Vasario mėnesį Vašingtone įvyko paskutinis, ketvirtasis oficialus dvylikos ekspertų, rengiančių pasiūlymus NATO generaliniam sekretoriui dėl naujosios NATO strateginės koncepcijos, susitikimas. Taigi baigėsi pirmasis (diskusijų) ir kartu prasidėjo antrasis (konsultacijų) etapas rengiant šį strateginę reikšmę tolesnei NATO veiklai turintį dokumentą. Po konsultacijų sostinėse jau balandi ekspertų grupė NATO generaliniam sekretoriui turės pateikti naujosios NATO strateginės koncepcijos apmatus ir visą oficialiais kanalais surinktą medžiagą apie Aljanso šalių poziciją esminiais klausimais. Ekspertai turės atsakyti, kurios grėsmės bus aktualiausios per ateinančius dešimt penkiolika metų, kokios užduotys teks Aljansui kovojant su šiomis grėsmėmis, kaip rengiamasi didinti Aljanso veiklos efektyvumą ir pan. Priimti sprendimai turės įtakos ir nacionalinės saugumo sistemos plėtrai, todėl vykstančios diskusijos Lietuvai yra nepaprastai svarbios.
Šiuo metu Aljanso viduje iš esmės nėra didelių nesutarimų dėl tradicinių NATO veiklos sričių. Visos šalys suinteresuotos išlaikyti Aljanso kolektyvinės gynybos įsipareigojimus ir efektyvią atsako į krizes planavimo bei vadovavimo tarptautinėms operacijoms struktūrą. Be šių „tradicinių“ Aljanso užduočių, vis dėlto kai kurios šalys (pavyzdžiui, Lenkija) siūlo išplėsti NATO kolektyvinės gynybos įsipareigojimus į energetikos, kibernetinio saugumo bei kitas, vadinamojo „minkštojo“ saugumo, sritis. Kitos šalys (tarp jų ir Lietuva) norėtų, kad Aljansas greta karinio saugumo reikalų esamų struktūrų rėmuose bent jau diskutuotų ir kitomis temomis. Pavyzdžiui, NATO ir Rusijos taryboje svarstytų su energetiniu saugumu susijusias problemas arba susietų Kaukazo šalių euroatlantinės integracijos siekius su tam tikrais tų šalių įsipareigojimais energetinio saugumo srityje. Skeptikai (Vokietija, Prancūzija) siūlo neskubėti ir Aljanso funkcijų neplėsti – esą „minkštojo“ saugumo problemoms spręsti esama daugybės kitų tarptautinių organizacijų. Jų nuomone, energetika neturi nieko bendra su kariniu aljansu, o energetiniai Aljanso šalių santykiai su išorės tiekėjais tėra verslas. Nesigilinant į galimą NATO indėlį energetinio saugumo stiprinimo srityje, dera atidžiau panagrinėti energetikos ir karinių konfliktų ryšį.
Reikia pripažinti, kad kol kas ir Lietuvoje kiek neįprasta kalbėti apie karinius energetinio saugumo aspektus. Šis klausimas iškilo bene vienintelį kartą, kai Rusija užsiminė apie Baltijos laivyno panaudojimą „Nord Stream“ dujotiekiui saugoti. Tuomet kilo įtarimų dėl galimo šnipinėjimo ir kitokių nepageidaujamų karinių veiksmų, kurie gali būti vykdomi prisidengiant energetinės infrastruktūros apsauga. Vis dėlto karai ir konfliktai dėl anglių, naftos, dujų, urano, atsinaujinančių išteklių yra gana senas ir gana dažnas reiškinys. Kai kas teigia, kad netgi Antrojo pasaulinio karo eigą ir baigtį lėmė naftos išteklių kontrolė – 1944 m. pabaigoje Hitleris disponavo tik 5 proc. tų naftos rezervų, kuriuos turėjo 1941 metais. Su naftos tiekimo problema per Antrąjį pasaulinį karą susidūrė ir Japonija, taip ir nesugebėjusi lemiamu momentu pakelti savo aviacijos dėl kuro trūkumo. Dar galima prisiminti Rumunijos, Kaukazo regiono reikšmę Antrojo pasaulinio karo metais – ji taip pat susijusi su energetinių išteklių gavybos ir transportavimo kelių kontrole.
