Apie Kirgiziją neretai kalbama kaip apie šalį, kurioje susikerta skirtingų valstybių interesai. Dėl įvairių priežasčių ši Vidurinės Azijos respublika pastaraisiais metais neretai atsidurdavo dėmesio centre. Pavyzdžiui, šioje šalyje per paskutinius septynerius metus net du kartus valdžia keitėsi revoliucinio perversmo keliu. 2005 metais įvyko vadinamoji „Tulpių revoliucija“, buvo nuverstas ilgametis šalies vadovas Askaras Akajevas. Po pirmojo perversmo valdžia atiteko Kurmanbekui Bakijevui, kuris per penkerius metus sugebėjo faktiškai pakartoti visas A. Akajevo klaidas (autoritarinės tendencijos, korupcija, valdžios sutelkimas savo „šeimos“ rankose), tačiau 2010 m. pavasarį neramumų, iš dalies peraugusių į pilietinį konfliktą, banga parbloškė ir jį.
Po antrojo perversmo laikinoji valdžia įvykdė konstitucinę šalies reformą, paversdama Kirgiziją vienintele parlamentine respublika regione. Po prezidento rinkimų 2011 metų pabaigoje šalies vadovu buvo išrinktas Almazbekas Atambajevas. Nors buvo daug abejonių, kol kas naujoji Kirgizijos valdžia atrodo stabilesnė, nei buvo prognozuojama.
Interesų ir įtakų zonoje
Kirgizija kartu su visu regionu patenka į tiesioginį Rusijos interesų lauką. Šis laukas yra gana platus, jį galima suskirstyti į teorinių ir praktinių interesų zonas.
Teoriniai interesai yra susiję su istorine Maskvos atmintimi. Pagrindinis šių interesų siekis – išlaikyti įtaką regione, neleisti nė vienai posovietinei Vidurinės Azijos šaliai ištrūkti iš Rusijos įtakos. Maskvai daugmaž pavyksta susitvarkyti su šia užduotimi, tačiau Kirgizijos teritorijoje iki šiol egzistuoja stiprus dirgiklis – JAV karinė bazė Kante, esanti šalia sostinės Biškeko civilinio Manaso oro uosto ir naudojama Amerikos bei jos sąjungininkių kariniam tranzitui į Afganistaną. Maskva yra dariusi spaudimą K. Bakijevui, kad šios karinės bazės neliktų, ir net buvo sulaukusi atitinkamų pažadų iš tuomečio Kirgizijos vadovo, tačiau šie pažadai nebuvo vykdomi.
Pažadą uždaryti JAV karinę bazę Kante iš karto po savo išrinkimo pakartojo ir naujasis Kirgizijos vadovas A. Atambajevas. Pasak jo, Kirgizija vykdys savo tarptautinius įsipareigojimus, tačiau 2014 metais, kai sueis susitarimo su JAV pabaigos terminas, amerikiečiai turės pasitraukti iš šalies. Kitaip sakant, A. Atambajevas pažadėjo, kad susitarimas su JAV nebus pratęsiamas, ir nėra abejonių, kad Maskvai tai buvo itin malonu išgirsti. Toks pareiškimas dar kartą patvirtino, kad naujoji Kirgizijos valdžia yra lojali Rusijai.
Praktiniai Rusijos interesai yra susiję su siekiu užkirsti kelią iš šio regiono per Kirgiziją einančiam narkotinių medžiagų srautui. Todėl Maskva bent jau turėtų būti suinteresuota stabilumu – taip pat ir politiniu – regiono šalyse. Nors Kirgizija tiesiogiai nesiriboja su Afganistanu (kuris buvo ir tebėra didžiausias narkotikų „eksportuotojas“ regione), ji yra svarbi kaip potenciali tranzitinė tokių siuntų teritorija.
Taip pat, būdama pragmatiška, Rusija turėtų būti suinteresuota, kad JAV pajėgos kuo ilgiau liktų Afganistane. Šis interesas labiau susijęs ne su narkotikų problema, o su bendru regiono stabilumu. Taigi, teorinis Rusijos interesas išstumti JAV karinę bazę iš Kirgizijos kertasi su praktiniu noru turėti savo pašonėje daugmaž stabilų regioną. Tačiau kova dėl amerikiečių Karinio tranzito centro Kante, kaip dabar vadinama karinė bazė, ko gero, yra labiau principinio pobūdžio. Toks centras yra reikalingas JAV ir jų sąjungininkėms, todėl, išstumtas iš Kirgizijos, jis greičiausiai atsirastų kurioje nors kitoje regiono šalyje (pavyzdžiui, Uzbekistane). Juolab kad JAV moka už karinės bazės objektų nuomą neblogus pinigus (JAV už bazės nuomą Kirgizijai sumoka po 63 mln. dolerių per metus, be to, skiria ir kitą finansinę paramą šaliai).
