Daug kas Kaukaze praėjusią savaitę virto griuvėsiais. Kokie gelbėjimo operacijos šansai?
Aplink vien nuolaužos. Iš pradžių buvo nuniokota Pietų Osetija, o dabar didžiulę tragediją išgyvena Gruzija, dienraščio „The Wall Street Journal“ nuomonių skiltyje rašo Londono Ataskaitų apie taikos ir karo padėtį institute (IWPR) dirbantis britų žurnalistas, Kaukazo ekspertas Thomas de Waalas. Pasak jo, labiausiai šiose skerdynėse nukentėjo maždaug 25 tūkstančiai Pietų Osetijoje gyvenusių gruzinų. Vos prieš mėnesį osetinai ir gruzinai Pietų Osetijoje dieną taikiai prekiaudavo tarpusavyje, nepaisydami to, kad naktį ginkluoti vyrai jų kaimuose pradėdavo susišaudymus. Dabar šie gruzinai prarado visą savo turtą, o jų namus sudegino nereguliarių Pietų Osetijos karinių formuočių kareivos. Maždaug 50 tūkstančių gruzinų Abchazijoje tebegyvena savo namuose, tačiau ateityje jiems gresia pavojus. Šie žmonės labiau nei bet kurie kiti turi moralinę teisę paskelbti nuosprendį nusikaltėliams, kurių sąrašas gana ilgas.
Be jokių abejonių pati didžiausia ir akivaizdžiausia yra Rusijos kaltė, teigia autorius. Rusijos kariuomenė sukėlė primityvaus smurto bangą ir leido osetinams ir kitiems Šiaurės Kaukazo tautų atstovams sekti iš paskos kurstant etninę neapykantą, kuri jau buvo pradėjusi slūgti po paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio karų. Tokių veiksmų pasekmės ten bus jaučiamos dar daugelį metų, ir Maskva turi už tai sumokėti – ir ekonominėmis kompensacijomis už padarytą žalą, ir prie gėdos stulpo tarptautinėje arenoje, rašoma straipsnyje. Svarbų vaidmenį šiuo požiūriu galėtų atlikti Vokietija, jei pagrasintų atsisakyti bendro „Nord Stream“ dujotiekio projekto. Tai rusų ne tik ekonominiais, bet ir politiniais sumetimais tiesiamas dujotiekis, kuris aplenks Maskvą kritikuojančią Lenkiją ir Baltijos šalis.
Kritikos turi susilaukti ir Gruzijos vadovybė, iš esmės praradusi du savo šalies regionus, dėl kurių kyla nuolatiniai ginčai. Gruzija – nedidelė valstybė, kuriai grasina rusai, ir kurį laiką gruzinai liks susitelkę aplink savo lyderį. Tačiau vėliau jie beveik neabejotinai pareikalaus savo impulsyviojo prezidento Michailo Saakašvilio atsakomybės, teigia autorius.
Pasak jo, 2004 m. tapęs prezidentu, Saakašvilis veikė labai skubotai. Jo ekonominės reformos daro įspūdį, tačiau jis nuo pat pradžių susikūrė sau problemų pažadėjęs per 5 metus susigrąžinti Abchaziją ir Pietų Osetiją. Pakanka paviršutiniško žvilgsnio į Balkanus, Kiprą ar Šiaurės Airiją, kad suprastum, jog sudėtingų etninių ir teritorinių konfliktų sureguliavimas reikalauja daug laiko. Tuo tarpu Saakašvilis kryptingai „šildė“ „įšaldytus konfliktus“ (reikia pasakyti, kad tai dezorientuojantis terminas), reikšdamas abejones dėl rusų organizuojamų taikdariškų misijų teisėtumo ir perkėlinėdamas savo kariuomenę vis arčiau ir arčiau Abchazijos ir Pietų Osetijos. Jis šiuos regionus ekonomiškai izoliavo ir atmesdavo visus pasiūlymus dėl ekonominių ryšių (pavyzdžiui, atsisakęs leisti abchazams prekiauti su Turkija). Tokius sprendimus lydėdavo pareiškimai apie grėsmę Gruzijos suverenumui.
Jo retorika buvo kaip tik tai, ko reikėjo rusams, pažymi autorius. Jie pasistengė užpildyti ekonominėje, politinėje ir karinėje srityje susidariusį vakuumą. Daugelis abchazų buvo nepatenkinti, kad juos prisijungia Rusija, tačiau argumentas, kad Maskva garantuoja jų saugumą, buvo stipresnis už visus kitus. Dabar rusai triumfuoja, teigiama straipsnyje.
Kodėl 2003 m. Gruzijoje kilusi „rožių revoliucija“, kurią taip euforiškai pasitiko gruzinai, baigėsi būtent šitaip? – klausia autorius. Jis prisimena dalyvavęs pirmojoje Saakašvilio spaudos konferencijoje po šios revoliucijos. Tada jis labai aiškiai rusų kalba pareiškė, kad, skirtingai nei jo pirmtakas Eduardas Ševardnadzė, norįs „normalių“ tarpusavio santykių su Rusija.
Svarbiausią vaidmenį šioje istorijoje suvaidino buvęs Rusijos prezidentas, o dabar premjeras Vladimiras Putinas, siekiantis atkurti Rusijos, kuri praėjusią savaitę tankų vikšrais vagojo Gruzijos žemę, galybę. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad gudrusis Ševardnadzė būtų leidęs įtraukti Gruziją į konfliktą su Rusija, tvirtina autorius.
