2022 m. pradžioje Inhos vadas įsakė jai grįžti į užnugarį, tačiau ji prisijungė prie mūšio dėl Mariupolio. Miesto gynybos metu pėstininkė kartu su kitais gynėjais pateko į nelaisvę, kurioje išbuvo apie šešis mėnesius.
„Slidstvo.info“ žurnalistai kalbėjosi su Lietuvoje gimusia Inha, kuri pirmą kartą papasakojo apie savo įkalinimo patirtį ir apie tai, ką su ukrainietėmis daro Rusijos kalėjimuose.
Mariupolio gynyba
Inha ir jos bendražygiai į Mariupolį pateko 2022 m. vasario 28 d. miestą jie gynė apie du su puse mėnesio. Iš pradžių smarkaus apšaudymo nebuvo. Tačiau vėliau rusai ėmė naikinti miesto infrastruktūrą: nebeliko nei vandens, nei elektros. Jūrų pėstininkė ir jos kovos broliai su seserimis įsitvirtino bunkeryje Iljičiaus gamykloje.
„Daugelis žmonių sako, kad tai „Azovstal“. Tačiau „Azovstal“, „Azovmaš“ ir Iljičiaus geležies ir plieno gamykla yra skirtingos gamyklos. Jos įsikūrusios toje pačioje vietoje, tačiau yra skirtingos įmonės.
Vieną dieną gavome įsakymą iš savo bataliono vado. Mums buvo duotas pasirinkimas: likti bunkeryje, pasiduoti arba išeiti mažomis partizanų grupelėmis. Kadangi mano vaikinai dar nebuvo grįžę iš savo pozicijų, likau viena. Tuo metu moterys (apie 110) buvo surinktos ir išvežtos vienomis transporto priemonėmis, o vyrai – kitomis.
Iš pradžių bandėme prasiveržti. Tačiau automobilis, kuriuo važiavau su vaikinais, dėl kažkokių priežasčių sustojo, ir mums teko grįžti į bunkerį. Galbūt taip buvo geriau, nes tada žuvo daug žmonių.
Vieną dieną brigados vadas sukvietė visas moteris. Tai buvo ne tik jūrų pėstininkai, bet ir Mariupolio medikės, Nacionalinės gvardijos karės ir kitos.
Orkai (rusai – red. past.) net paėmė medikus į nelaisvę, nors to daryti negalima. Jie įsodino mus į sunkvežimį ir išvežė. Atvykome į dislokacijos vietą, kur mus jau pasitiko vienas iš mūsų bataliono vadų su balta vėliava. Buvo tamsu, ir orkai iš žibintuvėlių pasidarė koridorių. Tada buvome visiškai „sučiupti“, – pasakojo moteris.
„Atsimink mane visam gyvenimui, mano šaukinys – mirtis“
Per šešis mėnesius Inha pakeitė keturias kalinimo vietas. Ji buvo Olenivkoje (Donecko sritis), tardymo izoliatoriuje Nr. 2 Taganroge (Rusija), moterų kolonijoje Valuikyje (Belgorodo sritis, Rusija) ir Mažojoje Loknioje (Kursko sritis, Rusija).
„Pirmoji buvo Olenivka. Ten buvome laikomi neilgai – apie septynias dienas. O balandžio 19 d. (2022 m. - red. past.) mus atvežė į Taganrogo tardymo izoliatorių Nr. 2. Tada ir prasidėjo pragaras.
Pirmąsias dvi dienas jie mūsų nelietė. Rusai mus du kartus išvedė patikrinti – ryte ir vakare. Ten „vertuchai“ (kalėjimo prižiūrėtojai – red. past.) vis tiek galėjo mus išnaudoti. Jie mušdavo per kojas, kad jas labai plačiai išskėstum, o tu neturėjai teisės jų suskleisti. Stovi ir jauti, kad stuburas tuoj perskils į dvi dalis.
Tai buvo jų būdas parodyti savo pranašumą prieš mus. Ir vieną dieną atvažiavo leitenantas (rusų kariškis – red.). Jis neslėpė savo veido, ir mes vėliau supratome, kad jį atvežė tam, kad išgautų iš mūsų informaciją.Kai leitenantas pirmą kartą įėjo į kamerą, jis paėmė mane už plaukų, išvedė iš kameros, pastatė prie sienos ir pasakė: „Kojos pečių plotyje“ ir sukiojo man rankas. Jis pasakė: „Kas tu tokia, kietas riešutėlis?“ ir abiem rankomis trenkė man per ausis. Man pradėjo suktis galva. Tada supratau, kad bus „šakės“, – pasakojo moteris.
