Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pradėjęs karą Ukrainoje padarė strateginę klaidą. Jis neteisingai įvertino šalies politines pažiūras, nes Ukraina nelaukė Rusijos karių išlaisvinimo.
Jis neįvertino JAV, ES ir kitų valstybių, įskaitant Australiją, Japoniją, Singapūrą ir Pietų Korėją, kurios sugebėjo susivienyti prieš karą ir laukia Rusijos pralaimėjimo Ukrainoje. JAV sąjungininkės ir partnerės taiko griežtas sankcijas Maskvai. Kiekvienas karas yra kova dėl viešosios nuomonės ir Putino karas masinės medijos vaizdinių eroje Rusiją susiejo su neišprovokuotu taikios kaimynės puolimu, sukėlusiu didžiules humanitarines kančias ir daugybę karo nusikaltimų. Su kiekviena diena kylantis pasipiktinimas bus kliūtis Rusijos ateities užsienio politikai.
Ne ką mažiau reikšmingos už Putino strateginę klaidą buvo Rusijos armijos taktinės klaidos. Tokie dalykai kaip vertinimo iššūkiai karo pradžioje buvo netinkami ir nepakankamas kiekis informacijos, suteiktos kareiviams ir net aukštesniųjų ešalonų pareigūnams buvo pražūtingas moralei. Karas turėjo pasibaigti greitai, lyg žaibo kirčiu, kuris nuverstų Ukrainos vyriausybę arba priverstų ją pasiduoti, o tada Rusija įvestų Ukrainos neutralitetą arba įsteigtų Rusijos kontroliuojamą vyriausybę šalyje. Minimalus smurtas galimai būtų sukėlęs minimalias sankcijas. Jeigu vyriausybė būtų greitai pasidavusi, Putinas galėtų teigti, kad jis visą šį laiką buvo teisus, kadangi Ukraina nesugebėjo ir nenorėjo gintis ir nebuvo tikra valstybė: taip, kaip jis ir sakė.
Tačiau Putinas savo iškeltomis sąlygomis nesugebės laimėti karo. Išties yra keli būdai, kaip jis gali galiausiai pralaimėti. Jis galėtų įklampinti savo kariuomenę brangioje ir bergždžioje Ukrainos invazijoje, numušdamas Rusijos kareivių moralę, naudodamas išteklius ir nieko neduodamas mainais, išskyrus tuščiavidurį Rusijos pergalės žiedą ir nustekentą bei chaose atsidūrusią kaimyninę valstybę. Jis galėtų sukurti tam tikto lygio kontrole pietų ir rytų Ukrainoje bei Kyjive, kovodamas su Ukrainos sukilimu, valdomu iš vakarų ir keliančiu partizaninį karą visoje šalyje – tai būtų scenarijus, kuris primintų partizanų karus Ukrainoje Antrojo pasaulinio karo laikais. Tuo pačiu jis vadovautų laipsniškai Rusijos ekonominei degradacijai, jos augančiai izoliacijai ir ryškėjančiam nesugebėjimui apsirūpinti turtais, nuo kurių priklauso didžiosios valstybės. Svarbiausia, kad Putinas galėtų prarasti rusų paramą ir elitą, kurių pagalba jis tikisi tęsti karą ir išlaikyti savo galią, nors Rusija ir nėra demokratija.
Atrodo, kad Putinas bando atkurti tam tikrą Rusijos imperializmo formą, tačiau šio neeilinio lošimo metu jis, regis, neprisiminė, kokie įvykiai sukėlė Rusijos imperijos pabaigą. Paskutinis Rusijos caras Nikolajus II pralaimėjo karą Japonijoje 1905 m. Kiek vėliau jis tapo bolševikų revoliucijos auka, prarasdamas ne tik savo karūną, bet ir gyvybę. Pamoka tokia: autokratiniai valdovai negali pralaimėti karų ir likti autokratais.
