Baltųjų rūmų padėjėjai suskubo atsiimti prezidento išsakytą pastabą, pabrėždami, kad JAV tikslas Rusijoje nėra režimo pakeitimas. Tačiau tyčia ar ne, J. Bideno pokštas sustiprino kai kurių asmenų Vašingtone įsitikinimą, kad paprasčiausias būdas užbaigti V. Putino agresijos karą Ukrainoje – nutraukti jo vadovavimą.
Kaip kovo mėnesį savo „Twitter” paskyroje kalbėjo Pietų Karolinos respublikonė senatorė Lindsey Graham, „vienintelis būdas tai užbaigti, yra kažkam Rusijoje išvesti šį vaikiną“.
Nėra pagrindo manyti, kad V. Putino gyvybei tiesiogiai gresia pavojus, planuojant jo žmogžudystę. Panašu, kad ir perversmas ar populiari revoliucija greitai neįsibėgės. Bet V. Putinui 69 metai ir jis galbūt yra blogos sveikatos. Rusijos tyrimų žurnalistai teigė, kad jis galėjo sirgti skydliaukės vėžiu. Nesvarbu, ar jis mirs valdžioje, ar bus nuverstas, ar savo noru atsisakys valdžios, V. Putino viešpatavimas Rusijoje vienaip ar kitaip baigsis.
Tačiau toli gražu neramus įvykis – neišvengiama jo valdymo pabaiga – Rusijai bus neaiški ir, tikėtina, pavojinga akimirka. Pastaruosius du dešimtmečius V. Putinas laikėsi valdžios, silpnindamas oficialias šalies taisykles ir institucijas pašalindamas sargybinius, kurie užtikrintų tvarkingą valdžios perdavimą.
Todėl tikėtinų scenarijų, kas nutiktų, jei jis mirtų ar pasitrauktų iš pareigų, spektras yra daug platesnis nei JAV ar net Kinijoje. Nors Rusijos konstitucijoje numatytas naujo lyderio išrinkimo procesas, praktiškai kitą Rusijos prezidentą veikiausiai lems užkulisinė elito kova. Kitaip tariant, kurdamas labai asmenišką autokratiją, V. Putinas neleido nuspėti, kas bus, kai įvyks tai, kas neišvengiama.
Pagal taisykles
Teisiniu požiūriu aišku, kas turėtų nutikti, jei V. Putinas netikėtai pasitrauktų iš pareigų: pagal Rusijos konstituciją, jei prezidentas „nesugeba atlikti savo pareigų“, ministras pirmininkas tampa prezidentu ne ilgiau kaip tris mėnesius, kol organizuojami rinkimai. Nors Rusija nėra demokratinė valstybė, rinkimai joje vis dar turi formalų procedūrinį svorį. Šalyje nuo 1993 metų vyksta beveik trys dešimtmečiai nuolatinių rinkimų. Valdant V. Putinui šie balsai tapo vis fiktyvesni, tačiau rinkimų taisyklės vis dar lemia tokius klausimus kaip laikas, procedūros ir kadencijų trukmė. Tačiau jie nenulemia, kas kandidatuoja į pareigas ir kas sulaukia Kremliaus palaikymo. Šiuos dalykus užkulisiuose nulemia Putinas ir nedidelis elitas.
Per pastaruosius 20 metų V. Putinas sugniuždė oficialias šalies institucijas ir tapo visko centru. Jis perrašė konstituciją du kartus: pirmąkart prailgino prezidento kadencijų trukmę, o paskui „anuliavo“ ankstesnę tarnybą, kad galėtų likti poste iki 2036 metų. Jis taip pat sumažino du Rusijos parlamento ir Konstitucinio Teismo rūmus iki virtualių Kremliaus marionečių ir užpuolė, uždraudė, įkalino ar nužudė visus opozicijos kandidatus, galinčius jam mesti iššūkį.
