Tam, kad Ukraina patektų į gynybinį aljansą, jai būtina sulaukti visų 30-ies jos narių pritarimo ir atitikti griežtus NATO „narystės veiksmų plano“ kriterijus. Todėl tokie Rusijos vadovo pareiškimai neatrodo įtikinamai, jais gali būti bandoma nukreipti dėmesį nuo tikrųjų Kremliaus interesų.
Susitikimo su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu metu V. Putinas akcentavo Krymo klausimą. „NATO galvoja, jog Krymas yra Ukrainos dalis, o mes manome, kad tai yra Rusijos Federacijos dalis. Dar ir doktrinoje išdėstyta, kad Rusija – tai priešai, ir galimas Krymo susigrąžinimas kariniu būdu“, – aiškino jis.
„Įsivaizduokite, kad Ukraina – NATO narė ir bandytų tai pakeisti kariniu būdu. O 5-asis straipsnis (NATO kolektyvinės gynybos) nėra atšauktas. Aš noriu jūsų paklausti – jūs norite su Rusija kariauti? Norite, kad Prancūzija kariautų su Rusija? O juk taip ir būtų. Tai yra ne tik Rusijos, bet ir visos Europos, viso pasaulio saugumo klausimas!“ – dėstė savo teoriją V. Putinas.
Ankstesnio susitikimo su Vengrijos premjeru Viktoru Orbanu metu V. Putinas taip pat akcentavo, kad Ukrainos stojimas į NATO sukurs karinio konflikto su Rusija grėsmę, būtent dėl Krymo situacijos.
Kremlius nuolat akcentuoja, kad NATO „negali ignoruoti Rusijos nerimo“, kalbant kitų šalių teisės stoti į aljansą kontekste.
Buvusio JAV ambasadoriaus Rusijoje Michaelo McFaulo teigimu, V. Putinas tokiu būdu bando nukreipti dėmesį nuo svarbesnių dalykų.
„Visi dabar kalba apie NATO plėtrą, – „New York Times“ cituojamas ekspertas. – Staiga visi mes diskutuojame apie šią problemą, kuri net nėra problema. Jam tai yra didžiulis privalumas“.
Rusijos manipuliacijos Donbaso klausimu
NATO šalys lyderės pastaruoju metu akcentuoja, kad narystės aljanse siekiančiai Ukrainai reikia iš pradžių išspręsti ekonominės ir politinės reformų klausimus, pažaboti korupciją. Tačiau tai yra tik dalis reikalavimų naujai narei – dar svarbesnis kriterijus yra „teritorinių ginčų sprendimo“ klausimas, kurį Ukrainai be Rusijos išspręsti sunkiai pavyks.
2014-aisiais Rusija okupavo Ukrainos Krymo pusiasalį, o dalyje Donbaso teritorijos buvo pradėti karo veiksmai, kurie tęsiasi iki šiol. Kremlius akcentuoja, kad Krymas yra „istorinės rusų žemės“, o Donbasas yra naudojamas kaip politinio poveikio priemonė Kijevui, siekiant kontroliuoti visą Ukrainos politinį gyvenimą. Rusijos siūlomuose Minsko susitarimuose yra numatyta plati Rytų Ukrainos autonomija, suteikianti ir veto teisę vidaus ar užsienio politiniais klausimais visos šalies mastu. Pavyzdžiui, nesutikti su šalies stojimu į NATO aljansą.
Kijevui sutikus su tokiomis sąlygomis šalis faktiškai taptų priklausoma nuo Rusijos ir, panašiai, kaip Padniestrė, ilgam liktų „buferine zona“.
Dar 2008-aisiais NATO buvo svarstomas veiksmų planas dėl Ukrainos ir Gruzijos stojimo į aljanso. Tačiau tuomet Vokietija ir Prancūzija atmetė šį siūlymą dėl Gruzijos „teritorinių problemų“ (Abchazijos ir Pietų Osetijos) ir „daugelio ukrainiečių nesutikimo narystei organizacijoje“.