Inha buvo kameroje su savo bendražyge. Ji buvo ryšininkė, su kuria jūrų pėstininkė tarnavo tame pačiame batalione. Taip jau sutapo, kad jas kartu uždarė į tą pačią kamerą, kuri buvo priešais kabinetą, kuriame rusai vykdė tardymus.
Šiam leitenantui nereikėjo manęs toli tempti. Jis išvedė mane iš kameros ir nuvedė tiesiai į tą kabinetą.
Niekada nepamiršiu jo veido ir akių. Tai akys žmogaus, kuriame nėra gyvybės. Jis žiūri į tave kaip į gyvą žmogų, bet jo akyse nėra gyvybės, jos skaidrios.
Jis man pasakė: „Prisimink mane visą likusį gyvenimą. Mano šaukinys yra „mirtis“. Jis parodė man savo rankas – ant jo rankų nebuvo pirštų krumplių. Jie buvo sudaužyti, tik vienas vientisas kaulas. Ir aš jį prisiminiau.
Tas vyras norėjo išgauti informacijos, sužinoti, kur yra mūsų ginklai. Jis klausė apie cheminius ginklus. Taip pat klausė apie „Javelin“ (amerikiečių nešiojama prieštankinė raketų sistema - red.). Pasakiau jam, kokius ginklus turėjome asmeniškai, t. y. mano kuopoje, kurioje tarnavau. Pasakiau tai, nes jei vietoj manęs tai būtų pasakęs kas nors kitas ir rusai būtų supratę, kad melavau, man būtų blogai.
Pirmąją dieną, kai atvykau į Taganrogą, mane pastatė prie sienos. Kažkodėl pamaniau, kad jie tuoj mane nušaus“, – prisiminė Inha.
„Jei man visko nepasakysi, išprievartausiu tavo bendražygę“
Kalėjime rusai klausinėjo Inhos apie jos gimimo vietą. Ji sako, kad jiems labai nepatiko, jog ji gimė Lietuvoje.
„Jie man pasakė: „Kodėl tu čia tarnauji? Kodėl nesi savo tėvynėje? Aš atsakiau: „Nes Ukraina yra mano šalis. Lietuva yra mano gimtinė, o Ukrainą aš ginsiu“.
Po to mane įmetė į kambarį, kuriame pamačiau krosnį. Tai buvo labai didelė krosnis, į kurią, atrodė, galėjai įkišti karstą ir jis ten sudegs.
Leitenantui nerūpėjo, ar tu esi vyras, ar moteris. Jis mušė mane iš visų jėgų. Mušė mane tris dienas, ir man per visą koją atsirado didžiulė mėlynė. Nes kai jis pastatydavo mane prie sienos, spardydavo mane dešine koja ir pataikydavo į kairę. Vieną dieną jis pasakė: „Jei nesakysi man informacijos, išprievartausiu tavo bendražygę“.
Jie atvedė mano sesutę (bendražygę – red. past.). Jis trenkė jai į saulės rezginį ir ji krito ant kelių, nes labai skaudėjo. Ir jis klausia: „Ar moki čiulpti?“. O ji jauna mergina, 25 metų, gyvenimo dar nemačiusi. Ji atsakė: „Ne, nemoku“ ir verkė. Ji verkė, nes tai buvo žeminantis dalykas. Mes stovėjome už Ukrainą, o dabar iš mūsų šitaip tyčiojasi. Galėjau tik įsivaizduoti, ką jis dabar galėtų padaryti.
Jis dar kartą jos paklausė: „Ar moki čiulpti?“. Ji vėl ėmė verkti ir pasakė: „Ne“. Aš pasakiau: „Leisk man tai padaryti“. Jis turėjo medinį plaktuką su maždaug trisdešimties centimetrų ilgio rankena. Jis liepė man paimti šį plaktuką, uždėti ant jo prezervatyvą ir čiulpti. Dariau tai, ką jis man liepė daryti, kad tik jis neliestų tos merginos. Aš tai dariau ir verkiau. Ir jis pasakė: „Kodėl tu verki, aš tau išmušiu dantis“. Jis buvo toks neadekvatus.Taip pat buvo akimirka, kai jis pastatė mane prie sienos ir pradėjo mušti gumine lazda. Aš rėkiau, nes man skaudėjo, bet jis nesiliovė. Tada jis man pasakė, kad jei nenutilsiu, jis paguldys mane ant grindų, išskės kojas ir „dulkins mane tol, kol pulsas sustos“.