Ukrainos kare nėra nugalėtojų
Putinas neturėtų pralaimėti karo Ukrainai mūšio lauke, tačiau jis gali pralaimėti, jeigu kova daugmaž pasibaigtų ir iškiltų klausimas: o kas dabar? Nenumatytos ir neįvertintos šio beprasmiško karo pasekmės Rusijai bus skaudžiai nuryjamos. Politinio planavimo kitai dienai trūkumas – sulyginamas su JAV invazija Irake – padarys savo darbą ir pavers šį karą nelaimėtinu.
Ukraina nesugebės atitraukti Rusijos kariuomenės iš Ukrainos žemės. Rusijos kariuomenė yra kitame lygyje ir, žinoma, Rusija yra atominė galiūnė, o Ukraina – ne. Kol kas Ukrainos kariuomenė kovoja su nuostabiu užsispyrimu ir įgūdžiais, tačiau tikroji kliūtis yra pačio karo pobūdis. Per oro bombardavimą ir raketų atakas, Rusija galėtų sulyginti Ukrainos miestus su žeme ir pasiekti viršų kovos erdvėje. Ji galėtų išmėginti ir nedidelį branduolinių ginklų panaudojimą. Jeigu Putinas taip nuspręstų, niekas Rusijos sistemoje jo nesustabdys. „Jie padarė dykumą, – apie Romos karo taktiką rašė romėnų istorikas Tacitas, šiuos žodžius priskirdamas britų karo lyderiui Calgacusui, – ir pavadino tai taika“. Toks variantas Putinui Ukrainoje yra.
Net ir taip jis negalėtų tiesiog nueiti nuo dykumos. Putinas kariauja dėl Rusijos kontroliuojamos buferinės zonos tarp savęs ir JAV vadovaujamo saugumo garanto Europoje. Jis negalėtų išvengti politinės struktūros iškilimo tam, kad pasiektų savo ir išlaikytų nors kokią sau palankią tvarką Ukrainoje. Ukrainos populiacija jau parodė, kad nenori būti okupuoti. Jie aršiai ginsis per kasdienius pasipriešinimus ir per sukilimą Ukrainoje arba prieš marionetinį rytų Ukrainos režimą, sukurtą Rusijos. Galima prisiminti Alžyro 1954-1962 metų karą su Prancūzija analogiją. Prancūzija akivaizdžiai buvo labiau pažengusi su savo kariuomene, tačiau alžyriečiai rado būdų, kaip suniokoti Prancūzijos armiją ir nutraukti paramą Paryžiui karo metu.
Galbūt Putinas sugebėtų suburti marionetinę vyriausybę su Kyjivu kaip sostinę, tarsi Viči Ukraina. Galbūt jis sukrapštytų kiek nors paramos iš slaptosios policijos pavergti vyriausybę. Baltarusija yra autokratiškai valdomos, policijos represijas taikančios ir Rusijos kariuomenės palaikančios šalies pavyzdys. Tai yra įmanomas Rusijos valdomos rytų Ukrainos modelis, tačiau realybėje tai tik teorinis modelis. Rusijos pavergta Ukraina gali egzistuoti kaip administracinė fantazija Maskvoje, o vyriausybės tikrai sugeba įgyvendinti savo administracines fantazijas. Tačiau praktikoje tai nebūtų įmanoma, turint omenyje Ukrainos dydį ir pastarąją šalies istoriją.
Kalbėdamas apie Ukrainą, Putinas, regis, yra pasiklydęs XX a. viduryje. Jam vis dar kelia nerimą 5-ojo dešimtmečio germanofilai ukrainiečiai. Štai kodėl jis dažnai užsimena apie Ukrainos nacius ir jo turimą siekį išvalyti Ukrainą nuo nacių. Ukraina tikrai turi tolimos dešinės politikos elementų, tačiau Putinas vis nepastebi to, kad Ukrainoje kur kas populiaresnis ir stipresnis tautinio priklausymo jausmas, iškilęs nuo išsilaisvinimo iš SSRS 1991 metais. Rusijos karinis atsakymas į 2014 metų Maidano revoliuciją Ukrainoje, kuri išvijo prorusišką vyriausybę, buvo dar vienas postūmis šiam tautinio priklausymo jausmui. Nuo Rusijos invazijos pradžios, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis puikiai atitiko ukrainiečių nacionalizmą. Rusijos okupacija tik praplėstų Ukrainos tautiškumo jausmą, iš dalies todėl, nes sukurtų daug kankinių – panašiai kaip XIX a. Rusijos okupacija Lenkijoje.