Ukraina siekia kuo greičiau patekti į NATO
Kiek kitos nuomonės apie tai yra Ukrainos atstovai. NATO atstovas Ukrainoje Aleksandras Vinikovas „Jevropeiskaja pravda“ pasakojo, kad „Vašingtono NATO sutartyje nėra tokios normos (kuri draustų šalims stoti į aljansą karo jos teritorijoje metu)“. Tai, anot jo, leidžia Ukrainai tikėtis patekti į karinį aljansą ne tik neišsprendus Krymo klausimo, bet ir vykstant aktyviems karo veiksmams Donbase.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ne sykį prašė NATO „nedelsiant spręsti jo atstovaujamos šalies priėmimo į aljansą klausimą“.
„Jeigu mes iš tiesų esame laukiami NATO ir norima mus matyti savo gretose, tai nereikia žiūrėti per žiūronus, į kažkokią tolimą ateitį ir ją aptarinėti“, – pernai aiškino Ukrainos vadovas.
Prezidento teigimu, jis pats dar tiki, kad Ukraina įstos į NATO, tačiau dauguma ukrainiečių jau praranda viltį.
„Tikimasi“ teritorinių problemų išsprendimo taikiu būdu
NATO „narystės plane“, kuris buvo priimtas 1999 m. Vašingtone yra numatyta, kad šalis, kuri pretenduoja patekti į aljansą, „turėtų“ taikiais metodais išspręsti tarptautinius teritorinius ar etinius nesutarimus. Kalbant apie naujos narės turimus pasidaryti „namų darbus“ yra naudojama sąvoka „to be expected“, kas reiškia, kad „tikimasi“, bet tai nėra teisiškai įpareigojantis kriterijus. Kita vertus, naujų narių priėmimui privalo pritarti visos 30 dabartinių aljanso narių be jokių išimčių.
Žinant, kad nuo 2009-ųjų niekas iš esmės šiuo klausimu nepasikeitė Gruzijoje, o Ukrainoje nesutarimai su Rusija tik išaugo, tikimybė ukrainiečiams artimiausiu metu atsidurti NATO aljanse yra faktiškai nereali. Neišsprendus vidaus politinių ir ekonominių problemų, jau nekalbant apie teritorinius ginčus su Rusija, Kremliui baimintis NATO plėtros į Ukrainą vargu ar yra dėl ko.
Tokiu atveju Ukraina patenka į politinius spąstus, kuomet prieš patenkant į NATO aljansą valstybei tektų tartis su Rusija dėl okupuotos Krymo teritorijos ateities. Tačiau, net jeigu teoriniu atveju Ukraina ir atsisakytų savo teritorinių pretenzijų į Rusijos užgrobtas teritorijas, nėra jokios garantijos, kad Kremlius ir tuomet sutiktų sudaryti „taikias“ sąlygas Ukrainos stojimui į NATO. Būtent dėl šios priežasties Vakarų šalys tiekia karinę ir finansinę pagalbą Ukrainai: pritaikyti 5-ojo straipsnio prieš Rusiją nepavyks, tačiau atgrasymui nuo puolimo sąlygos yra sudaromos.
Vakarų šalys į Rusijos ultimatumą dėl garantijų atsakė atitinkamai savo pozicijai – visos šalys ilgainiui yra laisvos patekti į aljansą, net jeigu jos šiuo metu ir neatitinka stojimo standartų.
JAV ir NATO sausio 26-ąją oficialiu laišku atsakė V. Putinui į šio reikalavimus nepriimti Ukrainos į aljanso gretas, pasiliekant prie ankstesnių savo teiginių, kad visos šalys yra laisvos rinktis. NATO atstovai taip pat pažymi, kad tik pačios aljanso narės gali pritarti arba nepritarti numatytus kriterijus atitinkančios valstybės priėmimui į savo gretas.
