Balsas.lt žurnalistas apsilankė Minske kartu su linksmai bei gerai nusiteikusių turistų iš Lietuvos grupe. Nors kelionė užtruko vos pora dienų ir Baltarusijos sostinei buvo skirtas tik geras pusdienis, įspūdžių ir nuotykių nepristigo. Bet apie viską iš eilės.
Pasienyje – netikėtas svetingumas
Kelionės vadovė įspėja – prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos galime užtrukti. Todėl apsišarvavę kantrybe laukiame. Lietuviai praleidžia sparčiai. Artėja baltarusių eilė. Pasus surenka gan daili pasienietė. Norisi ką nors leptelėti, bet autobuse vyrauja mirtina tyla. Buvome įspėti nejuokauti. Visi liekame įsitempę ir kalbėtis bei juokauti pradedame tik išlipus pasus surinkusiai pasienietei.
Vos tik spėjame pasinaudoti nemokamu tualetu, jau esame kviečiami grįžti į autobusą. Grįžta ta pati baltarusė pareigūnė ir išdalija asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Priėjusi prie vienos turistės nusišypso: „Vykstate į kelionę gimtadienio proga?“
Prie sienos užtrukome apie valandą. Išvada – mums labai pasisekė. Todėl puikios nuotaikos tęsiame kelionę.
Pilys ir griuvėsiai
Toliau pagal programą – LDK pilys ir istorinis palikimas, kurį apžiūrime pakeliui į Minską sustodami kas 50 km. Pirma stotelė Lyda, ten – Didžiojo kunigaikščio Gedimino statyta pilis.
Vėliau aplankome Naugarduką ir susipažįstame su vienu gražiausių Baltarusijos kampelių, poeto Adomo Mickevičiaus gimtine. Aplankome į UNESCO paveldo sąrašą įrašytą Myro pilį.
Pasiekiame Nesvyžiuje. Čia – buvusi įtakingų magnatų Radvilų rezidencija. Įspūdinga ir didinga, tad ko dar gali norėti išlepinta lietuviška akis.
Karšto vandens kriminalas
Vakarop atvykstame į Minską. Tiksliau, Baltarusijos sostinės pakraštį (viešbutis įsikūręs apie 20 km nuo centro). Viešbutyje turistų grupę iš Lietuvos pasiekia žinia, prilygstanti perkūnui iš giedro dangaus. Nėra karšto vandens. Ir nebus!
Kyla panika. Šurmulys. Ką apie tokį „svetingumą“ pasakytų pats A. Lukašenka? Nutariame jo netrukdyti. Klusniai palikę pasus administratorei įsikuriame viešbučio kambariuose.
Netrukus pasigirsta džiugi žinia. Sprendimas surastas! Viešbutis paskolins virdulį ir kiekviena mergina galės išsiplauti šviežių įspūdžių pripildytą galvą. Tačiau juokingesnė istorija nutiko ne dėl virdulio...
Merginos iš vieno kambario draugiškai pasidalijo su gretimame kambaryje apsigyvenusiomis merginomis elektrine spirale. Deja, pamiršo perduoti naudojimosi instrukciją. Todėl viena mergina įjungė spiralę ir padėjo ją ant stalo. Kad įkaistų... Kelios akimirkos ir pradėjo kaukti priešgaisrinė apsaugos sistema. Nors ir patyrė šoką, lietuvės nesutriko ir profesionaliai pasilypėjusios aukštėliau sugebėjo staigiai išlupti lubose įtaisytą sistemą bei ją nutildyti. Dėl šio įvykio pokštai likusios kelionės metu netilo dar ilgai.
Nepasakyčiau, kad pigu
Vakare dalis nuotykių ištroškusių turistų nusprendė pasižvalgyti po Minsko centrą. Buvo iškviesti du taksi, kurių vairuotojai ilgai tarėsi, kur čia mus nuvežti. Ir nuvežė į centrą už 200 tūkst. rublių (apie 58 Lt).
Pirma rasta kavinė šiek tiek nuvylė. Baltarusija – pigi šalis? Jeigu kavinėje alus kainuoja apie 15 litų, būtų galima ir pasiginčyti. Nutarėme paieškoti kitos vietos, kur būtų galima pavalgyti ir atsigaivinti.
Paieškos užtruko. Praradę paskutinę viltį pabandėme užeiti į naktį klubą. Pokalbis su apsauginiu buvo trumpas. „Klubas uždarytas“, – tokį atsakymą pateikė tvirto sudėjimo apsaugos darbuotojas. Tiesa, kiti žmonės stovėjo prie kasos ir mokėjo už įėjimą. Ginčytis su „Halku“ nebuvo jokio noro.
Galiausiai mus nukreipė į kitą gatvės pusę, kur pagaliau radome tai, ko ieškojome. Nors prieš tai pataikėme į dar vieną naktinį klubą, į kurį norint patekti reikėtų pakloti 150 tūkst. rublių (apie 44 litus), „varguoliams“ lietuviams buvo leista nemokamai įsikurti terasoje (kuri greičiausiai priklausė tam pačiam klubui).
Čia maisto ir gėrimų kainos kandžiojosi mažiau nei anksčiau aplankytoje kavinėje. Maža to, terasoje buvo pakankamai vietos šokiams. Muzika iš klubo skambėjo garsiai, todėl liko tik susirasti puikią partnerę. Pavyko.
Pašėliojus klube kelionė atgal į viešbutį. Likome šešiese. Taksi išsikviesti neįmanoma. Bent jau didesnio, kuriame visi tilptume. Gatvėje sutiktas vyras nutaria pasinaudoti beviltiška lietuvių padėtimi ir pažada parvežti visus vienu metu. Už 400 tūkst. rublių (apie 117 litų). Dvigubai brangiau nei mokėjome vykdami taksi į centrą. Nieko nepadarysi.
Pasivaikščiojimas po Minską
Geriau vieną kartą pamatyti nei tūkstantį kartų išgirsti. Todėl apsilankyti Minske bent kartą gyvenime – tikrai verta. Miestas gražus, gatvės tvarkingos, žmonės paslaugūs. Daug kur išlikę sovietmečio pėdsakai. Tiesa, akims pavyko užkliūti ir už modernumu kvepiančių pastatų. Miestas atrodo gražiai, tačiau toli gražu ne visi gyventojai yra patenkinti A. Lukašenkos režimu. Vienas pensinio amžiaus vyras pasakojo, kad žmonės pavargo priešintis A. Lukašenkos režimui. „Fiziškai mes nieko negalime padaryti. Todėl meldžiamės. Tikimės, kad viskas pasikeis per maldą“, – tikino A. Lukašenkos valdymu nepatenkintas, bet priešintis jėgų nebeturintis baltarusis.
O toliau laukė kelionė į Vilnių. Pakeliui dar aplankėme Krėvos pilies griuvėsius ir pasiekėme sieną. Šį kartą viskas užtruko šiek tiek ilgiau. Vis dėlto procedūros praėjo palyginti greitai. Perėjome lietuvių pasieniečių nutiestu dezinfekcijos kilimu ir susėdę į autobusą pasiekėme galutinį tašką. Tašką, ties kuriuo prasidėjo šie ypatingi nuotykiai svetinga pasirodžiusioje Baltarusijoje.
