Kodėl labiausiai pradėjome girdėti lenkų etninę mažumą? Daugiausia tai lėmė istorinės ir demografinės ypatybės: abi tautas ne tik sieja bendra turtinga praeitis, bet ir greta lietuvių (83,9 proc.) lenkų etninė grupė yra antroji pagal dydį ir sudaro 6,6 proc. visų šalies gyventojų – daugiau nei ketvirtį milijono. Negalima nuvertinti ir atskirų asmenybių aspekto: tiek tokių veikėjų kaip V. Tomaševskio ar Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio destruktyvaus poveikio dvišaliams santykiams, tiek dabartinių šalių vadovų nesugebėjimo ar nenoro amortizuoti jautrius klausimus, ką puikiai darydavo Valdas Adamkus ir Lechas Kaczynskis per abiejų valstybių santykių aukso amžių.
Raidės, reitingai ir santykiai
Kalbant apie dabartinius lietuvių ir lenkų santykius, negalima nuošaly palikti asmenvardžių bei vietovardžių rašybos ir tautinėms mažumoms esą nepalankios naujos Švietimo įstatymo redakcijos. Nors problemos atrodo palyginti mažareikšmės, jos jau ilgą laiką kursto aistras tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, ir ne tik visuomenės, bet ir politinio elito. Kadangi eskaluojant šias temas neabejotinai galima susirinkti politinių dividendų, veikiausiai šie klausimai liks aktualūs dar ilgai. Komiška, tačiau politinės demagogijos nesugeba nutildyti nė konkretūs teigiami sprendimai ar bendri susitarimai su lenkais.
Dar šį savaitgalį į tai dėmesį atkreipė ir Ministras pirmininkas Andrius Kubilius, ragindamas nepasiduoti skleidžiamai „mitologijai“, kad santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos blogi2. Anot vyriausybės vadovo, problemos sprendžiamos, dialogas su Lietuvos lenkais pakankamai intensyvus: šios kadencijos Seimas pirmą kartą pateikė variantą, kaip spręsti pavardžių rašymo klausimą. A. Kubilius taip pat priminė, kad lenkiškose mokyklose mokinio krepšelis yra 20 procentų didesnis nei lietuviškose, kad Lietuvoje lenkiškų mokyklų yra daugiausia pasaulyje, be to, mokinių skaičius jose vidutiniškai dukart mažesnis nei lietuviškose mokyklose. Taigi Lietuva tikrai nenusipelno tokios kritikos lavinos, kokios sulaukia tiek iš Lietuvos lenkų, tiek iš kai kurių Lenkijos politikų pusės.
Kad situacija piešiama neadekvačiai, sutinka ir dr. Laurynas Kasčiūnas. Anot jo, nesutarimai dažnai pateikiami grėsmingesni, nei iš tikrųjų yra, ir daug pašalinių dalykų įvyniojama į etninę ir politinę problematiką. „Kad Lietuvai taikomi keistoki vertinimo kriterijai, pamatyti nesudėtinga. Pavyzdžiui, kai susitiko Latvijos ir Lenkijos prezidentai, pastarasis padėkojo už Latvijos suteiktus standartus tautinėms mažumoms. Vis dėlto palyginę tautinių mažumų švietimą Latvijoje ir Lietuvoje gautume įdomų vaizdą: Latvijoje 60 procentų dalykų mokomi valstybine kalba, o 40 gali būti tautinės mažumos kalba, o štai Lietuvoje lietuviškai turi būti mokomasi tik Lietuvos istorijos, geografijos ir pilietinio ugdymo. Nė iš tolo nepanašu į 60 procentų. Be to, pažiūrėkime į daugelį rusų mokyklų – jose net be įstatymo lietuviškai mokyta 3–4 dalykai ir nekelta problemų“, – palygino politologas.
