Neseniai BBC publikavo Stenfordo universiteto profesoriaus Iano Morriso straipsnį apie tiesioginį santykį tarp pasaulinio viešpatavimo ir geografijos veiksnių. Balsas.lt pristato skaitytojų dėmesiui šią medžiagą.
Vieno iš savo paskutinių vizitų į Pekiną metu Didžiosios Britanijos ministras Davidas Cameronas pareiškė, kad Kinija susigrąžins sau stambiausios ekonominės valstybės titulą. Kas turi daugiausiai įtakos šio viešpatavimo įsivyravimui pasaulyje?
Kokios Vakarų dominavimo pasaulyje priežastys?
Yra teorijų, kad Vakarų pasaulio gyventojai turi biologinių privalumų. Kiti įsitikinę, kad įtakos turi Vakarų pasaulio religija, kultūra, etika ir visuomeniniai institutai, arba kad Vakaruose atsiranda daugiau lyderių.
Yra ir tokių, kurie neigia visus šiuos prasimanymus ir tvirtina, kad Vakarų viešpatavimas – viso labo atsitiktinumas.
Tačiau per kelis pastaruosius metus vis labiau yra vystoma nauja teorija.
Ji remiasi tuo, kad žmonės visame pasaulyje mažai kuo skiriasi vieni nuo kitų. Priežastys, dėl kurių vienos grupės pasineria į medžioklę ir gėrybių rinkimą tuo metu, kai kitos stato imperijas ir įvykdo industrines revoliucijas, neturi nieko bendro su genetika, tikėjimu, pažiūromis ir galingomis asmenybėmis. Visa esmė – geografijoje.
Pasisekė su klimatu
Kinijos ir Indijos geografinė padėtis žinoma turėjo įtakos jų tapimui supervalstybėmis, tačiau norint suprasti Vakarų pasaulinio viešpatavimo priežastis, būtina atkreipti dėmesį į tai, kas nutiko prieš 15 tūkstančių metų po paskutinio ledynmečio.
Tuo metu tik keli geografiniai regionai buvo tinkami žemdirbystei dėl puikių klimatinių ir landšaftinių sąlygų laukinių augalų ir gyvūnų auginimui, kuriuos su laiku galima buvo prisijaukinti.
Nedidelė tokių augalų ir gyvūnų koncentracija buvo pastebėta vakarinėje Eurazijos dalyje, prie Eufrato, Tigro ir Jordano ištakų. Būtent ten maždaug nuo IX amžiaus iki mūsų eros prasidėjo žemdirbystės plitimas po Europą.
Žemdirbystė nepriklausomai nuo Eurazijos gimė ir daugelyje kitų pasaulio vietų – tiek Kinijoje, tiek Meksikoje; tačiau dėl to, kad augalai ir gyvūnai, kuriuos galima buvo prisijaukinti, ten buvo išplitę mažiau, nei Vakaruose, vystymosi procesas vyko žymiai lėčiau. Šios žemdirbystės zonos su laiku plito, tačiau Vakarai tuo metu jau išsikovojo lyderio poziciją, įkurdami pirmuosius miestus, valstybes ir imperijas.
Bet esmė ne tik tame, kad Vakarai anksti prasimušė į lyderius ir išsilaikė viršūnėje. Vertėtų atkreipti dėmesį į istoriją.
Geografija nustatydavo, kaip vystėsi visuomenė, bet kodėl būtent ji?
Geografijos pervertinimas
Palanki temperatūra, lietūs ir topografinės sąlygos žemdirbystės vystymosi pradžioje buvo ypač svarbūs. Kai kaimeliai ėmė virsti į miestus, šie geografiniai veiksniai pasislinko į antrą vietą, nes pirmoje buvo būtinybė įsikurti prie upių krantų, kad būtų galimybė tvarkyti drėkinimo sistemas.
Vėliau, imperijų epochos metu, jūros tapo svarbiausiu veiksniu dėl navigacinių galimybių. Pavyzdžiui, išsidėstymas palei Viduržemio jūrą suteikė Romos Imperijai galimybę lengvai pervežti maisto produktus, kariuomenę ir visose teritorijose surinktas rinkliavas.
Kuo toliau plėtėsi senovės imperijos, tuo labiau geografija buvo pervertinama. Plačios stepės nuo Mongolijos iki Vengrijos virto magistralėmis, kuriomis judėjo klajokliai, ardantys imperijų pagrindus.
Per pirmuosius penkis mūsų eros amžius didžiosios imperijos – tiek Romos Vakaruose, tiek Kinijos Rytuose – suiro. Tuo pačiu politinės transformacijos vėl keitė požiūrį į geografiją. Kinijos išsivystymo lygis stipriai šoktelėjo į viršų VI mūsų eros amžiuje. Beveik tūkstantmetį, t.y. maždaug iki 1700 metų Kinija buvo pati turtingiausia, stipriausia ir pažangiausia pasaulio valstybė, tuo metu Rytai lenkė Vakarus.