Mažai tikėtina, kad apsirūpinimo kuru veiksnys šiandien galėtų lemti konfliktų baigtį – pavyzdžiui, JAV gynybos departamentui užtenka mažiau nei 2 proc. visos JAV suvartojamos naftos, nemažai kariauti linkusių valstybių apskritai yra išteklių eksportuotojos. Tačiau tai nereiškia, kad šiuolaikinėje geopolitikoje energetinių išteklių vaidmuo sumenko. Arabų ir Izraelio konfliktai 1948 ir 1967 m., Sueco krizė 1956 m., Jom Kipur karas 1973 m., Irako invazija į Kuveitą 1990 m. bei sąjungininkų invazijos į Iraką 1991 ir 2003 m. aiškiai rodo, kokį vaidmenį nafta vaidina Artimuosiuose Rytuose. Nė vieno iš šių konfliktų vien ekonominiai motyvai greičiausiai nenulėmė, tačiau niekas nepaneigs, kad nemažai strategų po karo tikėjosi teigiamo „šalutinio poveikio“, t. y. palankesnių naftos tiekimo sąlygų, tiesioginio ar netiesioginio naftos išteklių kontrolės perėmimo ir pan. Be to, kai kurie amerikiečių analitikai pažymi, kad 100 JAV dolerių už barelį viršijanti naftos kaina akivaizdžiai neigiamai veikia daug naftos suvartojančių importuotojų ekonomiką. Vadinasi, tų šalių užsienio, saugumo ir gynybos politikos planuotojai ima žvalgytis, kaip padidinti išteklių pasiūlą ir taip sumažinti jų kainą. O naftą ir dujas eksportuojančios šalys bando pasinaudoti susidariusia situacija ir stiprina valstybės kontrolę šiame sektoriuje. Didėjant vyriausybės pajamoms iš naftos eksporto, didinamos ne tik socialinės išmokos, bet ir išlaidos ginklams įsigyti. Kitaip tariant, formuojasi sąlygos galimam kariniam konfliktui. Kritus naftos kainai, energetinius išteklius eksportuojančiose šalyse pasireiškia „olandiškos ligos“ sindromo padariniai: didėja nedarbas, mažėja valstybės galimybės vykdyti socialines programas, taigi, stiprėja radikalūs judėjimai ir pan.
Be jau tradicinės kovos dėl išteklių, verta pakalbėti apie naują, XX a. pabaigos–XXI a. pradžios tendenciją: nemažėjančią naftos įtaką pasaulio ekonomikai savo tikslais naudoja ne tik autoritariniai ir totalitariniai režimai, bet ir jų remiamos teroristinės grupuotės, jūrų piratai. Žiniasklaidos dėmesį teroristiniai išpuoliai pritraukia dažniausiai dėl didelių sugriovimų ir civilių aukų, tačiau populiariausias teroristų taikinys yra tanklaiviai ir kitokia energetinių išteklių transportavimo, sandėliavimo, perdirbimo infrastruktūra. Prieš šiuos objektus įvykdomų išpuolių kreivė šauna aukštyn: 2003 m. jie sudarė 25 proc. visų teroristinių išpuolių, o 2007 m. – jau 40 procentų. Išpuolių skaičius nuo 2003 iki 2006 m. išaugo 5–6 kartus, t. y. nuo 50 iki 300 išpuolių per metus vien prieš naftos infrastruktūros objektus (tanklaivius ir vamzdynus). Dėl jų per 2004–2005 m. žuvo apie 600 žmonių. 2006 m. prieš tanklaivius buvo nukreipta 12 proc. piratų išpuolių, o 2007 m. šis skaičius išaugo iki 24 proc., iš viso piratavimo atvejų priskaičiuojama taip pat šimtai per metus. Iš esmės tai nestebina – juk, neskaitant Europos ir Rusijos energetinių ryšių vamzdynų sistema, diduma naftos ir jos produktų importuojančias šalis pasiekia jūrų keliais, kurių, kaip ir vamzdynų, efektyviai apsaugoti praktiškai neįmanoma. Ši grėsminga tendencija ateityje tik stiprės, nes pastaruoju metu vartotojai ima orientuotis ir į suskystintų gamtinių dujų, gabenamų tanklaiviais, importą. Kyla klausimas: ką turime daryti siekdami apsaugoti energijos šaltinių transportavimo sistemas bei kelius ir kas už tai turėtų prisiimti atsakomybę?
