Dėl skaudžios istorinės praeities į šiuos pusiasalio gyventojus Krymo krizės metu krypo ir tebekrypsta Vakarų pasaulio akys. Prieš pat surengtą referendumą totorių lyderiai savo tautiečius ragino jį boikotuoti ir nepasisakyti už Krymo atskyrimą nuo Ukrainos.
Pasak Rimo Gilfanovo, „Laisvosios Europos radijo“ Totorių ir baškirų tarnybos direktoriaus, totoriai Kryme yra stipri jėga, kurios negalima ignoruoti. Jis savo žodžius paremia tuo, kad kai vasario 26 dieną prorusiškos jėgos Kryme siekė pradėti atsiskyrimo nuo Ukrainos procesą, jų į parlamento pastatą neįleido ten susirinkusi dešimttūkstantinė totorių minia. R. Gilfanovo nuomone, Krymo totoriai suvokia, kad jų, kaip tautinės mažumos, teises veikiau garantuos į Vakarus nusitaikęs Kijevas nei Rusija. Pasak jo, Volgos totoriai jau susiduria su nemažai problemų: vykstantis rusifikacijos procesas silpnina totorių kalbos vartojimą, o priešiškumo musulmonams neslepia nei galinga Rusų stačiatikių bažnyčia, nei valstybinio saugumo pajėgos, deklaruojančios kovą su terorizmu.
Rusijos pažadai
Kaip rašo Kremliui lojalus naujienų portalas „Russia Today“, Krymo parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria pažadama suteikti daugiau kolektyvinių teisių Krymo totoriams. Siekdami totorių paramos Krymo referendume, parlamentarai pažadėjo konstitucines pataisas, kuriomis totorių kalbai būtų suteiktas valstybinės kalbos statusas kartu su rusų ir ukrainiečių kalbomis. Taip pat šia rezoliucija žadama įteisinti, kad Krymo totoriai būtų proporcingai atstovaujami Krymo parlamente (ne mažiau kaip penktadalis parlamento narių būtų šios tautinės mažumos atstovai, o jau egzistuojantys jų savivaldos organai, pavyzdžiui, generalinė taryba – Kurultay, taptų oficialiais.
Taip pat totoriams buvo pažadėta jų religinių teisių apsauga ir finansinė restitucija ištremtųjų šeimų nariams.
Dėmesys iš Tatarstano
Prieš referendumą Krymo totoriai sulaukė svečių ir iš Tatarstano. Pasak „Al Jazeera“ korespondentų, kovo mėnesį Kryme lankėsi Tatarstano prezidentas Rustamas Minichanovas, kuris pasirašė jo vadovaujamos respublikos ir naujosios Krymo valdžios bendradarbiavimo sutartį. Savo ruožtu Tatarstano muftijus Kamilas Samigulinas Krymo totorius pakvietė studijuoti medresėse (religinėse islamo mokyklose) Kazanėje, pabrėždamas kraujo ir religijos ryšį tarp šių broliškų totorių tautų. Taip pat dokumentines laidas, akcentuojančias Krymo ir Volgos totorių ryšius, čia pradėjo transliuoti Tatarstano televizija „TNV-Planeta“. Tiesa, nors Volgos totoriai ir demonstruoja savo brolišką meilę Krymo totoriams bei tautinį ir kalbinį solidarumą, Tatarstanas vis vien išlieka prorusiškos komandos sudėtyje.
Šioje vietoje galima dar paminėti, kad buvęs Tatarstano prezidentas M. Šaimijevas padėjo V. Putinui į Maskvą prieš referendumą pasikviesti buvusį Krymo totorių Kurultay lyderį ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatą Mustafą Džemiliovą. Tiesa, asmeniškai Rusijos prezidentas su juo nesusitiko, bet kalbėjosi telefonu ir bandė palenkti Krymo totorius į savo pusę. Bet veltui – Krymo totorių lyderis dar kartą pakartojo, kad Kremlius turi gerbti Ukrainos teritorinę neliečiamybę ir išvesti savo kariuomenę iš pusiasalio.