Pasak VU TSPMI doktoranto Justino Dementavičiaus, toks palyginimas su Latvija iš tiesų rodo, kad lenkų pusė elgiasi nesąžiningai. Kita vertus, Lietuvos politikams reikėtų pripažinti, jog švietimo reforma įvykdyta gana skubotai ir vienašališkai: „Vos atsiradus galimybei tai padaryti, padarėme ir per daug paskubėjome – dėl to nudegėme nagus.“
J. Dementavičius teigimu, priešiška Lietuvos lenkų reakcija iš dalies paaiškinama ir tuo, kad didelę įtaką procesams daro ne tik „formalūs skaičiukai“ – lenkakalbių gyventojų dalis Lietuvoje kur kas didesnė, bet ir institucinis Lietuvos lenkų organizuotumas, kuris leidžia kur kas efektyviau pritraukti Lenkijos vyriausybės dėmesį. Ne mažiau svarbu atsižvelgti į žmonių pasitenkinimo lygį – bet koks jų padėties pabloginimas, net jei situacija santykinai geresnė, palyginti su kitomis valstybėmis, vietinės bendruomenės traktuojamas kaip priešiškas veiksmas.
„Latvija 1990-aisiais įgyvendino gana konservatyvią mažumų politiką, taigi kiekvienas sekęs liberalizavimas būdavo vertinamas teigiamai. Lietuvoje buvo atvirkščiai, neturėdami tiek problemų, kiek tada turėjo latviai, vykdėme pakankamai atvirą tautinės integracijos politiką, tad, natūralu, kad vėliau kiekvienas teisių susiaurėjimas sulaukdavo neigiamos reakcijos“, – mano jis.
Pasak doc. dr. Tomo Janeliūno, Lietuvoje užaštrinti švietimo klausimai pačioje Lenkijoje yra antraeilis dalykas, tad tai labiau tam tikrų politikų korta, o ne pleištas tarp Vilniaus ir Varšuvos.
„Vienas ryškiausių pavyzdžių – Lenkijos užsienio reikalų ministras Sikorskis, kuriam palanku prisiimti lenkų gynėjo užsienyje vaidmenį, ir Lietuva tėra tinkamas taikinys, uždirbantis jam politinių bonusų. Deja, tam suteikiame ne vieną pretekstą – esame davę ne vieną vis dar neįvykdytą pažadą, kas, natūralu, lenkus erzina. Pasidaro uždaras ratas: lenkai jaučiasi teisūs, kad jie tikėjo mūsų pažadais, o mes tarsi teisūs, nes negalime jų įvykdyti, nepažeisdami Konstitucijos, – pažymi jis. –Įdomu tai, kad iš tokių „buitinių“ problemų nesutarimus lengva permesti į vis aukštesnį lygmenį, kada, atrodo, pradinės įtampos priežastys pasimiršta ir tolesnei priešpriešai atrandama vis naujų pretekstų ir tai, kas šiaip nekeltų nepasitikėjimo ar neigiamos reakcijos, vis dėlto sukelia.“
T. Janeliūnas išskyrė žiniasklaidos poveikį tokiai padėčiai: kadangi žurnalistai įdėmiai stebi jautrius taškus ir į juos atkreipia visuomenės dėmesį, tai trukdo problemai nusileisti atgal į buitinę plotmę ir ji patenka į sudėtingesnį lygmenį.
Vilnijos regionas – koziris LLRA lošime
Didžiausia įtampa tarp lietuvių ir lenkų tvyro Vilnijos regione. Šiam regionui, anot L. Kasčiūno, iš tikrųjų per pastaruosius du dešimtmečius nebuvo skiriama užtektinai centrinės valdžios dėmesio. „Vilnija, esanti prie sostinės, turėtų būti ekonomiškai stiprus regionas, tačiau daug rodiklių – nedarbas, vidutinis atlyginimas, nusikalstamumas bei kiti – aiškiai rodo jo atsilikimą“, – teigia jis.
