Baltijos šalys ilgą laiką gana skeptiškai vertino Europos Sąjungos galimybes suteikti joms kolektyvinio saugumo garantijas. Dar visai neseniai jos greičiausiai būtų pritarusios Suomijos tarptautinių santykių instituto mokslininkų išvadai, kad „šiuo metu bet kokios ES saugumo garantijos yra labiau teorinės“. Kitaip tariant, reikalaudamos stiprinti Europos solidarumą užsienio, saugumo ir gynybos politikos srityse, Lietuva, Latvija bei Estija bendrosios ES saugumo ir gynybos politikos nelaikė patikimu saugumo instrumentu. Tradiciškai komplikuoti santykiai su rytiniais kaimynais šias šalis vertė kliautis NATO ir Vašingtono sutarties penktuoju straipsniu. Kremliui puoselėjant planus susigrąžinti buvusią įtaką posovietinėje erdvėje, tam tikslui aktyviai naudojant kultūrinės, politinės ir ekonominės ekspansijos instrumentus, manipuliuojant rusų tautinės mažumos tikrais ar tariamais interesais, Baltijos šalių santykiai su Maskva iš esmės negerėja. Vis dėlto, praėjusių metų pabaigoje ratifikavus Lisabonos sutartį, į klausimą, ar NATO ir toliau išlaikys Rusijos „stabdymo“ monopolį, verta pažvelgti atidžiau.
Kaip savo knygoje „Ateinantys 100 metų. XXI amžiaus prognozė" pažymi „Stratfor“ analitinio centro įkūrėjas George'as Friedmanas, „dalykai, kurie atrodo nepasikeisiantys amžinai, gali pakisti stulbinamai greitai“. Neįmanoma nepastebėti, kad NATO per paskutinius 10–15 metų pasikeitė neatpažįstamai. Turime pripažinti, jog Aljansas šiandien yra visiškai kitoks nei tuomet, kai aktyviausiai rengėmės narystei jame. Patinka mums tai ar ne, iš esmės svarbiausia NATO funkcija tapo tarptautinių krizių valdymas, o ne kolektyvinių saugumo garantijų teikimas narėms. Baltijos šalims tai kelia susirūpinimą, kaip ir skeptiškos kai kurių mokslinių tyrimų išvados dėl NATO gebėjimo priimti ir vykdyti su kolektyvine gynyba susijusius sprendimus, jei, tarkim, karinės agresijos auka taptų ne JAV ar Jungtinė Karalystė, o viena iš Baltijos valstybių.
Baltijos šalių nuogąstavimai dėl kolektyvinės gynybos įsipareigojimų Aljanse buvo išgirsti: NATO dar šiemet planuoja parengti jų gynybos planus ir surengti pirmąsias stambaus masto karines pratybas jų teritorijoje. Tačiau Lietuva, Latvija bei Estija žengia toliau ir kelia klausimą dėl Vašingtono sutarties penktajame straipsnyje minimos „ginkluotos agresijos“ sampratos. Ne dėl to, kad atidžiau pažvelgus į šį straipsnį galima suabejoti, ar NATO sąjungininkai iš tiesų besąlygiškai privalo ginti šalį narę ginkluotos agresijos atveju. Vykstant debatams dėl naujosios NATO strateginės koncepcijos siekiama aiškaus sąjungininkų sutarimo dėl naujos, t. y. platesnės, šio straipsnio interpretacijos. Kitaip tariant, Baltijos šalys sunerimusios, kad Vašingtono sutarties kertiniame straipsnyje minima „ginkluota agresija“ gali neapimti tokių išpuolių, nuo kurių šios šalys yra nukentėjusios netgi per pastaruosius dvidešimt metų. Todėl siekiama, kad nors ir Aljanso pakraštyje esančių, bet vis dėlto šalių narių problemos bei nuogąstavimai būtų pripažinti bendrais iššūkiais NATO saugumui. Gaila, tačiau kol kas Baltijos šalių siekiui priskirti prie „ginkluotos agresijos“ ne tik karinius, bet ir kibernetinius išpuolius, informacinį karą, energetinių išteklių tiekimo blokadą ar panašius pavojus nepritaria net ir artimiausi sąjungininkai, pavyzdžiui, Lenkija (besirenkanti geriau žvirblį rankoje, t. y. tradicinių NATO funkcijų stiprinimą).
