Oficialiai Kinijoje tautinės mažumos tesudaro vos 1 proc., tačiau už šio skaičiaus slepiasi milijonai. Apie Tibeto okupaciją žinome gana daug, o apie 9 milijonus uigūrų, gyvenančių Sindziango autonominėje provincijoje – beveik nieko. Tiesa, apie juos viešai buvo prabilta, kai pasaulis bandė pasidalinti Gvantanamo kalėjime be teismo laikytus ir terorizmu įtartus asmenis – tarp JAV sulaikytųjų buvo ir Kinijos valdžios nekenčiamų uigūrų, kurie dėl suprantamų priežasčių grįžti į savo tėvynę negali.
Liepos pradžioje apie uigūrus prabilo viso pasaulio žiniasklaida: Sindziango provincijos sostinėje Urumčyje kilusios riaušės pareikalavo 156 žmonių gyvybės, per tūkstantį buvo sužeista. Liepos 8 d. įtakingas laikraštis „Financial Times“ pranešė, kad Sindziango vadovybė paragino visus kaltuosius už neramumus ir žmonių žūtį nubausti mirties bausme. Beveik nėra abejonių, kad taip ir bus padaryta.
„Kruvinuoju sekmadieniu“ pavadintą liepos 5 d. į Urumčio gatves išėjo apie tūkstantį pasipiktinusių uigūrų, kurie reikalavo kuo greičiau ištirti birželio 25 d. vieno Guandu provincijos miesto žaislų fabrike kilusį žiaurų konfliktą, per kurį buvo užmušti du uigūrai, apkaltinti seksualiai priekabiavus prie merginos kinės. Per muštynes fabrike buvo sužeista net 188 asmenų. Teisingumo reikalavimas netruko pavirsti į tikras riaušes – įpykę uigūrai pradėjo siaubti aplinkinius pastatus, padeginėti automobilius. Policija areštavo apie pusantro tūkstančio žmonių, tad kitą dieną į gatves plūstelėjo uigūrės – moterys reikalavo, kad policija nedelsdama paleistų suimtuosius.
Liepos 7 d. vakare keršyti išėjo Urumčyje gyvenantys kinai hanai, kurių užsidegimą saugumo pajėgos malšino ašarinėmis dujomis ir guminėmis lazdomis. Buvo įvesta komendanto valanda, o BBC teigimu, liepos 8 d. Urumčyje pasirodė ir karo policijos daliniai, ginkluoti pusiau automatiniais ginklais. Naujienų agentūra „Reuters“, kurios korespondentai raportuoja iš įvykių vietos, praneša, kad vis didėja kinų hanų pasipiktinimas: jie nesutinka su savo tautiečių suėmimais ir nesupranta, kodėl policija delsia pačiomis griežčiausiomis priemonėmis įvesti tvarką provincijoje.
Tačiau oficialusis Pekinas nusipelno gero pažymio už svetimų ir savo paties klaidų studijavimą: kai 2008 m. visas pasaulis užgriaužęs kvapą stebėjo, kaip Kinijos valdžia įveda tvarką Tibete, informacijos blokada nieko gero nedavė. Todėl dabar kinai leido į Urumčį atvykti užsienio žurnalistams, rodė jiems sudegintus automobilius ir suniokotas parduotuves, tačiau akylai stebėjo kiekvieną, kuris buvo kalbinamas ir filtravo informacijos šaltinius. Dar daugiau – pasauliui buvo priminta, kad uigūrai yra aršūs musulmonai, o jų separatistams vadovaujantis Rytų Turkestano islamo judėjimas (ETIM) puikuojasi juodajame Jungtinių Tautų sąraše kaip teroristinė organizacija. Turbūt nereikia priminti, kaip į „aršius musulmonus“ reaguoja pasaulio galingieji: Baltiesiems rūmams per akis kovos su tarptautiniu terorizmu, karo Afganistane bei Irake, o rusams kinai lyg tarp kitko primena, kad uigūrų gyvenama Sindziango provincija – tai tokia pat buvusi Čečėnija…
Tad kas tie Kinijos uigūrai – teroristai ar nacionalinio išsivadavimo didvyriai? Pradėkime nuo bendro pobūdžio žinių: uigūrai – tiurkų kalbų grupės tauta, gyvenanti Kinijos Sindziango provincijoje, dar apie 300 tūkst. uigūrų gyvena Kazachstane, kitose Centrinės Azijos valstybėse. Išpažįsta islamą, yra musulmonai sunitai. Uigūrų tautos istorija gana spalvinga: jie turėjo valstybę, bet iki 1760 m. juos okupavo Kinijos mandžiūrai. Istorijos šaltiniai tikina, kad uigūrai kentė priespaudą, nuo XVIII amžiaus net 400 kartų sukilo, tad 1949 m., Kinijai tapus komunistine, uigūrams buvo suteikta autonomija. Uigūrų nacionalinio išsivadavimo kova, istorikų teigimu, darė stiprią įtaką pačios Kinijos valstybingumo raidą – pavyzdžiui, 1826–1828 m. sukilimas, kurį kinams teko numalšinti ypač kruvinomis priemonėmis, Azijos tautoms parodė, kad Kinijos armija nėra nenugalima – su ja kovoti gali netgi sukilę atskalūnai.