Taigi, norint, kad tai bent kiek suveiktų, okupacija turi būti didžiulis politinis įsipareigojimas, paveikiantis bent pusė Ukrainos teritorijos. Tai būtų neapskaičiuojamai brangu. Galbūt Putinas mąsto apie kažką panašaus į Varšuvos sutartį, per kurią SSRS valdė daug Europos tautų ir valstybių. Tai irgi buvo brangu, tačiau ne taip brangu, kaip vidinės revoliucijos zonos, iki dantų apginkluotos savo užsienio partnerių ir ieškančios Rusijos silpnųjų vietų kontroliavimas. Tokios pastangos iššvaistytų Rusijos turtus.
JAV ir Europos šalių įvestos sankcijos Rusijai lems Rusijos atsiskyrimą nuo pasaulinės ekonomikos. Išorinės investicijos sumažės. Kaupti kapitalą bus daug sunkiau. Verslo ir technologijų talentai išvažiuos iš Rusijos. Ilgalaikis tokių pokyčių poveikis yra nuspėjamas. Kaip „Didžiųjų galių pakilimas ir žlugimas“ knygoje teigė istorikas Paulas Kennedy, tokios šalys yra linkusios kovoti neteisinguose karuose, prisiimti finansinę naštą ir taip atimti iš savęs ekonominį augimą – didelės galios gyvastį. Neįtikėtinu atveju, jei Rusija galėtų subombarduoti Ukrainą, ji taip pat galimai sugriautų save šiame procese.
Pagrindinis šio karo žlugimo kintamasis yra Rusijos visuomenė. Putino užsienio politika anksčiau buvo populiari. Rusijoje Krymo aneksija buvo labai populiari. Bendras Putino atkaklumas nedomina visų rusų, tačiau daug kam yra priimtinas. Tai gali išlikti ir ankstyvais Putino karo Ukrainoje mėnesiais. Rusų žūtys bus apgedimos ir, kaip ir visi karai, paskatins paversti šias žūtis reikšmingomis, tęsiant karą ir propagandą. Pasaulinis bandymas izoliuoti Rusiją gali kirsti atgal, atsitraukiant nuo išorinio pasaulio ir paliekant rusus savo nacionalinį tapatumą grįsti gedulu ir pasipiktinimu.
Labiau tikėtinas variantas yra šio karo kirtis Putinui. Rusai gatvėse neprotestavo prieš 2016 metais vykusį Alepo Sirijoje bombardavimą ir humanitarinę katastrofą, kurią Rusijos pajėgos patyrė per Sirijos pilietinį karą, tačiau Ukraina rusams yra daug svarbesnė. Yra milijonai tarpusavyje susijusių rusų ir ukrainiečių šeimų. Abi šalys turi kultūrinių, lingvistinių ir religinių saitų. Informacija apie tai, kas vyksta Ukrainoje, per socialinius tinklus ir kitus kanalus pasipils Rusijoje, taip prieštaraudami propagandai ir diskredituodama propagandistus. Šios etinės dilemos Putinas negali išspręsti tik represijos būdų – ji taip pat gali savaip atsipirkti. Tai dažnai nutinka Rusijos istorijoje: galite paklausti sovietų.
Prarastas reikalas
Rusijos pralaimėjimas Ukrainoje Europai ir JAV sukeltų esminių iššūkių. Darant prielaidą, kad vieną dieną Rusija bus priversta pasitraukti, Ukrainos atstatymas, su politiniu tikslu įtraukti ją į ES ir NATO, bus dieviškų galių reikalaujanti užduotis, o Vakarai nebegalės nuvilti Ukrainos. Kitu atveju silpna Rusijos kontrolės Ukrainoje forma reikštų sugriautą, destabilizuotą nuolatinių kovų vietą su ribotomis arba nevaldomomis struktūromis NATO pasienyje. Humanitarinė katastrofa neprilygtų nei vienai Europos per dešimtmečius matytai katastrofai.
