Antrasis pasaulinis karas, pasibaigęs 1945 metais, buvo tikrai visuotinis karas. Jo metu žuvo apie 56 milijonai žmonių, bet tikslaus žuvusųjų skaičiaus ir po 66 metų negali niekas pasakyti.
Oficiali statistika
Per masinius oro antskrydžius numestos bombos beveik su žeme sulygino šimtus miestų. Karo sugriovimai mažiausiai perpus sumažino Europos ekonominį potencialą, o finansų sistema visai žlugo.
Joks ankstesnis karas nebuvo pražudęs tiek žmonių. Žuvo apie 19,2 mln. kareivių, apie 39,2 mln. civilių – iš viso apie 56 mln. žmonių. Karas išties negailėjo taikių gyventojų – jie kentėjo nuo bombardavimų, trėmimų ir bado.
Nacistinės Vokietijos mirties stovyklose buvo sunaikinta 10 mln. žmonių. Tarp jų tie, kuriuos Trečiasis Reichas laikė nepilnaverčiais: čigonai, slavų tautybių belaisviai, homoseksualai, o daugiausia – žydai. Visoje Europoje persekiojamų žydų buvo sistemingai sunaikinta 6 mln. (67 proc. iš visų, kurie joje gyveno).
Karas taip pat privertė bėgti milijonus asmenų, stumiamų artėjančio fronto, be to, buvo nemaža ir planuotai perkeltų tautų, valstybių ir jų sienų pertvarkymo aukų.
Tokius duomenis apie karą pateikia enciklopedijos, o kiek iš tikro būta aukų, nežino niekas.
Nuostoliai vis augo
Nuo karo pabaigos jau prabėgę 66 metai, bet dėl aukų skaičiaus vis dar nesutariama. Vos pasibaigus karui Josifas Stalinas paskelbė, kad per karą žuvo 7 milijonai Sovietų Sąjungos gyventojų. Rusų istorikas Borisas Sokolovas suskaičiavo, kad žuvusiųjų Sovietų Sąjungos piliečių buvo 43 milijonai. Pabandykime pažiūrėti, kuris teisus.
Tinklalapyje „Rusija ir Sovietų Sąjunga XX amžiaus karuose“ rašoma, kad karo metu žuvo 8 668 400 sovietų kariškių. Toks tikslumas tikriausiai reiškia, kad tiek žuvusiųjų patvirtinta dokumentais. O kaip su tais, kurių palaikai buvo randami dar daug metų po karo arba dingo be žinios?
Švenčiant pergalės 20-metį Sovietų Sąjungos valdžia iškilmingai pareiškė, kad sovietų žmonių nuostoliai – 20 mln. Švenčiant 40-metį šis skaičius buvo patikslintas – žuvę 26,6 mln. Visuomenei niekas nepaaiškino, kodėl tas skaičius tiek padidėjęs. Tokią statistiką pateikė Komunistų partijos vadovybė, o su ja nepasiginčysi.
Vėliau paaiškėjo, kad šitokia statistika gauta ne bandant suskaičiuoti žuvusiuosius, bet vadinamosios demografinės ekstrapoliacijos metodu. Buvo paimti 1939 ir 1959 metų surašymo duomenys, vidutinis tų metų gimstamumas ir mirtingumas, o tada apytikriai suskaičiuota, kiek tais metais galėjo gyventi žmonių. Tas skirtumas ir paskelbtas karo nuostoliais.
Tačiau net ir žinant nacistų žvėriškumą sunku patikėti, kad jie būtų sugebėję nužudyti 18 mln. civilių gyventojų. Yra žinoma, kad okupuotose teritorijose gyveno apie 50 mln. žmonių. Taigi pagal tą statistiką išeitų, kad kas trečias gyventojas buvo nužudytas nacistų?
Nepriklausomi istorikai yra senai pastebėję, kad ir ankstesnė sovietinė, ir dabartinė rusų valdžia suinteresuota klastoti skaičius. Paprastai koviniai nuostoliai mažinami – atseit „Ne taip jau blogai mes kariavome“, o bendri nuostoliai padidinami – „Štai kokią kainą mes užmokėjome už žmonijos išgelbėjimą nuo fašizmo“.