Todėl V. Putinui netikėtai mirus ar pasitraukus iš pareigų, elito aljansai bus ne mažiau svarbūs nei oficialios taisyklės nustatant, kas jį pakeis. Labiausiai tikėtinas scenarijus, kad premjeras Michailas Mishustinas taps laikinai einančiu prezidento pareigas, kaip reikalauja formalios taisyklės, o Rusijos parlamento aukštieji rūmai turės dvi savaites, kad suplanuotų rinkimus. Tuo metu užkulisiuose vyktų arši kova dėl sutarimo tarp pagrindinių žaidėjų, sudarančių V. Putino komandą. Juk visa rinkimų autoritarizmo esmė yra iš anksto žinoti nugalėtoją.
Kaip senbuvis, nors ir apsimetėlis, M. Mihustinas šioje paveldėjimo kovoje turėtų didelį pranašumą. Jis yra vienas iš nedaugelio antrosios pakopos politikų, pagal visuomenės pasitikėjimą atsiliekančių nuo V. Putino. Jo palaikymo reitingai nuolat buvo aukšti, dar prieš karą Ukrainoje jo palaikymo reitingai pakilo. Tam tikra prasme jis sieks eiti tuo pačiu keliu, kuriuo į prezidentūrą žengė kitas blankus premjeras. 1999-ųjų Naujųjų metų išvakarėse V. Putinas perėmė prezidento postą, kai netikėtai atsistatydino Borisas Jelcinas. Po trijų mėnesių V. Putinas buvo oficialiai išrinktas prezidentu, kai kiti žymūs pretendentai pasitraukė ir dauguma elito susivienijo dėl jo kandidatūros.
M. Mishustinas yra gana naujas į Rusijos politikos aukštumose. 2020 metų sausį V. Putinas jį paskyrė ministru pirmininku, anksčiau jis buvo Rusijos federalinės mokesčių tarnybos vadovas. Jis buvo pakviestas prižiūrėti ekonomikos klausimus ir didinti vyriausybės efektyvumą, tačiau užmezgė ryšius su kitais pagrindiniais šalies gyventojais ir, anot Rusijos analitikės Tatjanos Stanovajos, „padidino savo politinį svorį“.
Jo politinės charizmos stoką kiti Putino šalininkai, tikėdamiesi jį kontroliuoti kaip prezidentą, gali laikyti privalumu, kaip ir atitinkamas V. Putino patirties neturėjimas sužavėjo kai kuriuos oligarchus ir pareigūnus, klaidingai manančius, kad jie gali jį kontroliuoti. Paradoksalu, bet vienas dalykas, kuris gali pasitarnauti M. Mishustinui, yra palyginti jaunas jo amžius – 56 metai. Senasis sargybinis iš tiesų yra gana senas, ir daugelis galbūt norėtų savo žmogaus, o ne jaunesnio ir potencialiai ambicingo prezidento.
Tačiau net jei M. Mishustinas laimės V. Putino konkursą, nėra garantijos, kad jis sugebės suburti trapią Kremliaus atstovų koaliciją. Skirtingai nei dauguma artimiausių Putino bičiulių, jis nėra nei KGB veteranas, nei kilęs iš Sankt Peterburgo. Abiejų elitinių stovyklų nariai gali baimintis, kad jis sieks sumenkinti jų galią ir turtą, kaip tai padarė V. Putinas kai kuriems iškiliems B. Jelcino bendražygiams po jo perėmimo. Todėl M. Mihustinui gali būti sunku įtvirtinti savo valdžią, paliekant atvirą rinkimų ar net beteisių iššūkių galimybę – nė vienas iš jų nepakenktų Rusijos stabilumui.
Pasiruošęs iššūkiui?
M. Mishustinas, ko gero, nugalėtų bet ką, kas tikėtųsi pakeisti V. Putiną, tačiau jis nėra vienintelis kandidatas. Rusija neturi formalios paveldėjimo grandinės, išskyrus premjerą – didžiulį teisinį atotrūkį. Tačiau kiti, kurie tikisi laimėti pakankamai sąjungininkų pirmininkavimui perimti, gali pabandyti tai padaryti iš Saugumo Tarybos, institucijos, vienijančios aukščiausius politinius ir karinius pareigūnus.
