Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO) kūrėsi gana ilgai. Kūrimosi pradžia galima laikyti Taškente 1992 metais Armėnijos, Kazachstano, Kirgizijos, Rusijos, Tadžikistano ir Uzbekijos vadovų pasirašytą Kolektyvinio saugumo sutartį (vėliau prie šios sutarties prisijungė Azerbaidžanas, Gruzija ir Baltarusija), o kūrimosi pabaiga – 2002 m. gegužės 14 d. sutartį pasirašiusių valstybių atstovų Maskvoje priimtą sprendimą įkurti visavertę karinę politinę organizaciją – KSSO.Pirminis KSSO tikslas buvo užtikrinti saugumą Centrinės Azijos regione, kartu spręsti kovos su tarptautiniu terorizmu, nusikalstamumu problemas, skatinti regiono valstybių integraciją karinėje ir saugumo užtikrinimo srityse. Tiesa, Vakarų valstybės į tokią iniciatyvą iš pradžių žiūrėjo su baime – ar netaps Rusijos dominuojama KSSO rimta karine atsvara NATO? Tačiau neilgai trukus baimės jausmą pakeitė švelni ironija: organizacijai koją kiša vidiniai ją sudarančių valstybių nesutarimai, biurokratijos voratinkliai. Centrinės Azijos šalių vadovai į bet kokius integracijos veiksmus žvelgia kaip į tiesioginę grėsmę savo valdymui, todėl diduma KSSO planų taip ir lieka popieriuje. Galiausiai – karinis blokas, turintis vos 4 tūkstančių karių bendrų greitojo reagavimo pajėgų grupę, kuri, Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo žodžiais tariant, „faktiškai egzistuoja tik popieriuje“, greta aplinkinių karinių galių atrodo truputį komiškai.
KSSO narės, ypač Rusija, atkakliai neigia esančios tik rytietiškas NATO variantas, tačiau suaktyvėjus NATO plėtrai į rytus, KSSO, o tiksliau, D. Medvedevas, paskelbė apie ketinimus KSSO Kolektyvines greitojo reagavimo pajėgas plėsti iki 16 tūkstančių karių. Pusė jų turėtų būti Rusijos kariai iš elitinių divizijų, įgijusių praktikos per Čečėnijos ir Gruzijos konfliktus. Dar 4 tūkstančius turėjo sudaryti elitiniai Kazachstano armijos būriai, o likusią dalį – kitų KSSO šalių kariai. Suteikti nuolatinių karių atsisakė tik Uzbekistanas, tačiau ir jis esant reikalui prisidėtų ad hoc. Šios Greitojo reagavimo pajėgos (Rapid Reaction Force) turi teisę ne tik reaguoti į realius karo veiksmus, kovoti su terorizmu, kontrabanda, bet ir teikti pagalbą likviduojant technogeninių ir stichinių nelaimių padarinius.
Kirgizijoje egzaminas neišlaikytas
Tačiau vien tai, kad karių skaičius išaugo keturis kartus, Kolektyvinių greitojo reagavimo pajėgų galios dar neįrodo. Puiki proga KSSO blokui įrodyti savo geopolitinių ambicijų pagrįstumą buvo 2010-ųjų balandžio mėnesį prasidėjusi Kirgizijos krizė. Valdžią paėmusi laikinoji vyriausybė akivaizdžiai nesugebėjo kontroliuoti padėties šalyje: jau birželį prasidėjo kruvini etninių kirgizų ir uzbekų grupių susirėmimai, kurie privertė laikinąją Kirgizijos vyriausybės vadovę Rozą Otunbajevą prašyti pagalbos iš KSSO. Buvęs Kirgizijos prezidentas Kurmanbekas Bakijevas taip pat dėjo viltis į KSSO ir, būdamas politiniame prieglobstyje Minske, teigė, kad KSSO įsikišimas – vienintelis kelias tvarkai šalyje atkurti. Tiesa, prašytos KSSO taikdarių pajėgos taip ir neatvyko, nes KSSO valstybių vadovai Jerevane vykusiame susitikime nesugebėjo dėl taikdarių siuntimo susitarti. Negana to, Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka paleido aštrią strėlę į D. Medvedevą, retoriškai klausdamas, ko verta kolektyvinio saugumo organizacija, jei jai priklausančioje šalyje liejasi kraujas, o ji nieko nedaro.
Oficiali tokio neveiklumo priežastis – KSSO negali kištis į valstybių narių vidinius konfliktus, jos tikslas – saugoti regioną nuo išorinių grėsmių. Realiai akivaizdu, kad Rusija tiesiog nenorėjo kištis į konfliktą, galintį įvelti ją į beprasmį karą, kuris, tikėtina, kartotų Afganistano scenarijų. Tiesa, padėtį komplikuoja mažytis faktelis: KSSO generalinis sekretorius Nikolajus Bordiuža prasitarė, esą „gali būti, kad dėl įsiplieskusio konflikto kaltas užsienio tarnybų įsikišimas“. Tiesa, pats N. Bordiuža prieš ketverius metus tvirtino, kad „KSSO užtikrins saugumą regione ne tik turint omeny valstybių sienas, bet ir šalių viduje“. Akivaizdu, kad pačios geriausios progos įrodyti savo karinę įtaką regione nei KSSO, nei joje dominuojanti Rusija neišnaudojo.