Politologo manymu, taip yra ne tik dėl to, jog ilgą laiką didžiosios politinės partijos šio krašto netraktavo kaip savo veiklos erdvės, bet ir dėl susiklosčiusios specifinės situacijos. Tam tikra prasme šio regiono savivaldybėse įsitvirtinusi politinė jėga nėra suinteresuota gera padėtimi, nes jai naudingiau, kad gyventojai lieka priklausomi nuo įvairių savivaldybės įstaigų ir jų teikiamų paslaugų.
„Kuriama tam tikra bazė, palanki ten vyraujančios partijos įtakai išlaikyti ir didinti. Galima matyti, jog investicijų nėra itin norima, taip pat trūksta atvirumo, prašalaičiui ten sudėtinga nusipirkti žemės, įsikurti. Kiekvienos valstybinės įstaigos atėjimas, biudžetinės įstaigos persikėlimas ar tiesioginės kapitalo investicijos griautų nusistovėjusią sistemą, nes taip atsirastų naujų galios centriukų, ko LLRA nepageidauja. Tai, be abejo, užprogramuoja atsilikimą, dėl ko atsiranda puiki terpė politinei demagogijai ir tautinei įtampai“, – mano L. Kasčiūnas.
J. Dementavičiaus sutinka, kad LLRA įtaka Vilnijoje didelė ir dėl mažai viešinamų dalykų: beveik visus valdžios postus užima vienaip ar kitaip su LLRA susiję žmonės, tad nieko keisto, jog gyventojai nenori su jais gadinti santykių.
„Toks vaizdas, jog Vilniaus krašte išliko mažai kuo nuo sovietinių laikų pasikeitusi vienpartinė sistema, kuri, deja, neišvengiamai įgyja nomenklatūrinės sistemos elementų, – sakė politologas. – Vis dėlto siūlyčiau atkreipti dėmesį, kad LLRA tiek tarp Lietuvos, tiek konkrečiai Vilniaus lenkų nėra vertinama vienareikšmiškai ir dalies jų nuomonė šios partijos atžvilgiu skeptiška.“
Nevienareikšmiškai vertinamas ir LLRA pirmininkas V. Tomaševskis. T. Janeliūnas pažymi, kad jis pirmąkart į tarptautinės politikos areną pateko, kai buvo išrinktas Europos Parlamento nariu, ir taip perlipo „kiemo politiko“ kartelę. „Tai turėjo postūmį lenkų ir lietuvių santykių klausimo suaktualinimui. Kai esi europarlamentaras, lengviau atsiveria tiek Lenkijos užsienio reikalų ministerijos, tiek prezidentūros durys ir galima paprasčiau pateikti savo versiją, kas vyksta Lietuvoje, ir kurstyti nacionalistines nuotaikas. Tuo tarpu mažinti dvišalę įtampą LLRA būtų politiškai nenaudinga, nes tokiu atveju Tomaševskis vėl rizikuotų grįžti į „kiemo politiką“ ir neišeiti iš dviejų savivaldybių ribų“, – sakė T. Janeliūnas.
J. Dementavičius akcentavo, kad dar didelis klausimas, ar LLRA nustotų kelti įtampą net išsprendus dabartinį konfliktą, nes ji pozicionuoja save kaip pagrindinę Lietuvos lenkų balso reiškėją, jų interesų gynėją ir per tai įgauna galimybę būti ne tik įtakinga vietine, bet ir tarptautine veikėja, kas leidžia nuolat išlikti dėmesio centre, „makiaveliška politinė logika sakytų, kad net išsprendus šiuos klausimus LLRA bandytų išlikti, eskaluodama kitus probleminius taškus“.
