1986-ųjų spalio 20-ąją Kuibyševo (dabar miestas vadinasi Samara) „Kurymoč“ oro uoste iš Sverdlovsko per Kuibyševą į Grozną skridęs laineris „Tu-134“ nesėkmingai nusileido ir užsidegė. Katastrofos metu žuvo 66 keleiviai ir 4 ekipažo nariai, išgyveno 24 asmenys, rašoma „Gazeta“.
Tyrimo metu vėliau buvo išsiaiškinta, kad nelaimės priežastimi tapo neeilinis oro aviacijoje įvykis: dar prieš skrydį ekipažo vadas, kapitonas Aleksandras Kliujevas susilažino su antruoju pilotu, kad sugebės nutupdyti lėktuvą „aklai“ – remiantis vien tik lėktuvo prietaisų rodmenimis. Prie nusileidimą jis uždengė užuolaida savo pusės langus užuolaida, o antrasis pilotas, navigatorius ir skrydžio mechanikas, nepaisant akivaizdaus skrydžio taisyklių pažeidimo, nesutrukdė tokiems beprotiškiems veiksmams ir nesikišo į lėktuvo valdymą.
Protu sunkiai suvokiamą eksperimentą patyrę ekipažo nariai vykdė skraidindami nieko apie tai nenutuokiančius keleivius. Vėliau paaiškėjo, kad lėktuve buvo netgi 6 keleiviais daugiau – į jį buvo įleisti „zuikiais“ keliavę asmenys. Viso juo skrido 87 keleiviai, įskaitant 14 vaikų ir 8 ekipažo narius.
Pervertinęs savo gebėjimus skrydžio vadas
A. Kliujevas akivaizdžiai pervertino savo įgūdžius, nusileidimo metu jis pasirinko per didelį greitį. Tačiau net ir sulaukęs perspėjimo signalo dėl pavojingo artėjimo link žemės skrydžio garbėtroška kapitonas nepriėmė sprendimo pasukti lėktuvo antram bandymui leistis, nors ir turėjo tokią galimybę.
Paskutinėmis akimirkomis supanikavę ekipažo nariai dar bandė atitraukti užuolaidas, bet nespėjo – tuo metu lėktuvas rėžėsi į žemę. 1,5 karto didesne už kritinę laikyta sparta „nusileidęs“ lėktuvas, nulūžus važiuoklei, pradėjo tiesiog slysti ant betoninės dangos. Vėliau lėktuvas apsivertė per dešinę pusę, nulauždamas dešinįjį sparną, nuslydo ant grunto, ten dar sykį apsivertė ir sulūžo perpus. Ant variklių pasipylė kuras ir prasidėjo siaubingas gaisras.
Vos keli žmonės žuvo vietoje dėl patirtų avarijos metu traumų, o dauguma keleivių tiek pačiame lėktuve, tiek ir vėliau ligoninėje, mirė nuo gaisro pasekmių. Būtent po šios avarijos iš lėktuvų „Tu-134“ buvo pašalinta apdaila, kurios sudėtyje aptikta itin kenksmingų žmogui medžiagų, tokių kaip fosgenas, cianido rūgštis, vandenilio chloridas, arseno junginiai. Daugelis žuvusiųjų mirė šios medžiagos išsiskyrus į aplinką, kai užsiliepsnojo orlaivio vidaus konstrukcijos.
Pilotų kabinoje buvę ekipažo nariai nusileidimo metu patyrė tik lengvas traumas ir vėliau dar bandė padėti siaubingoje būklėje atsidūrusiems keleiviams. Antrasis pilotas Genadijus Žirnovas, suvokęs, ką jie visi pridirbo, puolė gelbėti keleivių. Teigiama, kad kelis jam pavyko ištraukti, tačiau pats apsinuodijęs kenksmingomis medžiagomis vyras vėliau mirė ligoninėje. Viso į gydymo įstaigas pateko 25 keleiviai, be antrojo piloto neišgyveno dar šeši keleiviai.