Visų pirma reikia pasakyti, kad, nepaisant didėjančių energijos poreikių besivystančiose šalyse, daugiausia naftos ir gamtinių dujų suvartojama Vakarų pasaulyje. Be to, vis daugiau vartojame importuojamų energetinių išteklių, jų dalis bendrame energijos balanse nuolat didėja. Todėl logiška, kad saugumas Indijos vandenyne, Ormuzo, Malakos, Adeno sąsiauriuose yra ir Vakarų rūpestis. Tie Vakarai – tai NATO, ES, taip pat ir mes. Beje, Aljansas energetiniu saugumu pradėjo rūpintis dar šaltojo karo metais: buvo sukurta NATO vamzdynų sistema, turėjusi aprūpinti kuru šalių narių aviacijos bazes. Šiandieninis bloko dalyvavimas grindžiamas tebegaliojančios 1999 m. NATO strateginės koncepcijos nuostatomis. Joje pripažįstama, kad Aljanso saugumas gali būti pažeistas globalių netradicinių grėsmių, trikdančių ir gyvybiškai svarbių išteklių tiekimą. Todėl Aljanso pajėgoms yra nurodoma būti pasirengusioms „apsaugoti infrastruktūrą nuo teroristinių išpuolių“. Veikdamas šia kryptimi 2004 m. Aljansas patvirtino Gynybos nuo terorizmo programą, kurioje energetinės infrastruktūros apsauga yra vienas iš prioritetų. 2006 m. vadovų susitikimo Rygoje deklaracijoje įtvirtinta nuostata, jog Aljanso šalys įvertins energetinei infrastruktūrai kylančias grėsmes, o Šiaurės Atlanto Taryba rengs konsultacijas, kad būtų neutralizuotos didžiausios grėsmės energetiniam saugumui. 2008 m. vadovų susitikimo Bukarešte deklaracijoje teigiama, kad NATO vaidmuo energetinio saugumo srityje apims dalijimąsi informacija ir žvalgybos duomenimis, tarptautinio ir regioninio bendradarbiavimo skatinimą, paramą kovojant su energetinio nesaugumo padariniais ir užtikrinant esminių energetikos infrastruktūros objektų apsaugą.
Šiame kontekste visiškai pagrįsta būtų tikėtis, kad ir naujoji NATO strateginė koncepcija energetinio saugumo užtikrinimui skirs deramą dėmesį. Turint galvoje Aljanso kolektyvinės gynybos įsipareigojimus, taip pat partnerystės formatą, aktyvią veiklą posovietinėje erdvėje ir kituose naftos tiekimui svarbiuose regionuose, nereikėtų stebėtis, jei šalys narės nuspręstų neapsiriboti dalijimusi informacija Aljanso viduje, jose esančios energetikos infrastruktūros apsauga, tanklaivių lydėjimo ir žalos atlyginimo operacijomis. Vis dėlto, kad tai įvyktų, mūsų diplomatai, įtikinėdami skeptiškai nusiteikusius Aljanso partnerius, per trumpą laiką dar turi nemažai nuveikti.
Dr. Arūnas Molis