Azijos išradėjai generavo vieną sprendimą po kito. 1300 metais jų laivai jau galėjo perplaukti vandenyną, o ginklai galėjo nugalėti priešus. Tačiau ilgainiui kiti išradimai turėjo įtakos geografinių aspektų svarbos permąstymui.
Vandenyno artumas ne iš karto tapo vienu svarbiausių visuomenės ir ekonomikos vystymosi veiksniu.
Vakarų Europa išsidėsčiusi palei šaltą Atlanto vandenyną ir esanti toli nuo pasaulinių įvykių centro ilgai likdavo tarsi užkampyje. Tačiau europiečiams perėmus jūrinę ir ginklų patirtį iš Rytų, Atlanto vandenyno artumas tapo vienu svarbiausių Europos privalumų.
Iki to laiko, kol žmogus negalėjo pavergti vandenyno platybių, neturėjo reikšmės ir tas faktas, kad Europa du kartus arčiau turtingųjų Amerikos žemyno krantų nei Kinija. Tačiau po to, kai žmonės prisitaikė prie atstumų ir išvystė susisiekimą per vandenyną, būvimas Amerikos kaimynystėje tapo vienu svarbiausių sėkmės garantu.
Atlanto vandenynas to meto matavimais nebuvo labai didelis, tačiau ir nebuvo mažas. Jo krantai – Europoje, Afrikoje ir Amerikoje – buvo pakankamai platūs ir tiko įvairių prekių gamybai, tuo pačiu vandenyną buvo nesunku perplaukti.
Palyginimui, Ramusis vandenynas buvo daug didesnis. To meto jūreivystė sunkiai įveikdavo jo platybes, o apie prekybos pelningumą nebuvo nė kalbos.
Geografija viską taip sudėliojo, kad būtent išeiviai iš Vakarų Europos, o ne jūreivystės virtuozai kinai, atrado, išgrobstė ir kolonizavo Amerikos teritorijas. Kinijos jūreiviai buvo tokie pat narsūs ir mėgstantys riziką, kaip ir ispanai, o kinų kolonistai nė kiek nenusileido britams, tačiau visgi europiečiai, o ne kinai užgrobė Ameriką, vien dėl to, kad jiems tiesiog buvo arčiau.
Europiečiai XVII amžiuje palei Atlanto vandenyno krantus išvystė rinkos ekonomiką, naudodamiesi įvairių žemynų privalumais. Europos mąstytojams nuolat kildavo klausimų, kaip veikia vėjai ir potvyniai. Tai leido jiems išmokti skaičiuoti ir matuoti, buvo pasinerta į fizikos, chemijos ir biologijos paslaptis.
Būtent Europoje, o ne Kinijoje, įvyko mokslo revoliucija. Europiečiai, o ne kinai, XVIII amžiuje mokslo vaisius įdarbino visuomenės labui, pradėdami Švietimo epochą.
Kad tik nebūtų karo
Artėjant 1800 metams mokslas ir rinkos ekonomika Vakarų Europoje turėjo įtakos gamybos machanizavimui ir naudingųjų iškasenų panaudojimui. Pirmoji pramonės revoliucija įvyko Britanijoje, o 1850 metas ji paplito po visą likusį pasaulyje.
Tačiau besitransformuojanti geografijos jėga čia nesibaigė. XX amžiaus pradžioje nuo viešpataujančios Britanijos ekonomikos interesai persikėlė į Šiaurės Ameriką. Ankščiau JAV buvo tik Europos periferija, o dabar tapo naujuoju globaliniu centru.
Šis procesas nesustoja ir šiandien. XX amžiuje dominuojant Amerikos ekonomikai buvo atrasti Azijos resursai. Kadangi susisiekimui ir transportavimui nebėra kliūčių, tolimoji Japonija ir kiti „Azijos tigrai“ kartu su Kinija ir Indija tampa naujais pasaulio lyderiais.
Rytų kilimas, šokiruojantis daugelį Vakaruose, buvo absoliučiai nuspėjamas. Europos valdžios ir pinigų perkėlimas per vandenyną XX amžiaus viduryje buvo lydimas žiaurios prievartos. Dabar mes judame link XXI amžiaus vidurio, o valdžia ir pinigai per Ramųjį vandenyną keliauja į Kiniją.
Ateinančioms kartoms reikėtų pasistengti, kad ilgainiui pinigai nepradėtų emigruoti į trečio pasaulio šalis.