Totoriai rezultatų pakeisti negalėjo
Priminsiu, kad rusai, 2001 m. duomenimis, yra didžiausia etninė grupė Kryme – 58 proc. visų pusiasalio gyventojų, o ukrainiečių čia vos 24 procentai. Totoriai yra trečia pagal dydį etninė Krymo grupė ir sudaro 12 proc. pusiasalio gyventojų.
Jei tikėtume skelbiamais referendumo rezultatais, kurių nepripažįsta nei Europos Sąjunga, nei JAV ir dauguma Vakarų valstybių, referendume dalyvavo 83 procentai visų balsavimo teisę turinčių Krymo gyventojų ir net 97 proc. iš jų pasisakė už Krymo prisijungimą prie Rusijos. Aišku, į šiuos skaičius reiktų žvelgti kritiškai: referendumo stebėti nebuvo įleisti ESBO atstovai, o Kryme dirbantys žurnalistai pranešė apie akivaizdžius matytus pažeidimus. Bet kokiu atveju akivaizdu, kad net jei visi Krymo totoriai ir boikotavo šį referendumą paklausę savo lyderių, šis jų poelgis rezultatų nepakeitė. O ir negalėjo pakeisti – 12 procentų gyventojų iš esmės neturi didelių šansų lemti galutinių rezultatų, todėl kyla klausimas: kodėl V. Putinas jiems skyrė tiek daug dėmesio prieš šį referendumą, kurio rezultatai, šiaip ar taip, buvo labai lengvai nuspėjami?
Skydas nuo užsienio kritikos
Iš esmės visi šie Tatarstano atstovų vizitai gali būti interpretuojami kaip dar vienas Kremliaus manevras, siekiant į savo pusę palenkti šią tautinę mažumą. Visų pirma, vizitų metu Tatarstanas parodytas kaip didelę įtaką turinti respublika, islamo ir totorių centras Rusijoje, taip skleidžiant žinią, jog ir Krymo totoriai gali tikėtis šviesios ateities Rusijos sudėtyje.
Antra, toks žingsnis padeda apraminti Turkiją, kuri pareiškė, kad neliks nuošalyje, jei kils pavojus Krymo totoriams. Trečia, šie vizitai ir Krymo parlamento rezoliucija, pažadanti užtikrinti totorių mažumos teises, yra dar vienas naratyvas, padedantis Kremliui Vakarų pasaulio akyse kartoti nuolatinę mantrą apie humanitarinę intervenciją ir tautinių mažumų apsaugą nuo Ukrainos nacionalistų ir fašistų.
Aišku, tai skamba kiek keistai, ypač žinant, kad Krymo totoriai jau ilgą laiką siekė kalbos, religijos ir kitų grupinių teisių apsaugos, o prorusiška Kijevo ir Krymo valdžia į jų prašymus neatsižvelgdavo.
Ar pažadai bus įvykdyti?
Šioje vietoje kyla klausimas: ar Krymo totoriai gali tikėtis jiems duotų pažadų įvykdymo? Paskelbus referendumo rezultatus V. Putinas dar kartą pakartojo, kad tiek rusų, tiek ir ukrainiečių bei totorių kalbos įgaus valstybinių kalbų statusą šiame teritoriniame vienete. Tiesa, savo kalboje jis nepatvirtino Krymo politikų pažadų dėl politinio Krymo totorių statuso sustiprinimo užtikrinant jų atstovavimą parlamento lygmeniu. Ir tai nestebina. Pasak Peterio Rutlando iš Harvardo universtiteto, tautybė Rusijoje šiuo metu suvokiama kaip kultūrinė ir lingvistinė kategorija ir nesiejama su politika ar ekonomika.[1]
Akademiko teigimu, V. Putino vykdomos politikos tikslas yra valstybės galia, o ne tautiškumu grįsta bendrija. Viena vertus, tai reiškia, kad ekstremalus rusų nacionalizmas nėra pageidautinas oficialioje Kremliaus politikoje. Bet tai dar nereiškia, kad neeskaluojamas etninis nacionalizmas veda link pilietinio nacionalizmo, kaip kad ši sąvoka suprantama Vakaruose. Net jei Rusijos valstybė ir negrindžiama viena dominuojančia tautybe, čia negarantuojamos nei asmens teisės, nei demokratinis dalyvavimas.[2] Remiantis šiais argumentais galima spėti, kad Krymo totoriai gali tikėtis kalbos teisių užtikrinimo, tačiau jų dalyvavimas politiniame gyvenime bus tik simboliškas, nes tai iš esmės prieštarautų V. Putino valstybės stiprinimo ir galios konsolidavimo Kremliuje ideologijai.