Sausi skaičiai
Per Antrąjį pasaulinį karą Sovietų Sąjungoje buvo išrašyta 12 400 900 pranešimų apie mirusiuosius. Tas skaičius irgi netikslus, nes tokius pranešimus rašydavo ir žuvus, ir dingus be žinios.
Pats tiksliausias būdas suskaičiuoti kovinius nuostolius – suskaičiuoti, kiek kariuomenės turėta prieš prasidedant karui, kiek buvo mobilizuota ir kiek grįžo iš karo. To padaryti ilgą laiką buvo neįmanoma, nes šitie sovietų duomenys buvo išslaptinti tik 1993-iaisiais. Tais metais buvo išleistas statistikos rinkinys, kuriuo tiki daugelis istorikų. Juolab kad jame parašyta, jog tie duomenys buvo rinkti ne bendram naudojimui, o aukščiausios sovietų vadovybės reikmėms ir tik pasikeitus situacijai jie tapo prieinami visiems.
Taigi 1941 metų birželio 22 dieną Sovietų Sąjungos karinėse pajėgose tarnavo 5 669 602 kariai. Per karą buvo mobilizuota 28 807 150 žmonių.
1945 metų liepos 1-ąją sovietinėje armijoje tarnavo 11 793 800 karių. Dar vienas milijonas tuo metu gydytas ligoninėse.
Išeitų, kad karo dienomis armija neteko 21 637 000 žmonių. Tačiau ne visi jie žuvo. Daugiau kaip 3 milijonai tapo invalidais, beveik tiek pat kvalifikuotų specialistų buvo sugrąžinti dirbti liaudies ūkyje, daugiau kaip pusė milijono karių pateko į saugumiečių nagus. Tai tie už būtus ir nebūtus nusikaltimus nuteisieji arba represuotųjų tautų atstovai, kurie pateko ne į bausmės batalionus, bet į gulago lagerius. Galima daryti išvadą, kad žuvo apie 13,5 mln. žmonių. Galbūt ir iš šio skaičiaus žuvo ne visi. Į nelaisvę pateko 4,7 mln., iš jų 1,7 mln. mirė.
Vokiečių istorikai pateikia kiek didesnius skaičius. Jų nuomone, į nelaisvę pateko 5,2 mln. sovietų karių.
Kiek sušaudė čekistai?
Daugiau kaip pusė milijono sovietų karių (kas dešimtas, patekęs į nelaisvę) sutiko kariauti vokiečių pusėje ir stojo į generolo Vlasovo ir panašius batalionus. Jei prie to skaičiaus pridėtume ir apie pusę milijono okupuotose teritorijose tarnavusių „policajų“, išeitų, kad priešams tarnavo apie milijonas Sovietų Sąjungos piliečių.
Kai kurie istorikai teigia, kad tai iki šiol nematytas kolaboravimo atvejis, o kiti skuba nuraminti ir sako, kad po tokių J. Stalino represijų tarnauti priešams nuėjusiųjų buvo palyginti nedaug. Juk net karo metais J. Stalino nurodymu sušaudyta apie 10 saviškių divizijų – 153 000 karių. Nacistinėje Vokietijoje, kur bandyta įvykdyti kelis perversmus ir pasikėsinimus į A. Hitlerį, nuo 1939 metų iki karo pabaigos buvo sušaudyta „tik“ 7810 kariškių.
Viską suskaičiavus išeitų, kad sovietų pergalės kaina – 10,3 mln. gyvybių.
Vermachtas ir SS divizijos Rytų fronte neteko 2 869 300 karių, dar pusė milijono vokiečių mirė nelaisvėje. Taigi nuostolių santykis būtų 3,25:1.
Karo metu jis nuolat kito. Pirmosiomis dienomis sovietams jis buvo triuškinantis – 14:1, – vėliau jis pakito. Šiaip ar taip, negalima sakyti, kad pergalė buvo pasiekta užvertus priešą lavonais, kaip ir neteisinga būtų teigti, kad pergalė pasiekta „mažu krauju“.
