Informaciją apie kritinę situaciją pateikė pats JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas konferencijoje Fidžyje.
„Aš neseniai buvau susitikęs su Maršalų salų prezidente Hilda Heini, kuri rimtai sunerimusi dėl to, kad egzistuoja ten palaidotų radioaktyvių medžiagų nutekėjimo rizika“, – „The Washington Post“ cituojamas A. Guterresas.
Jo teigimu, betoninis kupolas, saugantis aplinką nuo radioaktyvių medžiagų, „greitai yra“.
JT generalinis sekretorius kalba apie beveik 85 tūkst. kubinių metrų radioaktyvių medžiagų po betoniniu kupolu, kurį Runito saloje esančiame gigantiškame krateryje, po 1958-ųjų branduolinių ginklų bandymų, įrengė JAV.
Ten buvo suversta užteršta žemė ir radioaktyvūs pelenai ir iš kitų gretimų salų, kuriose Vašingtonas sprogdino branduolines ir vandenilines bombas. Visos šios pavojingos šiukšlės buvo užbetonuotos 45 centimetrų storio betono sarkofagu.
Sarkofagas gali subyrėti
Vietos gyventojai radioaktyvių šiukšlių saugojimo vietą vadina „branduoliniu karstu“. Betone, kurį dešimtmečiais veikia aplinka, atsirado įtrūkimai, kurie tropinių ciklonų metu tik didės, rašoma „The Washington Post“. Neatmetama ir visiško sarkofago subyrėjimo galimybė. Tokiu atveju branduolinės atliekos pasklistų vandenyne.
„Mes visi žinome, kad Ramusis vandenynas tapo griaunančių branduolinių bandymų vieta, – pažymėjo A. Guterresas. – Tai buvo labai dramatiška, ir paveikė žmonių sveikatą bei apnuodijo vandenyną“. Šio regiono gyventojams iki šiol reikalinga branduolinių bandymų šalinimo pagalba, pridūrė generalinis sekretorius.
Nuo 1946 iki 1958 metų Pentagonas Maršalo salose atliko 67 antžeminius, oro ir povandeninius branduolinio ginklo bandymus – vidutiniškai po vieną sprogdinimą kas du mėnesius.
1952-aisiais Enivetoko koralų rife buvo atliktas pirmasis pasaulyje termobranduolinio ginklo bandymas. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo 1954-ųjų projektas „Bravo“, kuomet toje pačioje vietoje buvo susprogdinta 15 megatonų vandenilinė bomba, pagal galingumą tūkstantį kartų viršijusi ant Hirošimos paleistą bombą. Radioaktyvūs pelenai apėmė 18 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą.
Maršalo salų valdžios atstovų teigimu, po šių bandymų salynas buvo padengtas „miltelių pavidalo balta medžiaga“.
„Niekas nežinojo, kad tai buvo radioaktyvios nuosėdos. Vaikai žaidė „sniegu“ ir jį valgė“, – aiškinama pranešime.
Branduoliniai sprogimai faktiškai nutrynė kelias salas nuo žemės paviršiaus. Kai kurios kitos, tarptautinių ekspertų manymu, tūkstančiams metų liks netinkamos gyvybei dėl pernelyg aukšto radiacijos lygio. Maršalo salų valdžios atstovų teigimu, mirtingumo nuo vėžio lygis ten – vienas aukščiausių visame pasaulyje.
Prieš 40 metų JAV sarkofago statyboms išleido 218 mln. dolerių
Branduolinių sprogimų pasekmių likvidavimo darbai buvo pradėti tik 1977-aisiais. 4 tūkst. JAV karių buvo dislokuoti Maršalo salyne, ten jie rinko ir neutralizavo 73 tūkst. kubinių metrų radioaktyvių šiukšlių. Branduolinio sarkofago statybos Runito saloje buvo pabaigtos per trejus metus.
Šeši šios karinės operacijos, kuri kainavo 218 mln. dolerių, mirė projekto įgyvendinimo metu. Buvo numatyta, kad betoninis sarkofagas taps laikina „laidojimo vieta“, kol nebus sugalvotas patikimesnis būdas palaidoti branduolines atliekas. Tačiau praėjo 40 metų, o nieko naujo nebuvo imtasi.
Tarp šių radioaktyvių šiukšlių yra ir plutonio-239, kurio savaiminio suirimo laikas – 21,1 tūkst. metų.
Specialistų teigimu, iš betono pagamintas yra tik šio sarkofago stogas, o jo sienos ir dugnas yra pralaidūs į aplinką galinčioms patekti radioaktyvioms medžiagoms. Todėl faktiškai neabejojama, kad jūros vanduo jau pateko į sarkofago vidų, o betoninio kupolo griūtis tik apsunkintų ir be to pavojingą situaciją. Maršalų salos, kurių valdžia turi „laisvos asociacijos“ sutartį su JAV, pačios neturi lėšų, kad įgyvendintų tokį sudėtingą sarkofago gelbėjimo projektą.