Tačiau Kirgizija yra ne vien Rusijos interesų zonoje. Tai lemia geografinė šalies padėtis. Kirgizija ribojasi su Kinija, be to, tarp jos kaimynų yra ir Kazachstanas. Praėjusių metų pabaigoje apie skirtingų geopolitinių interesų konkurenciją Kirgizijoje rašė italų laikraštis „La Repubblica“. Žurnalistui Eugenio Novario pavyko apibrėžti šią situaciją vienu sakiniu: „Kirgizijai tenka laviruoti tarp tokių didžiųjų valstybių kaip Kinija, Rusija ir JAV, taip pat ir kaimynų – Kazachstano ir Uzbekistano, kurie yra reikšmingesni pagal savo demografinio išsivystymo ir gamtos išteklių lygį, interesų.“ E. Novario pabrėžia, kad Rusija galimą įtakos praradimą regione vertintų kaip katastrofą, nes tai žeistų jos ambicijas, o atsiradusį geopolitinį vakuumą akimirksnių užpildytų Kinija. O štai JAV nėra rimtas konkurentas šiame regione, nes tiesioginis Vašingtono interesas yra susijęs iš esmės tik su tranzitu į Afganistaną, bet tai nėra prielaida rimtiems geopolitiniams mūšiams.
Nors kol kas atrodo, kad pastaruoju metu Rusijos pozicijos Kirgizijoje sustiprėjo (naujoji respublikos valdžia, regis, visiškai lojali Maskvai), bet tai nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų. Daug ką dėl neatsargumo gali sugadinti ir pati Rusija, kuri santykiuose su savo buvusiais satelitais neretai elgiasi kaip dramblys porceliano parduotuvėje. Per „Tulpių revoliuciją“ ir 2010 m. neramumus Rusijos viešojoje erdvėje apie Kirgiziją buvo aktyviai kalbama kaip apie „nevykusią ir savęs nerealizavusią valstybę“, buvo net kvestionuojamas jos valstybingumas ir suverenumas.
Kitas svarbus aspektas yra susijęs su tuo, kad nors Kirgizija oficialiai ir tapo parlamentine respublika, vargu ar ji akimirksniu atsikratė regione vyraujančių politinių tradicijų. Visose buvusiose SSRS Vidurinės Azijos respublikose valdžios struktūros yra paremtos klanų sąveika (arba atvirkščiai – priešprieša ir konkurencija), todėl galima numanyti, kad nei 2010 metų perversmas, nei vėlesnė konstitucinė reforma iš esmės nesunaikino neoficialios sistemos, kurioje klanai ir „šeimos“ atlieka svarbų vaidmenį. Paaštrėjus politinėms kovoms ir nesutarimams, esamos valdžios – lojalios Rusijai – priešininkai gali ieškoti sąjungininkų tarp kitų stiprių geopolitinio lauko žaidėjų.
Be ambicijų
Įtakų ir interesų konkurencijos Kirgizijoje klausimas ilgai bus svarbus, nes ši valstybė, ko gero, taip ir liks skirtingų šalių interesų kryžkelėje. Pati Kirgizija bent jau kol kas nerodo net minimalių lyderystės ambicijų. Šiuo metu jų ir nevertėtų tikėtis – šaliai pirmiausia reikia įgyti stabilumo pojūtį, kuris buvo prarastas po visų negandų ir perversmų. Be to, lyderystės regione siekis reikštų aršią konkurencinę kovą – pirmiausia su kaimyniniu Kazachstanu.
Prieš beveik ketverius metus politologas Muratas Sujunbajevas taip apibrėžė Kirgizijos strategiją: „Kirgizija bando elgtis pragmatiškai. Jeigu yra koks nors projektas, ji bando dalyvauti, vadovaudamasi principu: gal kas nors išeis. Galbūt tai ne pats geriausias variantas, tačiau lyginant sąnaudas ir galimą naudą – optimaliausias“ [http://ia-centr.ru/expert/800/]. Gali būti, kad ir dabartinė Kirgizijos valdžia galiausiai pasirinks tokį laviravimo tarp skirtingų interesų variantą, o ne tarnavimą kokios nors vienos geopolitinės jėgos interesams, nes tai iš tikrųjų gali būti optimaliausias variantas šaliai, esančiai kitų valstybių interesų kryžkelėje ir susitaikančiai su tokiu vaidmeniu.
Viktor Denisenko