„Buitinės“ problemos persikelia į aukštesnius lygmenis
„Santykiai su Lenkija pradėjo blogėti 2010-aisiais, po Smolensko katastrofos, ir Kaczynskio mirtis pavaizduota kaip draugo mirtis, Lietuvai palankaus žmogaus mirtis, – remdamasis VU TSPMI korporacijos „RePublica“ ir Varšuvos universiteto Žiniasklaidos stebėsenos draugijos tyrimo rezultatais sakė J. Dementavičius. – Akivaizdu, kad Lechas Kaczynskis ir Valdas Adamkus Rytų įtraukimo į europinę erdvę misiją suprato vienodai, o Dalia Grybauskaitė ir Bronislawas Komorowskis tokio bendrumo nebeturi.“
T. Janeliūno teigimu, po prezidento L. Kaczynskio žūties keitėsi Lenkijos politinis elitas, formuojantis užsienio politiką, ir R. Sikorskis, kaip atskira asmenybė, įgavo kur kas daugiau reikšmės tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. „Dingus atsvarai, galėjusiai kažkiek balansuoti Donaldo Tusko partijos „Teisė ir teisingumas“ politiką, ji greitai užėmė visas laisvas erdves. Natūralu, jog problemos aukščiausiame lygyje anksčiau ar vėliau persiduoda ir į žemesnius sluoksnius, kurie be savo vadovų žinios negali palaikyti normalių kokybiškų santykių“, – apibendrino politologas.
Dvišalis bendradarbiavimas tebėra produktyvus
Akivaizdu, jog politiniai nesutarimai verslui daro menką įtaką: Lietuvai Lenkija yra trečia pagal dydį importo ir ketvirta eksporto partnerė, dar daugiau – pernai pasiektas šalių tarpusavio prekybos per visą apyvartos skaičiavimo istoriją rekordas – 11 mlrd. litų3. Bendradarbiavimas plėtojamas ir kitose srityse.
„Nors santykiai dabar neva blogi, bet žvilgtelėję į bendrai vykdomų projektų eigą matome, jog daroma daugiau konkrečių darbų negu tada, kada jie buvo laikomi šiltais. Strateginiais, infrastruktūriniais klausimais viskas gražiai dėliojasi. Nesakau, kad vyksta kažkokie stebuklai, bet darbai juda, nepaisant šito žodžių karo. Paradoksalu – tarsi viskas „įšaldyta“, bet svarbiuose dalykuose tai negalioja. Puikus pavyzdys – elektros tilto su Lenkija „LitPol Link“ tiesimas. Darbai nesustoja, nes suvokiama, kad energetinė neliečiamybė šiuo metu yra vienas svarbiausių dalykų ir užsienio politika tam turi tarnauti“, – teigė L. Kasčiūnas.
Tokią poziciją patvirtina ir 2011-aisiais Rytų Europos centro atlikta analitinė Lenkijos ir Lietuvos santykių problematikos 2004–2010 m. apžvalga: rezultatai parodė, jog, nors dvišaliai santykiai palyginti problemiški, bendradarbiavimas euroatlantiniame lygmenyje gana neblogas. Ryškiausi pavyzdžiai – reakcija į Ukrainos ir Gruzijos krizes, ES konstitucinė sutartis ir kt.
Ne mažesnį kontrastą politiniam Lietuvos ir Lenkijos pusių nesusikalbėjimui sudaro intelektualinė ir kultūrinė sferos. Geriausias tokios sąveikos pavyzdys – šiais metais įvykęs Giedroyco forumo steigimas. Forumas ne tik gali būti realia institucine platforma ir taip gana glaudiems Lietuvos ir Lenkijos menininkų bei intelektualų ryšiams įtvirtinti, bet ir tapti viena iš priemonių inicijuoti daugiau abiejų šalių visuomenėse pozityviai vertinamų projektų. Vis dėlto, pasak J. Dementavičiaus, ne intelektualai yra pagrindinė nesutarimų priežastis, todėl „jie gali tik akseleruoti politikų kuriamą įtampą, pasistengti, kad ji nepaveiktų abiejų šalių visuomenių nusistatymo viena kitos atžvilgiu, tačiau galiausiai tarpvalstybinių santykių kokybė vis tiek priklausys nuo politikų valios ir pastangų“.
