„Iš toliau – Londono, Paryžiaus ar Berlyno – Lenkiją vis dar dažnai mato kaip kažkokią pelkę, vietą su turtinga istorija, tačiau tuo pačiu, iš esmės, ekonominiu atsilikėliu, lyginant su vokiečių pramonės galia, mažų atlyginimų šalimi, iš kurios jaunimas bėga ieškodamas geriau apmokamo darbo… Vakarų diplomatai neoficialiai kalba, kad lenkams, kaip ir Baltijos šalių atstovams, išsivystė lengva paranoja Rusijos agresijos atžvilgiu, kad jie pernelyg įsijautę į savo istorines nuoskaudas. Reikia būti gerokai kuoktelėjusiam, kad įsivaizduotum Vladimirą Putiną, puolantį Lenkiją, kalba tie vakariečiai“.
„Tačiau yra dalykų, kur Lenkija pataikė tiesiai į dešimtuką: jie niekada netikėjo „istorijos pabaiga“ – formule, kurią pasauliui 1989-ais pateikė Francis Fukuyama, paskelbęs neišvengiamą liberalios demokratijos triumfą prieš ideologiją“, – teigia žurnalistė.
Pasak buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio, kuris šiuo metu užima Lenkijos Seimo pirmininko poziciją, „Lenkija – ypač pažeidžiama šalis, nes ji nėra atskirta natūraliais barjerais nuo galingesnių kaimynių iš Rytų ir Vakarų, tai tapo mūsų istoriniu prakeiksmu“.
Nepaisant „pozityvių signalų“ iš NATO pusės, įskaitant ir karinius mokymus Lenkijos teritorijoje, „lieka abejonių“, kad Šiaurės Atlanto sąjungos Chartijos 5-ojo straipsnio „užteks tam, kad sulaikytų V. Putino agresiją ateityje“, tęsia N. Nougayrède. Varšuva norėjo savo teritorijoje dislokuoti dvi JAV kariuomenės brigadas, tačiau prieš pasisakė Vokietija, motyvuodama 1997-ųjų Rusijos ir NATO susitarimu. Neformaliuose pokalbiuose lenkų diplomatai nurodo abejotiną šios pozicijos argumentaciją, nes susitarime yra aiškiai įrašyta nuostata, kad tam pagrindas turėtų būti nepakitusi strateginė situacija Europoje, o tai jau akivaizdžiai pasikeitė: „2014-ais, kai Rusija prisijungė Krymą ir užpuolė Donbasą, neįsivaizduojama tapo realybe“, – „The Guardian“ pareiškė neįvardintas lenkų diplomatas.
Pasak Lenkijos tarptautinių santykių instituto direktoriaus Marcino Zaborowskio, „jeigu V. Putino nesustabdysime Ukrainoje, jis gali eiti toliau ir „privirti košės“, pavyzdžiui, Baltijos šalyse. Jeigu jam nebus suteiktas atitinkamas atsakas, tai bus padėti NATO silpnybės pamatai, kurie (ateityje, - red. past.) duos negatyvų efektą“. Lenkijos nerimą stiprina vienišumo jausmas dėl „geopolitinės Centrinės Europos fragmentacijos“, teigia ekspertas.
Autorė įvardija ir konkrečias priemones, kurių imasi Lenkija siekdama sustiprinti savo saugumą: tai gynybos išlaidų didinimas (per artimiausius 10 metų planuojama skirti 40 mlrd. eurų), siekiamybė užtikrinti „maksimalų Vakarų solidarumą Ukrainai“ (tikriausiai, siūlant Maršalo plano ekvivalentą) ir, galiausiai, bandymas sukurti taip vadinamą „Veimaro trikampį“ – Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos diplomatinę sąjungą.