KSSO draugystė su JT
Vakarų valstybėms jau ne vienas pavyzdys parodė, kad neramumai Centrinės Azijos regione tiesiogiai atsiliepia ir joms pačioms: kyla naftos kainos, didėja terorizmo grėsmė. Ne mažiau bijo ir senutė Europa – etninių konfliktų virusas lengvai gali užkrėsti Balkanus. Tikėdamasi, kad regioninė saugumo organizacija Centrinėje Azijoje padėtų suvaldyti konfliktus, pirmuosius žingsnius link bendradarbiavimo su KSSO žengė JT: 2004 m. gruodžio 2 d. KSSO buvo suteiktas JT Generalinės Asamblėjos stebėtojos statusas, o 2010-iasiais – pasirašyta bendradarbiavimo su KSSO sutartis. Pagal šią sutartį organizacijos turėjo kartu priešintis globalioms grėsmėms, užkirsti kelią kariniams konfliktams ir kovoti su tarptautiniu nusikalstamumu, taip pat JT ketino padėti spręsti ir vandens resursų paskirstymo tarp kai kurių Centrinės Azijos valstybių problemas. Tokia bendradarbiavimo sutartis buvo milžiniškas žingsnis link KSSO tarptautinio pripažinimo, nes ji, iki tol pripažinta daugiausia šalių narių, tapo stambia regionine žaidėja, o Kremlius lyg ir tapo defacto regiono policininku. Rusija siūlė bendradarbiavimą plėsti įtraukiant KSSO į misijas už KSSO šalių ribų, tačiau ketinimai taip ir liko popieriuje.
Įtariai į KSSO žvelgianti NATO nebuvo tokia patikli kaip JT – KSSO iki šiol nepripažįstama kaip potenciali partnerė. Tiesa, JAV ekspertai dar iki Kirgizijos krizės teigė, kad NATO turėtų pamiršti ambicijas ir priimti KSSO kaip natūralią regioninio saugumo partnerę (ypač tai buvo aktualu Afganistano, Irako konfliktų metu), tačiau tokiems ketinimams aršiai priešinasi JAV, o tiksliau – prezidento B. Obamos administracija. Tiesa, kai kurios KSSO šalys neatitinka minimalių NATO partneriams keliamų reikalavimų dėl nepakankamų politinių laisvių šalies viduje, tačiau realiai problema daug primityvesnė: NATO suvokia KSSO kaip Rusijos dominuojamą karinę politinę sąjungą, kuri tik įrodo, kad Maskva neprarado sovietmečio ambicijų tapti Centrinės Azijos regiono hegemone. Buvusios JAV valstybės sekretorės M. Albright vadovaujama JAV prezidento B. Obamos patarėjų grupė nacionalinio saugumo klausimais, apibrėždama NATO saugumo koncepcijas ateityje, pabrėžė, kad „potencialių NATO partnerių sąraše Rusija yra atskira kategorija“, todėl „vertėtų siekti formalesnio bendradarbiavimo su regioninėmis saugumo organizacijomis, įskaitant KSSO“. Tai verčia manyti, kad romano tarp NATO ir KSSO nebus dar labai ilgai...
Draugų paieškos Rytuose
Galbūt todėl KSSO ieško partnerių Rytuose: jau 2003 m. Rusija pradėjo kalbėti apie glaudesnius KSSO ir Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (ŠBO) ryšius. Galiausiai 2007 metais buvo pasirašytas KSSO ir ŠBO Tarpusavio bendradarbiavimo memorandumas. Sutartis turėjo apimti ir karinius įsipareigojimus, taip paversdama KSSO bloko ir ŠBO sąjungą labai stambiu geopolitiniu veikėju. Rusija šiuo atveju būtų galėjusi aktyviau stebėti Kinijos užmezgamus ryšius saugumo srityje, taip įsitikindama, kad ŠBO neužims pernelyg tvirtų pozicijų. Tačiau Kinija bet kokių karinių įsipareigojimų atkakliai vengia.
Tai verčia daryti išvadas, kad Kinijos ir Rusijos santykiai iš esmės yra labiau konkurencinio nei kooperacinio pobūdžio, taigi, net jei KSSO pavyktų rasti stiprų partnerį Rytuose, draugystė greičiausiai tęstųsi tik tol, kol padėtų Kinijai didinti savo galią. O artimiausiu metu bet kokie rimtesni įsipareigojimai labiau padėtų Rusijai žengti link Centrinės Azijos hegemono sosto, todėl Pekinas didelės iniciatyvos nerodo.
Vietoje išvadų
Atrodo, vien fasadine NATO atsvara buvusi KSSO palengva suko į tarptautinį pripažinimą, tačiau pati pakišo sau koją: vasarą Kirgizijoje politinio sutarimo ir ryžto egzamino KSSO toli gražu neišlaikė, todėl bet kokių partnerių paieška bent kol kas tapo gerokai sudėtingesnė, o ir ką daryti toliau – neaišku.
Tiesa, abejonių dėl KSSO veiksnumo kyla jau seniai, Kirgizija tebuvo lakmusas, parodęs, kad KSSO iš tiesų nėra pajėgi, o gal teisingiau būtų sakyti „nenori“, užtikrinti saugumo ir ramybės Centrinėje Azijoje. KSSO šalys susiduria su vidaus neramumais, veiksmingų bendrų karinių pajėgų trūkumu ir gremėzdiška KSSO biurokratija, kuri trukdo spręsti problemas greitai ir efektyviai. Tiesą sakant, ir pačias nares galimybė įsigyti ginklų Rusijos rinkos vidaus kainomis domina labiau nei kolektyvinio saugumo palaikymas.
Šiandien ne tik A. Lukašenka, bet ir pats D. Medvedevas viešai abejoja organizacijos efektyvumu ir tolesne ateitimi. Vis dėlto akivaizdu, kad Maskva jokiu būdu neužleis NATO savo interesų zonos. Todėl net jei dabartinės KSSO laivas sparčiai skęsta, artimiausioje ateityje jam teks arba keisti kursą, arba užleisti vietą kitai NATO atsvarai.
Monika Poškaitytė