Nors nė vienas iš jų nėra oficialiai pavaldus, galimi pretendentai į aukščiausią postą yra Sergejus Šoigu (gynybos ministras), Dmitrijus Medvedevas (buvęs prezidentas ir dabartinis Rusijos Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojas), Viačeslavas Volodinas (Dūmos pirmininkas) ir Sergejus Sobyaninas (Maskvos meras). Tačiau, atsižvelgiant į Rusijos elito silpnumą ir menką visuomenės paramą daugumai šių veikėjų, sunku įsivaizduoti, kad kuris nors iš jų pralenktų M. Mishustiną ir taptų konsensuso kandidatu. Greičiausiai visi padarys išvadą, kad pasiūlymas dėl valdžios yra per daug rizikingas ir kad geriau gyventi dar vieną dieną.
Vis dėlto gali būti, kad vienas jų gali mesti iššūkį M. Mihustinui arba per dviejų savaičių laikotarpį, per kurį Kremliaus kandidatas būtų išrinktas, arba per vėlesnius specialius nepriklausomo kandidato rinkimus. Tokiu atveju M. Mishustinas turėtų pranašumą kontroliuodamas prezidento valdžios svertus, įskaitant valstybinę televiziją ir Centrinę rinkimų komisiją. Tačiau jei kitas nacionalinį autoritetą turintis V. Putino viceministras nuspręstų atvirai varžytis dėl valdžios, pasaulis išvystų tai, ko nebuvo nuo 1996 metų: Rusijos prezidento rinkimai, kuriuose rezultatai nebuvo iš anksto nustatyti.
Taip pat yra galimybė pateikti ne konstitucinį pasiūlymą dėl pirmininkavimo. Teoriškai kelios Rusijos agentūros turi galią kontroliuoti ne tik kariuomenę, bet ir Federalinę gvardijos tarnybą, Nacionalinę gvardiją ir Federalinę saugumo tarnybą. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų sutelkti visas tas pajėgas po viena vėliava, ypač karo metu. Istoriškai Rusijos vadovai sunkiai dirbo, kad išvengtų situacijų, kai šios pajėgos gali būti panaudotos fiziškai atsverti viena kitą. Ir galbūt svarbiau, kad Rusijos kariniai lyderiai jau seniai atidėjo į civilinį elitą. Praėjo du šimtmečiai nuo tada, kai kariškiai, mirus valdovui, pateikė pasiūlymą dėl valdžios, o 1825 metų dekabristų sukilimo – kuris greitai buvo numalšintas – pasikartojimas šiandieninėje Rusijoje atrodo labai mažai tikėtinas.
Paskutinis scenarijus, kuris galėtų sumažinti neapibrėžtumą, yra, jeigu V. Putinas planuotų palikti postą, pvz., dėl sveikatos priežasčių ir paskirtų įpėdinį. Pačio išrinktas pakaitalas į premjerus prieš pasitraukiant iš pareigų leistų V. Putinui suvienyti konkuruojančias elito grupes ir taip padidinti tvarkingų kadencijų tikimybę. Tai atkartotų ir jo paties kelią į prezidentūrą. Jei V. Putinas pasirinktų šį kelią, nėra pagrindo manyti, kad jis pasirinktų M. Mishustiną, kuris buvo plačiai laikomas technokratu, kai buvo paskirtas ministru pirmininku.
Autokratų Achilo kulnas
Dauguma autokratinių valstybių yra stebėtinai tvirtos. Net ir mirus autoritariniams vadovams, jų režimai dažnai išgyvena ne vienerius metus ar net dešimtmečius. Pasak politologų Andrea Kendall-Taylor ir Ericos Frantz, išanalizavusių visus paveldėjimo įvykius autoritarinėse šalyse tarp 1946 m. ir 2012 m., praėjus metams po lyderio mirties vis dar galiojo 87 procentai autokratinių režimų, o po penkerių metų – 76 procentai.