Naujausiųjų laikų istorijoje atskiro dėmesio vertos Kinijos valdžios represijos Pekinui rengiantis olimpinėms žaidynėms: buvo areštuoti 45 ETIM nariai, apkaltinti planais pakartoti Miuncheno olimpiados įvykius, kai buvo susidorota su Izraelio atletais.
2008 m. Sindziango provincijoje, reaguojant į neramumus Tibete, taip pat plykstelėjo ugnis. Formali priežastis – žinomo verslininko ir mecenato Mutallipo Najimo mirtis, kurios aplinkybes ištirti ir reikalavo uigūrai. Be to, islamą išpažįstantys uigūrai piktinosi pakartotiniu draudimu moterims ryšėti islamiškas skaras. Tačiau rimtesnių padarinių šie neramumai neturėjo, nors oficialusis Pekinas ir įsiminė, kad už visų šių triukšmavimų, tikėtina, stovi užsienyje veikiančios uigūrų organizacijos. Ir šįkart primygtinai kartojama, kad riaušes Sindziango provincijos sostinėje Urumčyje išprovokavo ir joms dirigavo Pasaulio uigūrų kongresas, kurio būstinė įsikūrusi Vokietijoje, o lyderė Rebiya Kadeer gyvena JAV.
Ši moteris, kuriai Kinijos valdžia jau seniai primeta visas būtas ir nebūtas nuodėmes, verta atskiro paminėjimo. Gimusi 1947 m. Sindziango provincijoje, R. Kadeer gana sėkmingai kopė partinės karjeros laiptais, dar sėkmingiau plėtojo verslą ir netgi buvo laikoma pačia turtingiausia Kinijos moterimi. Tačiau 1999 m. ją suėmė ir apkaltino neramumų kurstymu. 2005 m., spaudžiant tarptautinei bendruomenei, o formaliai dėl prastos sveikatos, R. Kadeer iš kalėjimo buvo paleista, bet buvo priversta emigruoti į JAV. 2006 m. uigūrų įkvėpėja ir aktyvi kovotoja už žmogaus teises R. Kadeer buvo nominuota Nobelio taikos premijai.
2003 m. rugsėjį Rusijos laikraščio „Novyje Izvestija“ specialusis korespondentas Igoris Rataris, apsilankęs Kinijos Sindziango provincijoje, taip aprašė savo įspūdžius: „Kai patenki į Uigūrstaną, susidaro įspūdis, kad neišvykai iš Vidurinės Azijos: tas pats gatvių vaizdas, tokie pat turgūs, tas pats nacionalinių drabužių koloritas. Uigūrų kalba tokia panaši į uzbekų, kad svečiai iš Taškento čia laisvai bendrauja be vertėjo. Tačiau kaimyniniuose Kazachstane ir Kirgizijoje į rusus žiūrima draugiškai, o diduma uigūrų kinus vadina okupantais. Abi tautos nekenčia viena kitos. Jie eina į skirtingas parduotuves ir lankosi skirtinguose restoranuose. „Sužinoję, kad aš draugauju su kinais, uigūrai buvo taip pasipiktinę, jog net norėjo mane primušti. Jų nuomone, musulmonas neturi teisės palaikyti santykių su kinais“, – skundžiasi Sindziange dirbantis kirgizų verslininkas Muchtaras Sultanovas.“
Kai kurie apžvalgininkai įsitikinę, kad pagrindinė nacionalinės įtampos Sindziange priežastis – uigūrų religingumas, garsėjantis visoje Centrinėje Azijoje. Dauguma ištekėjusių uigūrių dengia savo kūną nuo kojų pirštų iki viršugalvio, vyrai augina barzdas, o Kinijos gimstamumo reguliavimo politika uigūrams – didžiausias įžeidimas, nes musulmono šeimoje turi krykštauti daug vaikų.
Uigūrų religingumą ir pati Kinija tapatina su separatizmu ir todėl taiko nemažai griežtų apribojimų: moksleiviams bei valstybės tarnautojams draudžiama lankytis mečetėse, mergaitės mokyklose negali ryšėti islamiškų skarų ir t. t. Oficialusis Pekinas uigūrų dvasią bando palaužti ne tik botagu, bet ir riestainiais – gabiems vaikams siūlomas valstybės išlaikymas studijuojant prestižiniuose universitetuose kitose šalies provincijose, o į Sindziangą investuojamos didelės lėšos: tiesiami keliai, tvarkoma infrastruktūra ir pan.
Dabartiniai įvykiai Sindziango provincijoje tikru sukilimu vargu ar virs, tačiau jie dar kartą primena pasauliui, kad ne viskas yra vien juoda arba balta.
Aušra Radzevičiūtė
