Kovo 2-ąją Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paskelbė, kad nekariaus su Rusija Idlibe, o jo veiksmai yra nukreipti tik prieš „Turkijos režimą“. Praėjus kelioms valandoms po šio pareiškimo Sirijos kariuomenė pradėjo kontrpuolimą ir atsiėmė strategiškai svarbų Serakibo miestą. Į jį iškart įžengė Rusijos karo policija. Tokiu būdu Rusija atėmė iš Turkijos, kuri žadėjo su ja nekariauti, atsakomojo smūgio galimybę.
Ką spėjo nuveikti Turkija per pirmas dvi karo dienas?
Turkija kovo 1-ąją, kaip ir žadėjo anksčiau, pradėjo prieš Sirijos valdžios pajėgas nukreiptą operaciją „Pavasario skydas“. Tikslas – išstumti B. Assado karius už pasienio zonos Idlibe (ir kai kuriose aplinkinėse teritorijose) linijos, kuri buvo nustatyta 2018-ųjų pavasarį pasirašytoje bendroje Turkijos, Rusijos ir Irano sutartyje.
Dar vasario pabaigoje dešimtys turkų bepiločių surengė galingą antpuolį prieš Sirijos kariuomenę, kuri patyrė didelių nuostolių. Turkija pastaruoju metu tapo viena iš pasaulinių karinių dronų gamybos lyderių. Puolimas buvo filmuojamas, vėliau paviešintas pasaulio bendruomenei. Sprendžiant iš pateiktos vaizdo medžiagos, turkai sunaikino mažiausiai dešimtis sirų karių, dešimtis šarvuočių ir artilerijos pabūklų, daugybę transporto priemonių, rašoma „Meduza“. Tuo pat metu Turkijos toliašaudė artilerija smogė Sirijos užnugario karinėms oro bazėms.
R. T. Erdoganas pareiškė, kad susiskambino su V. Putinu ir paprašė šio nesikišti į operaciją. Rusija ir iš tiesų niekaip nesikišo: jos priešlėktuvinės gynybos priemonės, kurios turėjo „uždaryti dangų“ visiems užsienio kariniams lėktuvams ar dronams virš Sirijos teritorijos, niekaip neatsakė į Turkijos ataką. Tuo pačiu paaiškėjo, kad be rusų Sirijos pajėgos negali susitvarkyti su oro antskrydžiais. Per penkias antskrydžių dienas jiems pavyko numušti tik du kovinius dronus.
Turkija taip pat dar nepanaudojo savo pilotuojamos aviacijos virš Sirijos teritorijos. Tačiau iš savo šalies oro erdvės karo lėktuvai vykdė sėkmingas misijas. Tai gali būti susiję su Rusija: šios šalies Gynybos ministerija vasario pabaigoje pareiškė, kad „negali garantuoti užsienio lėktuvų virš Sirijos saugumo“.
Turkijos antžeminės pajėgos kol kas nėra naudojamos: operacijoje veikia daugiausiai proturkiški kovotojai – opozicijos ir islamistų pajėgos, kurios iki šių metų faktiškai kontroliavo Idlibą. Nėra aišku, ar tai susiję su Rusija ar tuo, kad Ankara baiminasi daug žmonių aukų.
B. Assado priešininkai Sirijoje nespėjo pasinaudoti Turkijos dronų pergalėmis: kovo 1-ąją jiems pavyko užimti tik kelis miestus provincijos pietuose. Turkijos palaikomus smogikus atakavo Rusijos ir Sirijos aviacija. Turkijos kariuomenė nelietė rusų karo lėktuvų, tačiau tą pačią dieną spėjo numušti du Sirijos bombonešius „Su-24“.
Rytuose B. Assado pajėgos, nepaisant visų nuostolių, bandė užgrobti strategiškai svarbų Serakibo miestą, įsikūrusį dviejų pagrindinių Sirijos magistralių – M5 ir M4 – sankirtoje. Jiems trukdė turkų dronai, kurie naikino Sirijos artileriją ir kitą karinę techniką. Smūgių iš oro sulaukė ir tankai, dalyvavę miesto puolimo operacijoje.
Kovo 1-ąją Turkija smogė „Hezbollah“ ir Irano kariuomenės pajėgoms. Atsakydami į tai šios šalies diplomatai pareiškė, kad „Turkijai derėtų prisiminti apie savo sūnus, kurie atsidūrė mūsų ginkluotės pasiekiamumo zonoje“. Po šio pareiškimo daugiau turkų antskrydžių nebuvo.
