Vietos verslininkai skundžiasi: „Darbas su Japonija sustojo. Tačiau, kol Kinijos valdžia neišprovokavo įtampos, niekas iš kinų net nežinojo apie Senkaku saleles...“
Vienas iš Kinijos ginkluotųjų pajėgų atstovų kalba apie būtinybę susilaikyti nuo konfliktų su Japonija: „Jeigu Pietų Kinijos jūroje galima mąstyti apie klausimų sprendimą jėga, tai Rytų Kinijos jūroje ta jėga neveiks. Abi šalys yra pernelyg galingos, kad pyktis.“
Kinijos Gynybos ministerija Rytų-Kinijos jūroje panaudojo mėgstamą „Trijų karų“ taktiką. „Trys karai“ - tai viešųjų ryšių, psichologinis ir įstatymų leidybos karai. Pirmasis žingsnis buvo įstatymų leidyba: ruošiamas įstatymas, kuris turėtų apibrėžti Senkaku salų statusą Kinijos teritorijoje, tarptautiniu lygmeniu būtų kreiptasi į JT, kad būtų pakeistos galiojančios Kinijos teritorijos ribos.
Psichologiniam karui buvo panaudotos antijaponiškos demonstracijos, Japonijos ekonomistai buvo gąsdinami galimu Japonijos pašalinimu iš kinų ekonomikos.
Paskutinis kinų naudojamas karo strategijos būdas – visuomenės nuomonės formavimas. Išnaudodami Kinijos Valstybinę televiziją, valdžios asmenys transliuoja Kinijos pretenzijas visam pasauliui. Pačioje šalyje buvo organizuota daugybė protesto judėjimų nukreiptų prieš Japonijos Senkaku salų „pasisavinimą“. Tiesa, šį sykį viešųjų ryšių karas tikriausiaine visai pavyko. Visas pasaulis pamatė agresyvius Kinijos veiksmus ir pasitikėjimas šalimi tarptautinėje bendruomenėje pastebimai sumažėjo.
Kinija pati save pastatė į dviprasmišką situaciją. Jokia valstybė nenori tapti pasaulio atstumtuoju, o veiksmai, kurių ėmėsi Kinija rodo, kad atsitraukti jau nėra kaip.