„Mauna Loa“ observatorija, kuri atmosferoje išskiriamą CO2 matuoja nuo 1958 metų, gegužės 11-ąją užfiksavo 415,26 ppm (milijoninės dalys). Tai yra didžiausias rodiklis nuo pat žmonijos evoliucijos pradžios, rašoma „The Independent“.
Havajai buvo pasirinkti dėl to, kad jie yra nutolę nuo žemyninės dalies civilizacijos ir pramonės fabrikų, kurie galėtų paveikti tyrimų tikslumą.
1958-aisiais CO2 dalelių skaičius atmosferoje siekė 313 ppm, o 2013-ųjų gegužę – jau 400 ppm.
Meteorologas: to nebuvo milijonus metų
Meteorologas Ericas Holthouse’as savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje taip komentavo naujausius duomenis: „Tai yra pirmas sykis žmonijos istorijoje, kuomet mūsų planetos atmosfera turi daugiau nei 415 ppm CO2.“
„Nei mums žinomoje istorijoje, nei kuomet prieš 10 tūkst. metų buvo atrasta žemdirbystė. Netgi prieš šiuolaikinio žmogaus atsiradimą prieš milijonus metų“, – aiškino jis.
„Su tokia planeta, kokia ji yra dabar, mes nesame susidūrę“, – pridūrė mokslininkas.
„Matyt, susidūrėme su tam tikru „El Nino“ poveikiu, kartu su tebesitęsiančiu neatsinaujinančių kuro šaltinių naudojimu“, – aiškino taršos lygio augimą Okeanografijos instituto CO2 programos direktorius Ralphas Keelingas.
Yra paskaičiuota, kad paskutinį sykį tokia didelė CO2 koncentracija buvo užfiksuota plioceno epochos viduryje – prieš 2,5-5 mln. metus.
Tuomet globali Žemės temperatūra buvo 2-3 laipsniais aukštesnė, negu šiandien, o jūrų aukštis net 25 metrais didesnis. Arktyje tuo metu buvo ištirpę ledynai, kurie užleido vietas miškams, o vasaromis temperatūra dažniausiai pasiekdavo 15 laipsnių pagal Celsijų.
Totali katastrofa – jau šį šimtmetį
Paryžiaus klimato kaitos susitarimas, kurį daugelis pasaulio šalių pasirašė 2015-aisiais, yra numatęs sumažinti vidutinę Žemės temperatūrą iki 1,5 laipsnio Celsijaus virš taip vadinamos priešindustrinės eros.
Tačiau praėjusių metų Jungtinių Tautų ataskaitoje tvirtinama, kad CO2 ir kitų šiltnamio efektą sudarančių dujų kiekis mūsų atmosferoje yra vis dar per didelis. Jeigu tęsime savo veiklą dabartiniu ritmu, tai 1,5 laipsnio ribą viršysime jau 2030-2050 metais, o iki šimtmečio pabaigos rizikuojame pasiekti ir 3 laipsnių ribą.
Mokslininkų teigimu, pasiekus 2 laipsnių ribą mūsų pasaulis taptų visiškai kita vieta.
Išnyktų koralų rifai, Arktyje ledynai vasaromis išvis išnyktų mažiausiai sykį per dešimtmetį, išnyktų daugybė gyvūnų ir augalijos rūšių. Žemę užgriūtų pavojingos karščio bangos ir visa savo kelyje griaunantys pražūtingi miškų gaisrai. Žmonėms tektų perkelti gyventi į kitas vietas.
Ataskaitoje teigiama, kad tokie pokyčiai būtų milžiniško masto. Kylantis vandens lygis reikštų, kad pakrantėse įsikūrusių miestų ir valstybių sostinių lauktų užtvindymas. Indonezijos sostinė Džakarta, kurią buvo nuspręsta perkelti toliau nuo vandens, tik pirmoji ilgame megapolių-mirtininkų sąraše.