Ir aš supratau, kad jis gali tai padaryti. Bet aš nieko negalėjau padaryti, absoliučiai nieko. Mane sukaustė baisi baimė, nes nors esi gyva, negali padaryti absoliučiai nieko. Bet jis nedrįso to daryti, tik pusiau nuoširdžiai pabandė dar truputį, ir viskas“, – pasakojo apie savo patirtį Rusijos kalėjime Ukrainos karė.
„Klyksmas, kurį iki šiol prisimenu“
„Kitą dieną jie išsivežė mano sesutę (bendražygę – red. past.). Maniau, kad daugiau niekada jos nepamatysiu. Tada išgirdau šauksmą ir supratau, kad ji verkia. Ne tik verkė, bet ir rėkė. Tai buvo nežmoniškas riksmas. Negaliu apsakyti, kaip tai buvo baisu. Vis dar girdžiu tą riksmą savo galvoje.
Kai mano sesutę grąžino į kamerą, ji pasakojo, kad ją nuvedė į kambarį su krosnimi. Tame pačiame kambaryje, kuriame žmogus gali būti sudaužytas ir sudegintas. Krosnelė buvo įjungta ir degė.
Iš pradžių tas leitenantas jai dešimtis kartų trenkė, o paskui kartu su kadyrovcu ėmė stumti ją į krosnį. Vienas paėmė ją už vienos rankos ir kojos, o kitas – už kitų. Jie pradėjo ją stumti į tą krosnį. Tada ir pasigirdo tas mano įsimintas klyksmas.
Paklausiau: „Ar jie tave taip visiškai įstūmė?“ Ji atsakė, kad tos akimirkos net neprisimena, nes jos sąmonė buvo išsijungusi. Ji tik pajuto, kaip ugnis palietė jos veidą.
Jie neįstūmė jos visiškai, jie norėjo, kad ji palūžtų.
Paskutinę dieną, kai mačiau šį leitenantą, jis nusivedė mane už plaukų į tardymo kambarį. Jis pasistatė kėdę ir rūkė. Pradėjo gesinti cigaretes į ranką. Labai neskaudėjo, bet buvo nemalonu.
Tada jis liepė man padėti ranką ant stalo ir pradėjo mosuoti tuo plaktuku. Maniau, kad jis man trenks ir aš nebeturėsiu rankos.
Šalia manęs sėdėjo kadyrovcas ir pasakė: „Daugiau neliesk šios moters“. Buvau ištikta šoko. Leitenantas vėl užsimojo plaktuku, ir kadyrovcas vėl jį sustabdė: „Aš tau sakiau daugiau jos neliesti“.
Tada leitenantas pasakė: „Rusijos Federacijos vardu dovanoju jums gyvybę“. Aš pasakiau: „Ačiū“, ir jie mane išvedė iš to kabineto. Atvedę mane į kamerą, liepė dainuoti dainą „Happy birthday“ (liet. „Su gimtadieniu“). Pradėjau dainuoti šią dainą.
Prieš tai tiesiog prašiau, kad mane sušaudytų. Daugiau nebegalėjau pakęsti tokio smurto“, – prisiminė Inha.
„Kad nemirtume, nuo stalo rinkome trupinius“
Inhą ir jos seserį rusai maitino vandeniu ant plokščios lėkštės su trupučiu košės apačioje. Jie duodavo joms po du gabalėlius duonos per dieną.
Vieną duonos gabalėlį sulaužydavo ir padalydavo: vieną pusryčiams, kitą – pietums. Dar puselė – jau ir vakarienė. Jei dar likdavo pusė pirmojo gabalėlio, valgydavome 10 valandą ir užgerdavome vandeniu, kad nemirtume iš bado.
Mes su sesute irgi dalydavomės. Jei negalėdavau savęs suvaldyti (iš alkio – red. past.), ji duodavo man savo gabalėlį. O jei ji norėdavo, aš jai duodavau savo. Kameroje buvo geležinis stalas, ir jei ant jo likdavo trupinių, visus juos surinkdavome. Niekada nemaniau, kad dvidešimt pirmame amžiuje žmogus šitaip rinks trupinius nuo stalo, kad tik išvengtų bado.