Išgyventi pavyko daugiausiai tiems keleiviams, kurie sėdėjo netoli lėktuvo korpuso lūžio vietos. Vėliau viena jų pasakojo, kad smūgio metu tik girdėjo stiprų triukšmą, vėliau viskas pradėjo suktis, o pamačiusi po kojomis ertmę tiesiog šoko į ją. Tokiu būdu išsigelbėjo dar keli žmonės, kai kurie jų stebuklingai patyrė tik lengvus sužeidimus ir psichologinį šoką.
Dar keli keleiviai pasinaudojo lėktuvo gale esančiu evakuaciniu liuku, tačiau šis veiksmas galimai pražudė dar kažkiek įstrigusių keleivių, nes į degantį lėktuvą pateko oro srautas, sukūręs dūmtraukio efektą.
Gelbėtojas: „Iš viršaus pradėjo byrėti lavonai“
Gelbėtojai savo prisiminimuose pasakojo, kad apsivertusio lėktuvo viduje jie pirmiausiai išvydo kabančius palubėse lavonus. Daugelis jų buvo be drabužių, kai kurie tik be batų.
„Matau, kad ant diržų kabo mergaitė, lyg ir juda – reiškia, ji dar gali būti gyva. Aš ją paėmiau ant rankų ir pradėjau brautis link išėjimo. Čia pamačiau dar vieną ant grindimis tapusių lubų gulintį vaiką mėlynu kombinezonu. Ten dar buvo deguonies, o tai reiškia, buvo tikimybė, kad mažylis išgyvens. Aš jau pasilenkiau prie vaiko, kai iš viršaus tiesiai ant manęs pradėjo kristi mirę žmonės. Du nukrito tiesiai ant mažylio – stotingi tokie vyrukai. Matyt, juos laikę diržai išsilydė ir kūnai viena po kito pasipylė ant gelbėtojų. Vaikus aš galų gale ištraukiau, tačiau išgelbėti jų taip ir nepavyko“, – prisiminė vienas iš gelbėjimo operacijoje dalyvavusių gaisrininkų.
Tradiciškai sovietiniams laikams, saugumo tarnybos nelaimės metu pareikalavo apriboti informacijos sklaidą ir žiniasklaidos darbą. Tuometinė komunistų valdžia cenzūravo visas nelaimes, kurių metu žūdavo daug žmonių, net nepaisant to, kad šio lėktuvo katastrofą girdėjo ir ugnies šėlsmą matė žmonės toli už oro uosto ribų.
Prasidėjus perestroikos laikotarpiui apie Kuibyševo nelaimę prabilta atvirai, todėl, nors ir su pavėlavimu, visuomenė galėjo sužinoti, kas iš tiesu nutiko tą nelemtą dieną.
Dauguma žuvusiųjų buvo namo skridę čečėnai, tik keli buvo rusai iš Sverdlovsko ar kitų Sovietų Sąjungos miestų.
Pilotui bausmę sumažino
Valdžios surinkta komisija iš pradžių norėjo dėl aukų mirčių apkaltinti „per vėlai sureagavusius“ gaisrininkus ir oro uosto dispečerius. Tačiau, aptikus juodąsias dėžes ir išanalizavus jos duomenis, buvo nustatyta tikroji katastrofos priežastis. Lėktuvo vado A. Kliujevo teismas vyko už uždarų durų Maskvoje, neviešinant jo detalių visuomenei.
A. Kliujevas iš pradžių tyrimui visiškai pripažino savo kaltę, tačiau teismo proceso metu pakeitė savo parodymus, pradėjo tvirtinti, kad leidžiantis buvo tariamai nustatytas kuro nutekėjimas, o vėliau dar ir vienas iš variklių užgeso.
Teismas turėjo daugiau nei reikia įrodymų, todėl A. Kliujevas į kalėjimą pateko 15-ai metų. Vėliau, po nuteistojo apeliacijos, byla buvo peržiūrėta ir bausmė A. Kliujevui sumažinta iki 6 metų, kuriuos jis kalėjime ir praleido. Tolimesnis „lažybininko“ likimas nėra žinomas.