Kas toliau?
Anot L. Kasčiūno, tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje suprantama, kad dabartinė situacija yra aklagatvis, nes nė viena pusė beveik neturi manevravimo laisvės: jeigu Lietuva nusileistų dėl asmenvardžių rašybos, tai būtų veikiau traktuojama ne kaip geranoriškas gestas, o kaip dideliu spaudimu pasiekta lenkų pergalė. Lietuva taip nepasielgs, ir Lenkija puikiai tai supranta. Kita vertus, lenkai taip pat įstūmė save į aklagatvį, nes, kadangi atvirai vykdė spaudimą, atsitraukimas būtų suprastas kaip pralaimėjimas, jų pozicijos susilpnėjimas.
„Tuo tarpu tikėtis, kad situacija pasikeistų, jei Lenkijoje dešiniosios jėgos pasitrauktų iš valdžios, neverta – jos atėjo ilgam ir nemanau, kad per artimiausius 8 metus kas nors pasikeistų. Vis dėlto, kalbant hipotetiškai, jeigu įsivyrautų socialistai, tokių problemų turėtų sumažėti, nes pagal savo ideologiją jie neturėtų aštrinti šių klausimų“, – mano L. Kasčiūnas.
T. Janeliūnas taip pat sutiko, kad Varšuva daug vilčių deda į rinkimus Lietuvoje, vis dėlto, jo manymu, jie veikiausiai neatneš santykių pašiltėjimo, o kaip tik gali sukelti naują įtampos šuolį, kai bus suvokta, kad naujoji dauguma veikiausiai nenorės keisti dabartinių sąlygų Lietuvos lenkams, nes bijos iššaukti ugnį iš lietuvių elektorato pusės, mat bet koks anksčiau normaliu atrodęs žingsnis dabar gali būti palaikytas nuolaidžiavimu lenkams.
L. Kasčiūno nuomone, tikrų pokyčių galėtų atnešti nauja politinė Lenkijos darbotvarkė, geopolitinė schema. „Lecho Kaczynskio prezidentavimo laikais Lenkija siekė būti Vidurio ir Rytų Europos lydere ir matė šio regiono šalis kaip savo sąjungininkes, turinčias tuos pačius tikslus, pavyzdžiui, siekį skleisti europietiškas vertybes Ukrainoje, taip pat brangino šiltus santykius su JAV ar Didžiąja Britanija. O dabar Lenkija mato save tarp didžiųjų valstybių. Taigi pasikeitė savęs pozicionavimas ir šalia esančios valstybės pradėtos traktuoti ne kaip sąjungininkės, o veikiau kaip periferija. Iš to sekė, jog liko mažiau bendrų sąsajų ir tą vakuumą užpildė įvairūs probleminiai klausimai. Jeigu ši schema keistųsi, galbūt atsirastų galimybė „perkrauti“ santykius. Bendradarbiauti būtų galima koncentruojantis į tokius klausimus kaip Ukraina, Baltarusija, ES raidos modelis ar ES politika Rusijos atžvilgiu“, – sako L. Kasčiūnas.
J. Dementavičius teigia, jog yra natūralu, kad kuo daugiau turime reikalų su lenkais, tuo labiau didėja nesutarimų tikimybė, tad bet kokiu atveju pretekstai didinti įtampą neišnyks. „Svarbiausia, kiek tai bus eskaluojama, kas tai darys, ir, be abejo, dvišalių santykių ateitis priklausys nuo valstybių politinės kultūros, susigaudymo dvišaliuose reikaluose. Svarbu, jog politinė problema netaptų visuomenine problema ir žmonės Lenkijoje nepradėtų bijoti lietuvių, o žmonės Lietuvoje nepradėtų nekęsti lenkų. Tai yra didžiausias iššūkis, su kuriuo pirmiausia reikia tvarkytis“, – situaciją apibendrino politologas.
Vaiva Sapetkaitė
