nuo 70 iki 80 milijardų eurų (241,7-276 mlrd. litų) siekiantį pelną, Italijos mafijos yra laikytinos vienos iš svarbiausių kriminalinių ekonominių-finansinių kontroliuojančių institucijų pasaulyje.
Ir tai neskaitant įplaukų iš socialinio ir ekonominio reketo bei „apsaugos“ mokesčių. Skaičiai pateikiami 2008 metų pabaigoje Romoje pristatytoje „Sos-Impresa“ ataskaitoje: 250 mln. eurų (863 mln. litų) kasdien, 10 mln. (34,5 mln. litų) kas valandą, 160 tūkst. eurų (552 tūkst. litų) kas minutę nenuilstamu ritmu nuteka iš prekybininkų ir verslininkų kasų į kriminalinių organizacijų kasas.
Sudėjus šiuos duomenis galima teigti, kad potencialios Italijos mafijų pajamos viršija net trijų šalių, neseniai tapusių Europos Sąjungos narėmis, BVP sumą: Slovėnijos (30 mlrd.), Estijos (25 mlrd.) ir Kroatijos (34 mlrd.) eurų. O jų metinis pelnas prilygsta tokios sparčiai besivystančios šalies kaip Rumunija BVP – 97 mlrd. eurų.
Pasaulio lygiu reikalai anaiptol neatrodo geriau. Pagrindinių tarptautinių tyrimų agentūrų apytikriais vertinimais, pasaulio BVP dalis, pagaminta įvairių kriminalinių organizacijų, veikiančių globaliu mastu, svyruoja nuo 3 iki 5 procentų. Šie vertinimai atspindi spėjamas potencialias pajamas iš visų neteisėtų veiklos rūšių: nuo narkotikų iki ginklų kontrabandos, nuo padirbtų prekių pardavimo iki prekybos žmonėmis, nuo prostitucijos iki organų kontrabandos.
Kalbama apie išteklius, viršijančius bendras pasaulinės prekybos geležimi ir plienu pajamas. Šie skaičiai, nors ir apytikriai, nusako tam tikrą tendenciją ir tikriausiai laikytini per maži. Pagrindinė to priežastis tokia pati ir nacionaliniu, ir pasauliniu mastu – vis sunkiau nustatyti ribą tarp legalios ekonomikos, šešėlinės ekonomikos, nelegalios ekonomikos ir kriminalinės veiklos.
Beje, ir oficialūs duomenys, kuriuos pateikia įvairios Jungtinių Tautų agentūros apie gaminamų ir pasaulio rinkose platinamų kvaišalų mastus bei už narkotikus gautos valiutos kiekį, cirkuliuojantį pinigų plovimo ir legalios ekonomikos apytakoje, toli gražu neatspindi tikrovės. Šį sumenkinimą, be kita ko, lemia ir tai, kad duomenys apdorojami remiantis tik kasmet konfiskuojamų kvaišalų tonomis. Pavyzdžiui, pasak Jungtinių Tautų, kurių duomenis 2008 metais pristatė Centrinė kovos su narkotikais valdyba, vien Kolumbijoje, Peru ir Bolivijoje laukai, kuriuose auginami kokamedžiai, užima 181 600 hektarų plotą, iš kurio kasmet gaunama kiek mažiau negu 1 000 tonų kokaino. Tais pačiais metais pasaulyje konfiskuotos 706 tonos kokaino.
Nepaisant kiekybinio skirtumo tarp kokamedžio lapų ir apdoroto bei rafinuoto kokaino, neatrodo, kad duomenys sutaptų, taigi juos reikia vertinti kritiškai, ypač žinant, kad konfiskuojama apie 10–15 procentų visų į rinką patenkančių narkotikų.
Vien Italijoje, oficialiais duomenimis, 2008 metais buvo konfiskuotos 4 tonos kokaino, tačiau prie jų reikia pridėti dar 10 tonų, konfiskuotų užsienyje, bet skirtų Italijai. Remiantis šiais skaičiais ir turint omenyje 10–15 proc. santykį tarp konfiskuojamo ir išplatinamo rinkoje kokaino, Italijoje 2008 metais galėjo būti parduota nuo 100 iki 150 tonų kokaino.
Žinoma, čia kalbama apie grynąjį kokainą. Jį sumaišius prieš platinant rinkoje, šį kiekį reikia padauginti iš keturių ar keturių su puse.
Tęsiant kalbą apie Italiją, tos 100–150 tonų virsta 400–450. Ne visas šis kokainas lieka vietos rinkoje. Tam tikra dalis, kurią importuoja italų mafijos struktūros, iškeliauja į kitas šalis. Vis dėlto Italija tebėra svarbi paskirstymo vieta tiek pagal jos kriminalinių organizacijų vaidmenį narkotikų kontrabandoje, tiek pagal vartojimo mastus, kurie yra vieni iš didžiausių Europoje ir pasaulyje.
Norint paversti kiekybinius duomenis „ekonominiais“ terminais ir remiantis ekspertų bei tyrėjų jau nustatytais parametrais, galima įvertinti, kiek pajamų sukuriama per metinį „kokaino ciklą“.
Pas kolumbiečių ar perujiečių gamintojus kokaino kilogramas kainuoja vidutiniškai nuo 1 200 iki 1 500 eurų (4,1-5,1 tūkst. litų). Parduodant didmenininkams to paties kiekio kaina šokteli iki 40 tūkst. eurų (138 tūkst. litų). Taikant šį skaičiavimą ir remiantis 2008 metais JTO pateiktais duomenimis, Pietų Amerikoje pagamintas 994 tonas reikia padauginti iš 4,5, vadinasi, perėję nuo grynojo kokaino prie maišytojo gauname 4 473 tonas, patenkančias į pasaulio rinką. Jeigu dar atsižvelgsime į tai, kad mažmeninėje prekyboje kokainas parduodamas vidutiniškai po 70 eurų (241 litų) už gramą, galutinės pajamos sieks apie 313,1 mlrd. eurų (1081 mlrd. litų). O jei dar pridėsime įvairias perėjimo nuo gamintojo iki didmenininko ir iki mažmenininko grandis bei fiksuotus tarpininkavimo mokesčius, galime spėti, kad per metus vien kokaino rinka sukuria 354,661 mlrd. eurų (1224,5 mlrd. litų), arba 465,9 mlrd. JAV dolerių (1213,7 mlrd. litų) apyvartą.
Pasaulyje nėra kitos prekės nei gamybos ciklo, kuris sukurtų tokią pridėtinę vertę ir tokio masto pelną, išsisklaidomą ir įliejamą į legalius finansinius srautus, ekonomiką ir rinką.
FAKTAI:
2011 m. F. Forgione knygą „Mafijos eksportas: kaip `ndrangheta, Cosa Nostra, kamora kolonizavo pasaulį“ lietuvių kalba išleido leidykla „Baltos lankos“.
Per visus metus kokaino rinka pasaulyje sukuria beveik 500 mlrd. JAV dolerių apyvartą.
Potencialios Italijos mafijų pajamos viršija net trijų šalių, neseniai tapusių Europos Sąjungos narėmis, BVP sumą.
Francesco FORGIONE
