Baltarusijos opozicija nuo 2000-ųjų jau aštuntą kartą Minsko centre surengė nepriklausomybės dienos minėjimo akciją, kuri kaip paprastai virto milicijos ir specialiųjų pajėgų pogromu prieš demonstracijos dalyvius.
Prieš aštuonerius metus į Baltarusijos sostinės gatves išriedėjo net šarvuotoji technika, demonstrantai buvo vaikomi ašarinėmis dujomis ir šviečiančiomis garsinėmis granatomis. Tačiau didžiausi neramumai vyko 2006-ųjų kovą, kai Aleksandras Lukašenka, bijodamas panašios į Ukrainos „spalvotosios revoliucijos“, be gailesčio išvaikė mitingą ir suėmė daugybę jo dalyvių bei keletą buvusių ir, aišku, pralaimėjusių rinkimus kandidatų į prezidento postą. Šie neramumai truko keletą dienų, nes jie vyko tarp prezidento rinkimų ir „naujojo“ seno Baltarusijos diktatoriaus inauguracijos…
Ir šiemet kovo 25-osios įvykiai klostėsi pagal įprastą scenarijų. Baltarusijos opozicija tvirtina, kad sulaikytųjų buvo daugiau kaip šimtas, o milicija teigia tokių buvus 88 žmones, iš jų 18, daugiausia nepilnamečiai, esą buvo paleisti dar antradienio vakarą po dokumentų patikrinimo. Kiti 70 žmonių buvo teisiami už pažeidimus per masinius renginius. Trečiadienį, kaip pranešė opozicijos organizacijos „Chartija 97“ interneto svetainė, keliasdešimt suimtųjų buvo nubausti administraciniu areštu nuo 3 iki 15 parų ir iki 30 „bazinių dydžių“ bauda (vienas „bazinis dydis“ lygus 35 tūkstančiams Baltarusijos rublių, arba beveik 16 JAV dolerių).
BNS pranešė, kad tarp sulaikytųjų buvo ir Lietuvos televizijos grupė, Lenkijos piliečių, kurie buvo paleisti po kelių valandų, ir nepriklausomo laikraščio „Naša niva“ fotografas Andrejus Lenkevičius, sumuštas per sulaikymą. Keletą valandų milicijos skyriuje išbuvusiems Lietuvos TV žurnalistams taip aiškino sulaikymo aplinkybes: „Jūs filmavote ne tai, ką reikia. Tai ne tie kadrai, kuriuos turėtų matyti Lietuva ir pasaulis“…
Tai, kad buvo sulaikyti ir Lietuvos piliečiai, paskatino Lietuvos užsienio reikalų ministeriją Baltarusijos ambasadoriui Vilniuje įteikti protesto notą, o įvairias visuomenines organizacijas, tarp jų ir Lietuvos žurnalistų sąjungą, paskelbti griežtus pareiškimus dėl A. Lukašenkos režimo veiksmų.
Kaip tik tą dieną Seime vyko konferencija, skirta Baltarusijos nepriklausomybės paskelbimo 90-mečiui. Pranešėjai mėgino ne tik atskleisti skirtumus tarp 1991 m. Baltarusijos išėjimo iš SSRS ir prieš 90 metų paskelbto nepriklausomybės akto, bet ir paaiškinti istorines 1918 m. aplinkybes.
Istorikas ir politologas Dainius Žalimas konferencijoje įrodė, kad lietuvių ir baltarusių kelias į nepriklausomybę labai panašus, tik Lietuvai pavyko sėkmingiau jį nueiti, o baltarusių tauta tebėra šiame kelyje. Abi tautos dalyvavo 1831-ųjų ir 1863-iųjų sukilimuose. Abiejų tautų tautinio atgimimo sąjūdžiai atsirado XIX amžiaus pabaigoje, o XX amžiaus pradžioje susikūrė pirmosios abiejų tautų politinės organizacijos. Abi tautas skelbti nepriklausomybę įkvėpė 1917 metais JAV prezidento Woodrow Wilsono garsieji „14 punktų“, paskelbę apie tautų apsisprendimo teisę. 1917 m. kovą Baltarusijos nacionalinių partijų atstovų suvažiavimas įkūrė Baltarusijos nacionalinį komitetą, liepą – Lietuvos Tarybai analogišką Baltarusijos Radą, kuri iš pradžių siekė Baltarusijos autonomijos, o po bolševikų perversmo ėmėsi žingsnių nepriklausomai valstybei sukurti. 1918 m. vasario 20 d. Baltarusijos Rada sudarė šalies vyriausybę, kovo 9 d. paskelbė apie Baltarusijos Liaudies Respublikos įkūrimą, o kovo 25 d. – valstybės nepriklausomybę.