Kovo 2-ąją Turkijos prezidentas oficialiai pareiškė, kad Turkija nesirengia kariauti Sirijoje su Rusija ir Iranu, o šalies tikslas yra ilgalaikės paliaubos. Tačiau tuo pačiu Turkija siekia išstumti B. Assado pajėgas iš provincijos.
Kaip sureagavo Rusija?
Rusijos valdžia tvirtino, kad tikisi išspręsti karo grėsmės klausimus kovo 5-ąją numatytų derybų tarp V. Putino ir R. Erdogano metu.
Tačiau kovo 2-ąją paaiškėjo, kad Rusija nusprendė ruoštis deryboms jėgos metodais, nestojant į tiesioginį konfliktą su Turkija. Tą dieną, padedant Rusijos aviacijai, Sirijos pajėgos sugebėjo užimti Serakibą; prasidėjo kontrpuolimas provincijos pietuose, kur buvo užimti keli kaimai. Paskui Sirijos kariuomenę į Serakibą buvo įvestos Rusijos karo policijos ir spec. pajėgų karių pajėgos. Kai tik mieste atsidūrė rusų kariai, Turkijos dronai nutraukė bombardavimą.
Užimtą Serakibą, po mėnesius trukusių mūšių, apėmė kiek ramesnis laikotarpis: vargu ar opozicijos pajėgos ryšis pulti miestą be Turkijos aviacijos palaikymo. Tuo metu Rusijos kariai atsidūrė didelėje grėsmėje: šalia yra ir islamistų grupuotės, kurios ne visiškai paklūsta Turkijai ir kurios turi tų pačių tankų ar artilerijos pabūklų, kuriais gali bandyti pulti miestą.
Tos pačios dienos vakarą pasirodė pranešimai, kad Rusija perkelia į Siriją papildomas pajėgas: iš Juodosios į Viduržemio jūrą išplaukė didelis desantinis laivas „Novočerkask“, galintis gabenti kariuomenę ir šarvuočius; tą pačią dieną Hmeimimo karinėje oro bazėje Sirijoje nusileido aštuoni transporto lėktuvai „Il-76“. Tikėtina, kad rusų kariuomenė bus dislokuota visoje fronto linijoje Idlibe, kaip tai buvo padaryta Serakibe. Tokiu būdu Rusija gali nubrėžti „raudonąją liniją“, kurios Turkija negalės peržengti be rizikos pradėti tiesioginę konfrontaciją su Rusija.
Kaip elgsis Turkija?
Rusijos prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad V. Putino ir R. Erdogano derybos kovo 5-ąją bus „sunkios“. Rusija, greičiausia, ir vėl pasiūlys Turkijai pasidalinti Idlibą, tačiau jau pagal dabartines, Sirijos valdžios karinių pajėgų perbraižytas linijas. Anksčiau, anot anoniminių turkų diplomatų, Maskva siūlė įkurti Idlibe 30 kilometrų „saugumo zoną“ šalia Turkijos sienos. Ši zona yra netgi mažesnė, negu dabar turkų ir jų sąjungininkų kontroliuojamos teritorijos. Siūlymą sukurti Idlibe „saugumo zoną pabėgėliams“ kovo 2-ąją palaikė ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
R. Erdoganas reikalauja, kad Sirijos kariuomenė paliktų visas 2019-2020 metais užimtas teritorijas ir grįžtų prie 2018-ųjų susitarimo. Siekiant sustiprinti derybines pozicijas turkai gali iki kovo 5 dienos pabandyti išstumti Sirijos valdžios pajėgas iš Serakibo ir kitų svarbių strateginių taškų, tačiau tai padaryti teks jau „naujos realybės“ sąlygomis dėl fronte atsiradusių rusų karių.
Jeigu derybų, kurios prasideda turint visiškai skirtingą įsivaizdavimą, baigsis nesėkme, ir Idlibe neįsivyraus taika, Rusijos kariuomenė Sirijoje gali atsidurti pačioje pavojingiausioje padėtyje per visą konflikto laikotarpį – paskutinį sykį atviruose karo veiksmuose rusai dalyvavo kovų dėl Palmiros ir Deir ez Zoro metu. Net jeigu Turkija ir nenorės tiesioginio konflikto su Maskva, ji gali kariauti su ja savo sąjungininkų rankomis. Dalis Rusijos kariuomenės būtų dislokuota vietose, kur ją pasieks islamistų ir Sirijos opozicijos pajėgos, kurios sulauks karinės pagalbos iš Ankaros.