Ne mažiau nerimo kelia ir nusilpusios ir pažemintos Rusijos perspektyva, kurioje slypi keršto impulsas, kas yra panašu į Vokietiją po Pirmojo pasaulinio karo. Jeigu Putinas išlaikys valdžią savo gniaužtuose, Rusija taps atstumtąja valstybe, apgaulinga supervalstybe su pašlijusia kariuomene ir išlikusiu branduoliniu arsenalu. Ukrainos karo gėda Rusijos politikoje liks dešimtis metų; šalis retai pelnosi iš pralaimėto karo. Išlaidos pralaimėtam karui, žmonių praradimas ir geopolitinis atstūmimas daugeliui metų suformuos Rusijos ir jos užsienio politikos kryptį. Po šio karo siaubų bus labai sunku įsivaizduoti iškylančią liberalią Rusiją.
Net jeigu Putinas praras savo valdžią Rusijoje, yra maža tikimybė, kad šalis iškils kaip provakarietiška demokratija. Ji galėtų suskilti, ypač šiaurės Kaukaze. Arba galėtų tapti branduoliniais ginklais ginkluota karine diktatūra. Politikai neklystų tikėdamiesi geresnės Rusijos ir tada, kai Rusija po Putino būtų tikrai įtraukta į Europą; jie turėtų daryti viską, ką gali, kad suteiktų galimybę tokiam variantui, net ir priešinantis Putino karui. Tačiau būtų kvaila nepasiruošti prastesniems variantams.
Istorija parodė, kad labai sunku sukurti stabilią tarptautinę santvarką su revanšistine, pažeminta valdžia netoli jos centro, ypač Rusijos dydžio ir svorio. Tam, kad tai įvyktų, Vakarai turėtų laikytis nuolatinio izoliavimo ir sulaikymo požiūrio. Rusijos spaudimas žemyn ir JAV įtraukimas tokiame scenarijuje taptų Europos prioritetu, nes Europa turėtų prisiimti pagrindinę izoliuotos Rusijos po pralaimėto karo su Ukraina naštą. Tuo metu Vašingtonas galėtų pagaliau nukreipti savo dėmesį į Kiniją. O Kinija bandytų sustiprinti savo ryšius su nusilpusia Rusija, o tai virstų blokų kūrimu ir Kinijos dominavimu – būtent tai, ko Vakarai siekė išvengti dar šio dešimtmečio pradžioje.
Bet kokia kaina?
Niekas nei Rusijoje, nei už jos ribų neturėtų norėti, kad Putinas laimėtų karą Ukrainoje. Būtų geriau, jeigu jis pralaimėtų, tačiau Rusijos pralaimėjimas nebūtų didžiulė šventė. Jeigu Rusija nutrauktų savo invaziją, smurtas, jau sukeltas Ukrainoje, būtų per kartas prasitęsianti trauma, o Rusija tikrai greitu laiku nenutrauks invazijos.
JAV ir Europa turėtų sutelkti dėmesį į Putino klaidas, ne tik ardant transatlantinį aljansą ir skatinant europiečius pareikšti savo seniai kauptą strateginio suvereniteto norą, bet ir sudarant įspūdį Kinijai per Rusijos nesėkmės pamokas: iššūkis tarptautinėms normoms, tokioms kaip valstybių suverenitetas, kainuoja, o karinis avantiūrizmas silpnina jame dalyvaujančias šalis.
Jeigu JAV ir Europai pavyks vieną dieną atkurti Ukrainos suverenitetą ir jeigu jie sugebės tuo pat metu nustumti Kiniją ir Rusiją bendros tarptautinės tvarkos supratimo link, Putino didžiausia klaida taps galimybė, suteikta Vakarams, tačiau kaina bus neįtikėtinai didelė.