Emigrantai prie žuvusiųjų
Suskaičiuotos ir civilių aukos. Niunbergo teismo procese buvo pateiktas Ypatingosios komisijos nustatytas skaičius – 6 390 000 aukų. Kai kas mano, kad ir šis skaičius netikslus. Komisija į jį įtraukė ir belaisvius, mirusius sovietiniuose gulaguose, ir civilius žmones, išvarytus dirbti į Vokietiją ir nesugrįžusius. O juk žinome, kad daug gyventojų (ypač Pabaltijo šalių) liko Vokietijoje, o vėliau emigravo į JAV, Australiją, kitas šalis. Dėl to net susidarė paradoksas – skaičiuojant proporcingai gyventojų skaičiui, išeitų, kad didžiausius nuostolius patyrė ne „partizaninė“ Baltarusija ar Ukraina, o Latvija.
Nacistai taip pat nužudė beveik 3 milijonus Sovietų Sąjungos žydų, dar pusė milijono civilių mirė per Leningrado blokadą, 200 000 žuvo nespėję evakuotis iš Stalingrado ir patekę į tikrą mėsmalę.
Civiliai gyventojai žuvo ir bombarduojant, vis dėlto tai nebuvo milijoninės aukos. Per 3 karo metus Vokietijoje nuo bombardavimų žuvo apie pusė milijono, nors čia buvo bombarduojami labai tankiai apgyvendinti miestai. Tad dar pridėjus apie 80 000 žuvusių pogrindininkų ir partizanų, išeitų, kad Sovietų Sąjunga per karą neteko 15,5 mln. gyvybių.
Dvi supervalstybės
Karas pridarė ir milžiniškų materialinių nuostolių. Buvo nuniokoti didžiuliai Europos plotai. Didžiausi nuostoliai, aišku, teko Sovietų Sąjungos daliai.
Antrasis pasaulinis karas iš esmės pakeitė ir valstybių padėtį tarptautinėje arenoje. Karo išvakarėse pasaulio politiką nulemdavo 7 didžiosios valstybės: Didžioji Britanija, Italija, Japonija, JAV, Prancūzija, Sovietų Sąjunga ir Vokietija. 1945-aisiais Vokietija ir Japonija patyrė visiską pralaimejimą ir besąlygiškai kapituliavo. Po karo Italija prarado didžiosios valstybės statusą. Amerikiečių okupuota Japonija ir į 4 okupacines zonas sudalyta Vokietija taip pat nustojo buvusios didžiosiomis valstybėmis.
Po Antrojo pasaulinio karo Europa buvo padalyta į Vakarų ir sovietų įtakos sferas. Buvusių sąjungininkų santykiai greitai pablogėjo, Vakarų Europa prisijungė prie NATO aljanso, o Rytų Europos šalys tapo Varšuvos sutarties organizacijos narėmis. Kinijoje po Antrojo pasaulinio karo vyko pilietinis karas – jis pasibaigė komunistų pergale ir Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimu.
Karas sužadino nepriklausomybės judėjimus karo nualintos Europos kolonijose. Taigi Europa prarado savo kaip galios centro reikšmę, o svarbiausią vietą pasaulio politikoje įgavo dvi naujos supervalstybės – JAV ir Sovietų Sąjunga.
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs šaltasis karas truko beveik 50 metų.
Tik faktai
1939 m. balandį A. Hitleris įsakė Vermachtui ruoštis pulti Lenkiją. 1939 m. rugsėjo 1 d. jis sulaužė nepuolimo ir gerų santykių paktą, pasirašytą prieš 5 metus, ir Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Tam pasinaudota pretekstu, esą lenkų kareiviai įvykdę „agresiją“ vokiečių radijo stotyje prie Vokietijos ir Lenkijos sienos.
Prancūzija ir Didžioji Britanija, besilaikydamos įsipareigojimų ginti Lenkijos nepriklausomybę, 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė Vokietijai karą.