Tačiau ne visos autoritarizmo formos yra vienodai patvarios. A. Kendall-Taylor ir E. Frantz nustatė, kad, palyginti su monarchijomis, vienpartiniais režimais ir karinėmis chuntomis, asmeniniai autokratai, tokie, kokiu tapo V. Putinas, yra labiausiai pažeidžiami režimo pokyčių. Praėjus metams po lyderio mirties jų vis dar buvo 78 procentai, tačiau po penkerių metų šis skaičius sumažėjo iki vos 44 procentų.
Daugeliu atvejų, pvz., Hafezo al Assado vadovaujama Sirija ir Kim Il Sungo vadovaujama Šiaurės Korėja, valdžia buvo tiesiogiai perduota šeimos nariui, padedant užtikrinti režimo išlikimą. Tačiau Rusijoje Putino dukros nėra ruošiamos valdyti; žiniasklaida griežtai stabdoma net kalbėti apie jas.
Dar vienas režimo ilgaamžiškumo šaltinis yra režimo šalininkų polinkis susirinkti po lyderio mirties, siekiant išvengti potencialių iššūkių ir išsaugoti savo galią bei ešelonus. V. Putino vidinio rato nariai bus skatinami tai daryti jam išėjus, tačiau nesant akivaizdaus įpėdinio vienytis, jie gali būti ypač linkę pasiduoti fakcionalizmui.
Tokios kovos vyravo ankstesnėse Rusijos istorijos epochose. 1924 m. mirus Vladimirui Leninui, Josifui Stalinui prireikė kelerių metų, kad įtvirtintų savo, kaip neginčijamo lyderio, poziciją. Panaši kova dėl valdžios vyko po Stalino mirties 1953 metais, kai Nikita Chruščiovas turėjo paraginti kariuomenės narius suimti savo varžovą Lavrenty Beriją, kuris kontroliavo slaptąją policiją ir Kremliaus saugumo tarnybas.
Ne visos autoritarizmo formos yra vienodai patvarios
Kartais sakoma, kad paveldėjimas yra autokratijos, ypač asmeninės, Achilo kulnas. Ir iš tiesų, A. Kendall-Taylor ir E. Frantz nemaža dalis – 56 procentai – patiria režimo kaitą per penkerius metus po valdovo mirties. Net jei V. Putino režimas galiausiai išliks sveikas, Rusija gali išgyventi chaotišką ir net žiaurų pereinamąjį laikotarpį.
Pastaroji Rusijos istorija suteikia tam tikrų užuominų, kaip nutiks, jeigu jie praras vadžias. 1993 metais B. Jelcino ir likusio sovietinio parlamento kova dėl valdžios Rusijoje užtruko dvi savaites „dvigubos galios“, kurios baigėsi tuo, kad į parlamentą šaudė tankai. 1999 metais perėjimas iš B. Jelcino į V. Putiną sutapo su karo atsiskyrusiame Čečėnijos regione atnaujinimu ir virtine paslaptingų sprogdinimų Maskvos daugiabučių kompleksuose, per kuriuos žuvo šimtai žmonių.
Kai 2008 metais V. Putinui dėl terminų apribojimų teko laikinai pasitraukti iš prezidento posto, konkuruojančios grupuotės organizavo pagrindinių figūrų suėmimą iš vienas kito rangų – politinio įkaitų paėmimo, kuriuo buvo siekiama įgyti įtakos paveldėjimo kovoje, formą. Trumpai tariant, lyderystės perėjimai Rusijoje gali būti labai netvarkingi.
Kažkaip vieną dieną V. Putino valdymas baigsis. Kai ateis ta diena, jo vidinis ratas bus stipriai skatinamas bendradarbiauti, kad išsaugotų savo režimą. Kaip 1776 m. įspėjo Benjaminas Franklinas, „visi turime pabūti kartu arba tikrai visi karosime atskirai“. Tačiau kartais pralaimėtojai verčiau kovotų dėl valdžios, o ne pasiduotų. Dažniausiai jie griebiasi ekonominių ir politinių ginklų, tačiau retkarčiais naudoja tankus ir šautuvus. O branduolinės supervalstybės, šiuo metu kariaujančios žiaurų karą su antrąja pagal dydį šalimi Europoje atveju, pasauliui susirūpinimą kelia net nedidelė režimo žlugimo tikimybė.