Tautinės mažumos Rusijoje
Ir pabaigai – šiek tiek informacijos apie tautines mažumas Rusijoje. Šioje šalyje oficialiai užregistruotos 172 tautinės grupės, joms priklauso per 20 proc. Rusijos gyventojų.
Rusijos Federacijos Konstitucija suteikia teises Federaciją sudarantiems vienetams turėti savo oficialias valstybines kalbas (šalia rusų) ir garantuoja visiems Rusijos piliečiams teisę į jų gimtąją kalbą.[3]
Organizacijos „Tarptautinė tautinių mažumų grupė“ (Minority Rights Group International) teigimu, skirtingos tautinės mažumos ir čiabuvės tautos Rusijoje susiduria su įvairiomis problemomis, tačiau apibendrinant iš jų galima būtų išskirti penkias pagrindines. Visų pirma, su separatistiniais siekiais ir Kremliaus atsaku į juos susijusios problemos labiausiai veikia tautines mažumas neramiausioje Rusijos zonoje – Šiaurės Kaukaze. Antra, visoje Rusijoje pastaruoju metu sustiprėjusi ksenofobija ir rasinė diskriminacija veikia tuos tautinių mažumų atstovus, kurie gyvena didmiesčiuose ar už savo tradicinės tėvynės ribų. Trečia, tapatybės praradimas, mažiau vartojama gimtoji kalba ir asimiliacija yra daugelio mažų tautinių grupių problema tiek Rusijos Šiaurėje, tiek ir Sibire, Tolimuosiuose Rytuose ar jau minėtame Šiaurės Kaukaze. Ketvirta, Kremliaus siekiai apibrėžti rusų nacionalinę tapatybę didina atskirtį tarp etninių rusų ir kitų Rusijos piliečių. Penkta, Kremliaus pastangos panaikinti mažesnių tautinių mažumų administracinius vienetus dėl didesnės teritorinės konsolidacijos kelia grėsmę šių grupių teisių užtikrinimui ir apsaugai.
Taigi, Krymo totoriams gal ir nereikia baimintis pasikartosiančių trėmimų, tačiau jų tikriausiai laukia rusifikacijos procesai, nuo kurių neapsaugos net ir priimtas įstatymas dėl totorių kalbos valstybinio statuso Kryme, o politinis atstovavimas taip pat vargu ar skirsis nuo dabartinės situacijos. Kartu galima spėti, kad jų religinė ir tautinė diskriminacija, atsižvelgiant į tendencijas Rusijoje, gali stiprėti.
[1] Rutland, Peter. „The Presence of Absence: Ethnicity Policy in Russia“, p. 10. Institutions, Ideas and Leadership in Post-Soviet Russia. Redaktoriai: Julia Newton ir William Tompson, p. 116–136. Palgrave Macmillan, 2010. Atsisiųsta iš http://prutland.web.wesleyan.edu/Documents/Ethnicity%20policy.pdf.
[2]Ibid., p. 6.
[3]Ibid., p. 3.
Kiti šaltiniai: aljazeera.com, 2001ukrcensus.gov.ua, wsj.com,reuters.com, rferl.org, euobserver.com, kremlin.ru, minorityrights.org., grani.ru