Jie taip pat turėjo raugintų kopūstų - juos valgydamas jautiesi taip, skrandis ir žarnynas vertųsi. Jei žmogus turėtų daug skrandžio sulčių, jis negalėtų gyventi. Kartais jo duodavo kasdien, o merginos, kurios negalėdavo valgyti šių kopūstų, galėdavo badauti dvi dienas. Valgiau, nes nenorėjau mirti iš bado.
Buvo trys budinčios pamainos. Pirmoji pamaina buvo valymas, turėdavome valyti kamerą. Antrosios pamainos prižiūrėtojas neleisdavo mums atsikelti, o trečioji pamaina buvo lengviausia – galėjome be leidimo eiti į tualetą ir kalbėtis.
Į kamerą neįleisdavo, tik atidarydavo „maitinimo lovį“ (langelį kameros duryse – red. past.) ir kadyrovcai galėdavo įkišti savo snukius. Jie visada užduodavo tą patį klausimą: „Rusija ar Ukraina?“ Sakiau jiems, kad susilaikau nuo atsakymo. Nes supratau, kad jei pasakysiu „Ukraina“, jie mane čia tiesiog palaidos. O jei pasakysiu „Rusija“... Rusija, tikrai? Tą patį pasakiau ir savo kolegei: „Susilaikyk“. Mes negalėjome išduoti Ukrainos. Dar buvo akimirkų, kai visos kameros turėjo drauge šaukti: „Putinas yra karalius, ar kažkas panašaus. O „Zelenskis...“, na, suprantate. Mes tai sakydavome, šaukdavome, nes žinojome, kad jei to nepadarysime, būsime čia palaidotos.
Bet pasakysiu štai ką: kad ir kiek kartų giedojome Rusijos himną, kurį mus privertė giedoti, niekada jo neišmokome. Kai jie įjungdavo himną, turėdavome atsistoti prie sienos ir giedoti. Bet mes nesame kvaili, kad išmoktume tą himną. Gali sudegti jie pragare. Priešais mus ant sienos kabojo šis himnas ir mes jį tiesiog skaitėme.
Rusai mėgo dainas apie gegužės 9-ąją ir kitas panašias dainas. Jie duodavo mums atspausdintas ir liepdavo išmokti. Šiandien, pavyzdžiui, mes dainuosime „Smuglianką“. Ir kameros paeiliui dainuodavo šias dainas. Kartais jie prieidavo ir sakydavo: „Dabar dainuoja tik ši kamera“. O jei neišmokdavai, tai, žinoma, už tai būdavo baudžiama. Taigi mes mokėmės šias dainas ir jas dainavome. Tai buvo savotiškas žaidimas. Ir labai, labai tikėjomės, kad gegužės 9 d. mus iškeis.
Likus savaitei ar dviem iki perkėlimo, mus perkėlė į kitą kamerą, šviesią. Ji buvo panaši į vaikų kambarį ir turėjo televizorių. Nesupratome, kodėl ten buvo tokios sąlygos. Tada supratome, kad mums ketino parodyti rusams palankią informaciją. Kiekvieną dieną „Rossija 24“, jų žinios.
Po Taganrogo mus nuvežė į Valuikius (Belgorodo sritis). Ten buvo moterų kolonija. Paskutinė kalinimo vieta buvo Mažoji Loknia (Kursko sritis).
Mus tiesiog pasiėmė naktį, liepė apsirengti ir išvežė. Vėl lėktuvai. Mus dažnai transportavo kariniais lėktuvais.
Kai buvome Valuikyje, sapnavau sapną. Gal prisimenate, kad anksčiau buvo žurnalas „Burda Moden“. Ir aš matau tą žurnalą, o jame aiškiai parašyta „2025“. Tuo metu pagalvojau: „Dieve mano, karas tęsis dar trejus metus? Ar tiek ilgai mes čia būsime?“. O šiandien jau 2025-ieji, ir aš manau, kad galbūt ne veltui sapnavau tą sapną. Galbūt šiais metais Ukrainai kas nors nutiks.
2022 m. spalio 17 d. Ukraina ir Rusija dar kartą apsikeitė karo belaisviais, ir Ukrainai pavyko grąžinti 108 moteris, tarp jų – jūrų pėstininkę Inhą Čekindą. Ją išlaisvinus iš nelaisvės, prezidentas Volodymyras Zelenskis apdovanojo gynėją trečiojo laipsnio Drąsos ordinu.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
