Naujosios ES narės pradėjo ryžtingai ginti savo teises, ir Vakarų Europos sostinėse tai sukėlė nedidelį sąmyšį, rašo britų dienraštis „The Guardian“.
Europos susivienijimas prieš trejus metus buvo nuostabus, tegu ir kiek pavėlavęs pasiekimas, tvirtinama dienraštyje paskelbtame straipsnyje. Tačiau kai vadovų vietas Briuselyje atvykusiųjų iš Paryžiaus, Romos ir Berlyno kaimynystėje užėmė Lenkijos, Slovakijos, Latvijos ir kitų naujųjų ES narių atstovai, nebuvo aišku, kaip šie naujokai imsis keisti Europos politiką.
Buvo manoma, kad Europos senbuvių kursas nesusidurs su pasikeitimais - profesionalai iš D. Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministerijų kartu su Briuselio emisarais toliau įprastu režimu tvarkys einamuosius reikalus.
Tačiau dvi neseniai kilusios krizės parodė, kaip vidaus prekybos Europos Sąjungoje sąlygos keičiasi įstojus į ją Lenkijai, Čekijai ir kitoms šalims.
Irako krizės metu Europa aiškiai suskilo į Jacqueso Chiraco ir Gerhardo Schröederio vadovaujamas senbuves, sudariusias antiamerikietišką bloką, ir naujokes iš Rytų Europos, kurios stengėsi vadovautis savo „atlantietiškais“ instinktais ir siekė pademonstruoti lojalumą Amerikai.
Chiracas kreipėsi į Rytų Europos atstovus su garsiuoju raginimu pasilaikyti sau nuomonę apie Iraką, šitaip aiškiai išreikšdamas Vakarų Europos nepasitenkinimą savo rytinių partnerių elgesiu. Atsakydami į tai naujokai pasistengė garsiai pareikšti savo poziciją Europos Taryboje.
Kai 2005-ųjų pabaigoje Ukrainoje per prezidento rinkimus kilo demokratijos krizė, Europa vėl pateko į keblią padėtį. Šį kartą Lenkijos ir Lietuvos prezidentai kartu su ES užsienio politikos koordinatoriumi J. Solana ėmėsi tarpininkų vaidmens. Tai buvo gera išeitis po begėdiško prorusiškos stovyklos Ukrainoje bandymo suklastoti rinkimų rezultatus.
Žvelgiant iš Paryžiaus ar Briuselio Ukraina atrodo tolimas kraštas, apie kurį mes, gyvenantys Vakarų Europoje, mažai ką težinom, pastebi dienraštis. Tuo tarpu Lenkijai ir Lietuvai konfliktas Kijeve buvo egzistencinės reikšmės dalykas: Ukraina – didžioji jų kaimynė, artimas sąjungininkas, su kuriuo jas vienija bendra pavaldumo Rusijai praeitis.
Rytų Europos šalių tarpininkavimo dėka viskas baigėsi gerai, bent jau kuriam laikui. Lenkija vis dar skundžiasi, kad jei ne ji ir Lietuva, Briuselis būtų sudaręs su Maskva purviną sandorį, kad užglaistytų šią krizę tradiciniu „realpolitik“ stiliumi.
Dabar prisiminkime praėjusios savaitės įvykius Rusijoje, prie Volgos upės esančioje Samaroje, kur tvyrojo ledinis klimatas, rašo „The Guardian“. Siekdama sudaryti naują sandorį su Putino Rusija, kuri valdo viską, pradedant dujomis, baigiant žmogaus teisėmis, Angela Merkel susidūrė su naujųjų europiečių, kurie tvirtai pasiryžo pastūmėti Briuselį imtis kur kas ryžtingesnių, labiau sutelktų ir nuoseklesnių veiksmų Rusijos atžvilgiu, pasipriešinimu.
Jeigu dar būtų likę kokių nors abejonių dėl to, kad plati ES plėtra 2004 m. paveikė Europos politiką, įrodymu taptų susitikimas Samaroje, teigiama dienraštyje.
Tyrinėdamas po ES ir Rusijos viršūnių susitikimo likusias „nuolaužas“ ir svarstydamas, kaip reikėtų elgtis su vis labiau autoritarišku ir į konfrontaciją linkstančiu Kremliumi, Miunchene leidžiamas laikraštis „Sueddeutsche Zeitung” rašo: “Visiškai suprantama, kad Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija ar Čekija turi būti ypatingai jautrios arogantiškam Rusijos elgesiui. Jos ilgai kentė Sovietų Sąjungos priespaudą. Tačiau prielaida, kad Vokietija slapčiomis nuo Lenkijos vykdo susitaikėlišką politiką Rusijos atžvilgiu, liudija tai, kad Lenkijai dar reikia įveikti tam tikrą kelio dalį, kol ji taps ES nare tikrąja to žodžio prasme.”
Būtent toks atlaidus tonas ir veda Lenkiją iš kantrybės, o tai savo ruožtu kelia Kremliaus nepasitenkinimą, pastebi dienraštis. Tai neduos jokių rezultatų kaip ir pagarsėjęs Chiraco raginimas, o tik paskatins nenuolaidžius lenkus užsispirti dar labiau. Maskvos grasinimai ir įbauginėjimas dėl Varšuvos ir Prahos sutikimo dislokuoti savo teritorijoje Pentagono priešraketinės gynybos sistemą yra tokie pat kontrproduktyvūs. Jie tik sustiprina Rytų Europos šalių nuomonę, kad jos turi rimtą pagrindą įsileisti amerikiečių bazes.
Rusija paprasčiausiai iki šiol nesusitaikė su tuo, kad jos buvę satelitai dabar yra laisvos suverenios valstybės, priklausančios ES ir NATO. O Vakarų Europa taip pat neskuba rimtai vertinti Rytų Europos, netikėdama, kad jos problemos ir kompleksai turi įtakoti Briuselio ir kitų Europos sostinių politiką.
Tačiau tai galėjo pasikeisti praėjusią savaitę, rašo “The Guardian”. Europa galbūt sėkmingai demonstruoja savo “švelnią jėgą”, tačiau Rusijos atžvilgiu jos pozicijos silpnos. ES stinga poveikio svertų, ji susipainiojo, elgiasi nenuosekliai, ją drasko vidiniai ES interesų konfliktai, tuo tarpu Putinas nuosekliai stiprina savo pozicijas pasitelkdamas paprastus veiksnius – pavyzdžiui, kontroliuodamas dujų eksportą iš Centrinės Azijos. Jis tai visai neseniai užsitikrino.
Tačiau jei Vokietija iš esmės susiduria su sunkumais bandydama išgirsti Rytų Europą, kuomet kalbasi su Maskva, A. Merkel asmenyje ES naujokai rado gerą klausytoją: juk ji užaugo pasaulyje, kuris artimesnis Lenkijai, nei Prancūzijai, ir supranta Rytų Europos jausmus Rusijos atžvilgiu.
Šiuo metu kortų lošime su Europa Rusija turi stiprias kortas. Tačiau Rytų Europa, nepaisant nevikrios diplomatijos (pirmiausia tai taikytina Varšuvai), ketina išnaudoti savo kolektyvinę jėgą, kylančią iš priklausymo ES ir NATO, kad apgintų savo interesus. Ir ji laimi šiame ginče, versdama Vakarų Europą rimčiau su ja skaitytis, o tuo pačiu ir formuodama europietišką politiką, rašo “The Guardian”.