Šios istorinės sąsajos, konferencijos dalyvių nuomone, leidžia Vilniui atsakingiau vertinti kaimynystę su Baltarusija ir ten vykstančius įvykius. Istorikų, politologų, diskusijų dalyvių pasisakymuose buvo galima išgirsti pastabų Europos Sąjungai, kad ši pasyviai reaguoja į A. Lukašenkos režimo veiksmus ir laisvių suvaržymą kaimyninėje šalyje. Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Audronius Ažubalis, kartu su kitais Seimo nariais reikalavęs ir išreikalavęs protesto notą dėl šių įvykių, Žinių radijui teigė, kad Vašingtonas, su kuriuo Minsko santykiai ypač įtempti, teisingai kritikuoja Briuselį už šio neveiklumą Baltarusijos atžvilgiu.
Todėl galbūt Baltarusijos opozicija be reikalo nuogąstauja, kad protesto akcijos išvaikymas antradienį gali sužlugdyti Baltarusijos pastangas pagerinti savo santykius su Vakarais, kurias deda Baltarusijos valdžia paskutiniuoju metu. „Žinoma, tai signalas Vakarams, kad jokio realaus režimo sušvelninimo Baltarusijoje nebus... Vakarai, aš turiu omenyje susivienijusią Europą, nenoriai imasi sankcijų, bet aš neatmetu šios galimybės“, – „Reuters“ agentūrai sakė opozicijos lyderis Aleksandras Milinkevičius.
Baltarusija tarsi ir mėgina susitaikyti su ja kritikuojančiomis Europos Sąjunga ir JAV: net paleido į laisvę daugumą politinių kalinių ir išdavė leidimus opozicijai taikiai surengti kelias protesto akcijas praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje.
Bet A. Lukašenka toliau nepažengė. Dar daugiau: jis apkaltino JAV Baltarusijos šnipinėjimu ir įsakė iš šalies išvykti JAV ambasadorei. Naujas smūgis Vakarams – penktadienį vykusiame Rusijos ir Baltarusijos ministrų pirmininkų susitikime nuskambėjusi užuomina apie galimybę grąžinti branduolines į Baltarusijos teritoriją. Anksčiau buvo pranešta, kad Baltarusijoje gali būti dislokuotos vidutinio nuotolio raketas „Iskander“. Vadinasi, Minskas Vakarams atrodo nepatikimas partneris, nesilaikantis jokių tarptautinių įsipareigojimų…
Dar didesnį Vašingtono nerimą kelia vis glaudesnis Minsko ir Karakaso karinis bendradarbiavimas. Naujienų agentūra BELTA pranešė, kad Minskas sutiko dalyvauti kuriant Venesuelos priešlėktuvinės gynybos sistemą. Jau šiemet pagal du pasirašytus tarpvalstybinius susitarimus į Karakasą išvyks 10 baltarusių specialistų. Pernai Baltarusija ir Venesuela pasirašė karinių kontraktų, kurių bendra vertė siekia daugiau kaip 1 mlrd. dolerių.
Tačiau šis pavojingas bendradarbiavimas ES vadovų nejaudina. Briuselis ir toliau nenori erzinti nei Maskvos, nei Minsko, kurio politika Rusijai yra palanki, nes „uždengia“ V. Putino valdžią nuo Vakarų Maskvos link laidomų strėlių. Vakarų šalys labai brangina joms tiekiamus energijos šaltinius, todėl nesiryžta radikalioms priemonėms prieš A. Lukašenkos režimą.
Kada „paskutinis Europos diktatorius“ perpildys Vakarų kantrybės taurę? Kokio masto represijos turi vykti Minske, kad pasaulis sukrustų? Kol kas šie klausimai retoriniai ir be jokio atsako.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