Jo teigimu, savo vaidmenį atliko ir daug Vašingtono politikų. Jiems patiko naujos „kelią rodančios demokratijos“, kuriai vadovauja vos į ketvirtąją dešimtį įkopęs ekonomikos reformatorius, idėja. Be to, per Gruziją nutiestas svarbus energetikos koridorius, o ji pati pasisako prieš Rusiją. Tačiau jie pernelyg dažnai nekreipė dėmesio į tai, ką Gruzija darė iš tiesų, teigiama straipsnyje. Gruzinai mėgavosi amerikiečių dėmesiu, ir jis teikė jiems pakankamai drąsos kelti vis naujus iššūkius Rusijai. Kai prezidentas George‘as Bushas 2005 m. gegužę atėjo į Laivės aikštę Tbilisyje ir pasakė gruzinams, kad jų „pasirinktas laisvės kelias nelengvas, bet jame nebūsite vieniši“, jie patikėjo, kad jis kalba rimtai.
Kai prieš ketverius metus paklausiau vieno aukšto JAV atstovo, ką darys Vašingtonas, jei Rusijos kariuomenė užpuls Gruziją, jis atsakė: „Savo šarvuočių mes tenai nesiųsime“, - rašo autorius. Tačiau dabar atrodo, kad būtent to tikėjosi Saakašvilis.
Jei kalbėtume apie Europos vaidmenį, tai Prancūzija ir Vokietija galėtų pasakyti, kad jų santūresnis požiūris į Gruziją dabar atrodo išmintingesnis. Tačiau ir jos nelabai turi kuo didžiuotis. Europos Sąjunga 2005 m. turėjo galimybę priimti sprendimą pasiųsti Gruzijon naują stebėtojų grupę, kurie būtų fiksavę situaciją pasienyje, kai rusai pasipriešino ankstesnės Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojų grupės veiksmams. Tačiau Prancūzija ir Vokietija vetavo šį planą. Neginkluotų stebėtojų grupė galėjo atlikti ankstyvojo perspėjimo funkciją, jei šiemet būtų buvusi Pietų Osetijoje. Autoriaus teigimu, tai galėjo padėti išvengti Rusijos invazijos.
- - - - -
Retas Vakarų politikas gilinasi į pietų Kaukazo problemas, teigiama straipsnyje. O juk jiems derėtų susimąstyti, kad konfliktas Pietų Osetijoje anaiptol nėra pats rimčiausias šiame regione. Ši abejotina garbė atitenka Kalnų Karabachui – regionui, į kurį pretenduoja Armėnija ir Azerbaidžanas. Ten dešimtys tūkstančių karių žvelgia vieni į kitus iš savo apkasų, kurie nusidriekę 175 kilometrus. Abi pusės skelbia piktus pareiškimus. Trapias paliaubas Kalnų Karabache stebi vos 6 neginkluoti ES stebėtojai. Jei pasaulis prabus ir atkreips dėmesį į šių paliaubų nutraukimo grėsmę, gruzinų tragedija bus bent šio to mus išmokiusi, rašoma straipsnyje.
Derybos dėl konflikto Kalnų Karabache kol kas nedavė jokių rezultatų, tačiau pasiūlė naudingą formulę, kaip įveikti užburtą separatizmo ratą. Pagal šiuo metu svarstomą taikų konflikto sureguliavimo planą sprendimas dėl Kalnų Karabacho priklausomybės bus atidėtas. Šiam regionui bus suteiktas laikinas statusas, kuriuo nebus įtvirtintas valstybingumas. O tuo tarpu bus sprendžiami kiti klausimai, tarp jų už Karabacho ribų esančių Azerbaidžano teritorijų, kurias yra okupavę armėnai, grąžinimas, bei į savo namus norinčių sugrįžti pabėgėlių problemos.
Tokie sprendimai šiandien atrodo tinkamiausi Abchazijai ir Pietų Osetijai, tvirtina autorius. Abchazai ir osetinai yra kur kas labiau suinteresuoti taika su gruzinais, nei rusai. Suteikti jiems kokias nors tarptautines garantijas ir didesnes galimybes apsispręsti dėl savo ateities – vienintelis įmanomas būdas nupurtyti nuo savo pečių Rusijos vilką ir leisti bent daliai gruzinų pabėgėlių sugrįžti į savo namus.
Tačiau ko gero jau per vėlu: rusai jau viską paėmė į savo rankas ir stengsis neprileisti kitų, teigiama straipsnyje. Prezidentas Medvedevas praėjusią savaitę pareiškė, kad abchazai ir osetinai „nepasitiki niekuo, išskyrus rusų karius“. Ir pridūrė: „Mes šiandien vieninteliai galime garantuoti stabilumą regione“.
Atsakyti į tokį pareiškimą – milžiniškas fizinis ir moralinis iššūkis ir Europai, ir Jungtinėms Valstijoms. Jeigu jos nori pakeisti situaciją regione, privalo išnagrinėti naują didelio masto taikios intervencijos variantą, panašų į tą, kuris buvo naudojamas Balkanuose praėjusio dešimtmečio viduryje, kai ten buvo siunčiami policininkai ir taikdariai, užtikrinama žmogaus teisių priežiūra, vykdomos didelės ekonominės investicijos. Tai kainuos nepigiai, tačiau galų gale tokie veiksmai turbūt atsieis mažiau, nei nieko neveikimas, konstatuoja straipsnio autorius.
