Baltijos valstybė, sausio 13-oji. Tūkstantinė žmonių minia prie parlamento. Ne, tai ne Lietuva, ir ne 1991 metai. Tačiau faktas, jog latviai Rygos senamiestyje susirinko ne ginti, o pulti, skamba kaip grėsmingas perspėjimas.
Šią savaitę kaimyninę šalį sukrėtę įvykiai lietuviams – jau nebe neramumai kur nors Tailande ar Graikijoje. Tai vyksta visai greta mūsų, tokios pat patirties turinčioje visuomenėje. Sutampa netgi motyvai – visų pirma, tragiškai prastėjanti piliečių nuomonė apie valstybės ekonominę būklę. Todėl jau kurį laiką viešojoje erdvėje vykstančios diskusijos, ar Lietuvai negresia visuotinės riaušės, dabar turėtų dar suintensyvėti. Tačiau pagavus azartą ieškoti panašumų tarp Baltijos seserų, pavojinga užmiršti skirtumus.
Pažvelgus tam tikru kampu gali pasirodyti, jog mūsų šalyje nuosekliai artėjama prie neramumų. Per pastarąsias kelias savaites prie valdžios institucijų jau protestavo muzikantai, policininkai ir ugniagesiai. Pastarąjį kartą nepasitenkinimą reiškė žmonės, susivieniję ne iš profesinio solidarumo – aplink Seimą ir kai kurias savivaldybes ratus suko valdžios planais apmokestinti automobilius pasipiktinę vairuotojai. Artimiausiomis dienomis planuojamos visuotinės protesto akcijos atrodo ypač grėsmingai, nors jų rengėjai akcentuoja taikų tikslą – priversti valdančiuosius išgirsti jų argumentus.
Tačiau juk protestuotojai Rygoje tądien taip pat susirinko į taikų mitingą. Vakarop keliolika tūkstančių žmonių, reikalavusių paleisti Seimą, sugiedojo himną ir ėmė ramiai skirtytis. Išskyrus tą – organizuotą, o gal spontaniškai susibūrusį – tūkstantį, kuris patraukė prie parlamento lieti įtūžio jėga. Vėliau vienas iš taikaus mitingo organizatorių, žinomas Latvijos politikas Artis Pabrikas pasmerkė siautėjimą. Tačiau Rygos senamiestis vis tiek atrodo kaip po karo.
Kiek paralelių beieškotume, vienas esminis skirtumas tarp Lietuvos ir Latvijos politinės padėties bado akis. Ne, tai ne rusakalbiai Latvijos gyventojai, su kuriais šalies valdžia neranda dialogo. Juo labiau, kad, kaip teigiama, tarp Latvijos parlamento šturmo dalyvių buvo aiškiai girdėti ir kalbant latviškai.
Dvi kaimynes skiria tai, kad dabartinis Latvijos Seimas išrinktas 2006-ųjų metų rudenį, taigi šiuo metu yra ketverių metų kadencijos pusiaukelėje. Šia valdžia latviai nori atsikratyti jau senokai. Dar prieš 2007-ųjų Kalėdas, taip pat vykstant protestams, įvyko politinių jėgų persigrupavimas, kai Aigaro Kalvičio vyriausybę pakeitė Ivaro Godmanio ministrų kabinetas.
Tačiau Latvijos žmonių nepasitenkinimas devintosios kadencijos Seimu nenuslopo. Praėjusią vasarą organizuotas referendumas dėl Konstitucijos pataisų, leidžiančių rinkėjams inicijuoti parlamento paleidimą. Absoliuti dauguma tuomet pasisakė už tokį siūlymą, tačiau balsavimas buvo pripažintas neįvykusiu, nes dalyvavo per mažai teisę turinčių piliečių
Tuo tarpu Lietuvoje naujas parlamentas dar tik baigia apšilti kojas, o Vyriausybė net neįpusėjo 100 dienų laikotarpio. Nors Permainų koalicija užsimojo atlikti begalę darbų ir, kaip susidaro įspūdis, uoliai planuoja jų dar daugiau, dar nelogiškai anksti kaltinti naująją valdžią dėl blogo valdymo. Tarp daromų žingsnių greičiausiai įvelta ir klaidų, tačiau praėjo per mažai laiko, kad būtų galima teigti, jog nėra noro ar valios jas taisyti.
Neveltui protesto akcijų Lietuvoje organizatoriai akcentuoja, jog neketina versti valdžios, tik nori su ja kalbėtis ir tartis. Tačiau politikai neturėtų būti ramūs. Pradėti kalbėtis su tauta reikia jau dabar. Laikas – ne jų sąjungininkas.
Gediminas Cibulskis
