„Rusija nenurims“, – įsitikinęs šios šalies vienas iš opozicijos atstovų, publicistas Sergejus Piontkovskis. Eksperto teigimu, Kremliaus pastarųjų savaičių teiginiai rodo, kad gali būti neapsiribota tik Ukrainos puolimu ir sąmoningai pasirinkta eskaluoti situaciją.
„Aš manau, kad Maskva priėmė sprendimą plataus masto puolimui Ukrainoje, manau, kad ten netgi užsimojo ir ant Lenkijos. Kažkodėl mažai kas kreipia dėmesį į tokį Rusijos Federacijos ultimatumo punktą: grąžinti NATO infrastruktūrą į 1997-ųjų lygį. Beje, Rusijos užsienio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas pasisakė taip apie Baltijos šalis ir Lenkiją: „rinktinės savo skudurus ir varykit iš čia“. Ką reiškia, varykit iš čia?! Ten savos valstybės, savo šalys, savos tautos. Tačiau beprotystėje panirusi Maskva ruošiasi plataus masto karui. Toks man susidaro įspūdis“, – „Novoje vremia“ cituojamas ekspertas.
NATO šalių poziciją šio siūlymo atžvilgiu praėjusią savaitę pakomentavo JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Wendy Sherman: „Kam Rusijai laikyti 100-tūkstantinę grupuotę prie Ukrainos sienų? Tai puolimas, gąsdinimas ar bandymas provokuoti? Aš nežinau. Tačiau tai neprisideda prie diplomatinio sprendimo būdo paieškų. Rusijai teks neišvengiamai rinktis – deeskalacija ir diplomatija, arba konfrontacija ir jos pasekmės. Grįžimas prie 1997-ųjų yra neįmanomas, apie tai negali būti ir kalbos“.
Putinas išsigando „oranžinių revoliucijų“
S. Riabkovo siūlymas „susirinkti skudurus ir grįžti į 1997 m. ribas“ NATO užkulisiuose buvo priimtas kaip ne visiškai adekvatus ir palydėtas juoku, pažymima „Golos Ameriki“.
Rusijos ultimatumų sąrašas, prasidėjęs nuo reikalavimo „nesiplėsti į Rytus“, o baigęsis reikalavimu atitraukti savo pajėgas iki 1997 m. ribos (tai yra, atitraukiant kariuomenę ir ginkluotę ne tik iš potencialiai NATO šalimi galinčios tapti Ukrainos ar Gruzijos, bet ir iš 1999 m. narėmis tapusių Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ar 2004 m. narėmis tapusių Baltijos šalių, Slovakijos, Rumunijos, Bulgarijos, Slovėnijos) gerokai nustebino ir daugelį ekspertų, kurie dažnai tokį Kremliaus žingsnį vadina specialiai daroma provokacija, žinant, kad toks reikalavimas niekada nebus įgyvendintas.
„Rusija ir JAV gali pasiekti susitarimų dėl vidutinio ir artimo nuotolio raketų atsisakymo teritorijose, iš kurių jos galėtų pasiekti viena kitą, o taip pat dėl tam tikrų ginkluotės tipų ribojimų. Tačiau Rusijos siūlymuose, tekstiniuose dokumentuose, naudojamos formuluotės, kad draudžiamas bet koks NATO šalių karinis bendradarbiavimas su posovietinės erdvės šalimis, išskyrus tris Baltijos šalis, grįžimas prie 1997 m. sienų – nepriimtina istorija. Iš esmės tai ten (Rusijos siūlymuose) yra gana daug absoliučiai nepriimtinų dalykų, kurie kerta NATO raudonąją liniją“, – RTVi cituojamas Maskvoje įsikūrusio Carnegie centro politologas Aleksandras Gabujevas.
Buvusio NATO generalinio sekretoriaus ir JAV ambasadoriaus Rusijoje 2001-2005 m. Alexanderio Vershbow teigimu, į tokio pobūdžio pareiškimus, kaip S. Riabkovo atveju reiktų mažiau kreipti dėmesio: „Tai ne kas daugiau, negu dalis Rusijos informacinio spaudimo kampanijos, įskaitant ir karinio dalyvavimo pasienyje su Ukraina auginimą <...> Aš pernelyg daug į tai dėmesio nekreipčiau“.
Daug metų diplomatu dirbusio amerikiečio teigimu, V. Putino iš tiesų nedomina NATO plėtra, tačiau Ukrainos „netekimas“ jam yra skaudus. Labiausiai jį neramina Ukrainos demokratizacijos procesai, o ypač – Oranžinė revoliucija, kuomet jis, anot eksperto, ir susigyveno su ta mintimi, kad Vakarai organizuoja spalvotąsias revoliucijas. „Iš tiesų tai, aišku, taip nėra, tačiau būtent taip mano Putinas. Aš manau, kad tai yra gerokai svarbiau Rusijai negu NATO plėtra, nes Rusija, nors ir priima tai be entuziazmo, tačiau pripažįsta, kad karinės NATO plėtros grėsmės nėra“.
„Labiausiai nerimauja dabar Rusijos kariuomenė“
Kai kurių ekspertų nuomone, jau pačios derybos su Rusija, kuomet ši yra užėmusi jėgos poziciją, buvo JAV klaida. „Deja, jos sukuria galimybę Kremliui ir Rusijos valdžios atstovams pasėti nesutarimus aljanso viduje, ypač tuo klausimu, ar reiktų NATO palaikyti atviras duris Ukrainai ir Gruzijai“, – „Golos Ameriki“ tvirtino tarptautinių santykių ekspertas iš JAV Davidas J. Krameris. Jo manymu, prieš pradedant derybas su Kremliumi buvo būtina reikalauti Rusijos kariuomenės atitraukimo nuo Ukrainos sienos.
JAV analitikas Charlesas Kupchanas pažymėjo, kad Rusijos poziciją apskritai yra gana sunku suprasti, nes Ukrainos „gana vieningas nacionalinis identitetas ir noras stoti į NATO bei ES iš esmės yra Rusijos neteisėtos Krymo aneksijos ir išprovokuoto separatistinio sukilimo Donbase pasekmė“.
Rusijos karo eksperto Jurijaus Fedorovo teigimu, šiuo metu labiausiai nerimauja Rusijos kariuomenė, kur yra gerai suvokiama, kas vyksta iš tiesų, o diplomatai tuo metu „muša būgnus ir dūdelėmis groja“. Matyt, todėl, kad patys prisivirė košės, o dabar nežino, kaip ją išsrėbti, įsitikinęs jis.
Jo teigimu, visi Rusijoje puikiai supranta, kad karas Ukrainoje reikštų ne tik netektis, bet ir NATO pajėgų stiprinimą Baltijos šalyse ir Juodosios jūros regione. „Nelabai aišku, kokių konkrečiai. O jeigu ten bus perkeltos kelios F-35, kurių Maskvoje labai bijoma, nes Rusijos oro gynyba negali su jais susitvarkyti, eskadrilės?“, – retoriškai klausia karybos ekspertas.
J. Fedorovas yra įsitikinęs, kad be gąsdinimo kariuomene Rusija daugiau nelabai ir turi „derybinių“ argumentų, o atsakydama į NATO atmestą Kremliaus ultimatumą „gali dislokuoti dar kažkiek iskanderių Kaliningrade ar Baltarusijoje“.