Per kelias „žaibo karo“ savaites Lenkija buvo priversta pasiduoti. Lenkijos rytinę dalį, kaip ir buvo sutarta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo pakte, dar žinomame Ribentropo ir Molotovo pakto vardu, užėmė sovietai.
1939 m. lapkričio 30 d. sovietai užpuolė Suomiją ir po atkaklaus Žiemos karo 1940 m. kovo mėnesį Suomija atidavė dalį savo teritorijos.
1940 m. balandį Vokietijos kariuomenė užėmė Daniją ir Norvegiją, o gegužės 10 d., pasitelkus aviaciją ir tankus, peržengė Belgijos, Liuksemburgo ir Olandijos sienas. Taip iš šiaurės buvo apeita prancūzų Mažino linija – įtvirtintas gynybos kompleksa, kurį laikė neįveikiamu. Birželio 17 d. prancūzų maršalas Petenas paskelbė paliaubas.
1940 m. birželį Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją, taip pat rytines Rumunijos teritorijas.
1940 m. liepos 10 d. į karą Vokietijos pusėn stojo Italija. Jos kariuomenė per rugpjūtį ir rugsėjį užėmė Britų Somalį, dalį Kenijos ir Sudano, įsiveržė į Egiptą. Dar 1936 m. italų armija buvo okupavusi Etiopiją. Gruodžio mėnesį italus britai sumušė ir 1941 m. sausio–gegužės mėnesiais išvijo iš Rytų Afrikos.
1940 m. spalio 28 d. Italijos kariuomenė iš Albanijos puolė Graikiją. 1941 m. balandį Vokietija puolė Jugoslaviją ir Graikiją, bet Kretos saloje patyrusi pasipriešinimą, atidėjo intervenciją į Sovietų Sąjungą.
1940 m. lapkričio 12 d. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras V. Molotovas, atvykęs į Berlyną, derėjosi dėl naujo Europos ir Azijos pasidalijimo.
1941 m. kovo mėnesį Jungtinių Valstijų prezidentas T. Ruzveltas atšaukė savo šalies neutralitetą ir leido atgabenti į Didžiąją Britaniją karo reikmenų.
1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą – pradėta Barbarosos operacija. Vermachtas sparčiai veržėsi į priekį, bet staigus puolimas, kaip per Lenkijos ir Prancūzijos kampanijas, nepavyko.
1941–1942 m. žiemą vokiečių kariuomenė priėjo iki pat Maskvos ir Leningrado. Pastarojo nesugebėjo paimti šturmu, todėl apsiautė.
1941–1942 m. susiformavo antihitlerinė Sovietų Sąjungos, Jungtinės Karalystės ir JAV koalicija.
Per 1942 m. rudenį vokiečių kariuomenė pasiekė Volgą ir ruošėsi užimti Stalingradą – tada Vokietija būtų pasiekusi svarbius naftos šaltinius. Bet Raudonoji armija atkakliai priešinosi ir 1943 m. vasarį sumušė vokiečių pajėgas Stalingrade. Vėliau Vokietija pralaimėjo Kursko mūšį (1943 m.) ir mūšį už Dneprą (1943 m.) – taip Rytų fronte įvyko persilaužimas.
Nuo 1943 m. karo eiga vis labiau krypo sąjungininkų naudai. JAV ir Didžiosios Britanijos oro pajėgos nuolat bombardavo Vokietijos miestus.
1943 m. liepos mėnesį sąjungininkai išsilaipino Sicilijoje ir pamažu užėmė visą Italiją. 1944 m. birželio 6 d. sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, o rugpjūčio 15 d. – Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantėje.
Raudonoji armija, patirdama didelius nuostolius, veržėsi į priekį ir 1944 m. pabaigoje priėjo Vokietijos sieną. Tuo metu sąjungininkų daliniai skverbėsi į Vokietijos žemes iš vakarų. Sovietams užėmus Berlyną ir nusižudžius A. Hitleriui, 1945 m. gegužės 8 d. Vokietija pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą.