Tokiame kontekste Lisabonos sutarties ratifikavimas palieka kiek kitokį įspūdį. Viena vertus, reikia sutikti, kad ir ši sutartis kol kas gyvena interpretacijų, o ne įgyvendinimo laikotarpį. Kita vertus, reikia pripažinti, jog Lisabonos sutarties ratifikavimas sustiprino pasitikėjimą ES ir jos galimybėmis ateityje dar sėkmingiau kovoti su išorės grėsmėmis. Taip, šis pasitikėjimo kreditas ES suteikiamas avansu. Tiesa ir tai, kad Lisabonos sutartis nenumatė Europos kariuomenės sukūrimo ar bent jau kokių nors bendrų europinių atsako į krizes pajėgumų. Bet ji išplėtė vadinamųjų Petersbergo užduočių (ES atsakomybės saugumo ir gynybos srityje krypčių) ribas. Dar svarbiau yra tai, kad Lisabonos sutartis įvedė kolektyvinės gynybos prievolę, įpareigojančią šalis „visomis turimomis priemonėmis“ teikti paramą tai ES valstybei, kuri tapo ginkluotos agresijos auka. Labai svarbia Lisabonos sutarties naujove gali tapti „nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas“, numatantis galimybę norinčių ir galinčių ES šalių grupei stiprinti bendradarbiavimą pasirinktuose Bendrosios saugumo ir gynybos politikos (BSGP) baruose. BSGP tai suteiks daugiau lankstumo – galbūt ES veiksmai šioje srityje pagaliau taps efektyvesni. Tokią pačią išvadą galima padaryti ir dėl naujos „sustiprinto bendradarbiavimo“ klauzulės, kuria remdamasi ES Taryba galės įpareigoti kai kurias šalis nares imtis iniciatyvos ES vardu ginti pamatines ES vertybes.
Skirti daugiau dėmesio BSGP plėtrai Baltijos šalis skatina ir siekis „būti ten, kur priimami sprendimai“. Todėl nebūtų visiškai netikėta, jei sprendimų priėmimo vieta (bent jau tų, kurie susiję su Europos saugumu ir gynyba) greitu metu persikeltų iš NATO Šiaurės Atlanto Tarybos į naujai sukurtą ES išorinių veiksmų tarnybą. Reikia pažymėti ir tai, kad Lisabonos sutartis numatė daugiau sprendžiamosios galios dėl BSGP suteikti Europos Komisijai (EK). Baltijos šalims ši aplinkybė palanki, nes Taryboje (kuri iki šiol turėjo išskirtinę saugumo ir gynybos sprendimų priėmimo galią) dominuoja savo tikslų siekiančios didžiosios ES valstybės. EK bent jau teoriškai turėtų ginti „bendraeuropinį“ interesą. Galima prisiminti ir tai, kad dar prieš keletą metų Baltijos šalys įtarė Prancūziją ir Vokietiją saugumo bei gynybos srityje siekiant suformuoti uždarą „klubą“, kuris svarbiausius (nors kartais ir neformalius) sprendimus priimtų be „lėčiau žengiančių“ šalių. Lisabonos sutartis tokių „branduolių“ formavimą įteisino, tačiau ir sudarė sąlygas šį procesą aiškiai reglamentuoti. Todėl dabar nemažai priklauso jau nuo mūsų diplomatų, jų gebėjimo išsiderėti kuo palankesnes prisijungimo prie „struktūrinio“ ar „sustiprinto“ bendradarbiavimo sąlygas, sukonkretinti kolektyvinės gynybos įsipareigojimus, pasiekti, kad jie taptų ne formalūs, o realūs.
Aišku, nors Lisabonos sutarties sąlygoti pokyčiai pozityvūs, vis dar išlieka grėsmė, kad kai kurios ekonomiškai stipresnės ES valstybės gali bandyti plėtoti „dviejų greičių“ BSGP. Dėl to, visokeriopai remdamos „vienu balsu kalbančios Europos“ idėją, Baltijos šalys ne mažiau susirūpinusios ir tuo, ką šis „bendras balsas“ pasakys. Kuo toliau, tuo aiškiau matyti, kad daryti įtaką „bendro balso“ turiniui Baltijos šalys negalės tol, kol nekoordinuos savo veiksmų ir neišplėtos bendradarbiavimo su kitomis mažomis ES šalimis ir regioniniais jų dariniais. Tradiciškai ieškodami partnerių Šiaurės Europoje, neturėtume pamiršti ir Vyšegrado ketverto. Lenkija, Vengrija, Čekija ir Slovakija turi panašią į mus patirtį (ne kartą buvo okupuotos ir turėjo atkurti savo nepriklausomybę), puoselėja panašius interesus (stiprinti Europos vaidmenį tarptautiniuose santykiuose, tačiau nesilpninti NATO ir JAV įtakos Europoje), siekia įveikti panašias į mūsų baimes (susijusias su ekonominiu ir politiniu spaudimu), kurios gerokai skiriasi nuo aktualių didžiosioms ES valstybėms. Todėl jei Baltijos ir Vyšegrado šalys sugebėtų rasti kompromisą svarbiausiais BSGP plėtros klausimais, jų keliamos iniciatyvos ir parama konkretiems projektams gali turėti lemiamą reikšmę visos BSGP tolesnei raidai, o kartu – ir naujos Europos saugumo architektūros kūrimui. Aišku, vien noro neužtenka – būtina imtis konkrečių veiksmų bendrai mažųjų Baltijos, Šiaurės bei Vyšegrado šalių veikimo strategijai derinti ir įgyvendinti.
Dr. Arūnas Molis
