Talibano atakos prieš NATO ir Vakarų remiamą Kabulo vyriausybę vis labiau įsisiūbuoja. Vis sunkiau patikėti, jog Vakarai įvykdys savo pažadą išvesti kariuomenę iš šalies 2014 metais, kaip buvo iškilmingai pažadėta pernai vykusioje Lisabonos konferencijoje.
Talibanas imasi naujos taktikos – infiltruoti savo žmones į Afganistano kariuomenę bei policiją. Kai kada šiems Talibano kovotojams pavyksta sunaikinti nemažai priešininko karių, bet dažniausiai tai būna infiltracijos, kurios turi didelį politinį atgarsį bei parodo, jog nei Kabulas, nei NATO nevaldo situacijos šalyje, o Talibanas gali smogti faktiškai bet kur ir bet kada.
Be to, daugėja atvejų, kai Afganistano kariuomenės kariai atsuka ginklus prieš savo bendražygius – NATO kariškius. Tokios atakos taip pat yra, matyt, įkvėptos Talibano, bet nebūtinai visos. Per praėjusius 18 mėnesių įvyko apie 20 panašių incidentų, juose žuvo daugiau nei 50 NATO karių. Šie išpuoliai rodo bendrą afganų visuomenės nepasitenkinimą užsienio kariuomenės būvimu šalyje.
Yra daug priežasčių šiam nepasitenkinimui. Visų pirma, pats karas bei užsienio kariuomenės būvimas šalyje jau net dešimt metų kelia vis didesnį nepasitenkinimą, ypač puštunų gyvenamuose rajonuose, esančiuose netoli sienos su Pakistanu. Antra, gyvenimas šalyje tiek nepagerėjo, jog būtų galima kalbėti apie kokius nors Amerikos remiamos Hamido Karzai vyriausybės, ir toliau nekontroliuojančios didesnės šalies dalies bei garsėjančios korupcija, pasiekimus.
Neefektyvaus karo bei neveiksmingos Kabulo vyriausybės fone vis didesnį pasipiktinimą kelia dėl užsienio karių veiksmų žūstantys civiliai.
Praeitą savaitgalį NATO oro smūgis Helmando provincijoje nužudė 14 civilių. H. Karzai paskelbė griežtą pareiškimą, raginantį NATO nutraukti, kaip jis pavadino „vienašališkus veiksmus“ bei pareiškė, jog Afganistanas reaguos taip, kaip istorijos bė gyje reag avo prieš visus okupantus. Afganistaniečiai iki šiol didžiuojasi, jog XIX amžiuje jų nepavyko įveikti tuo metu galingiausiai pasaulyje britų imperiją, o XX amžiaus gale pavyko priversti iš šalies išeiti Tarybų Sąjungą.
Ką gi, kiekviena tauta turiu kuo didžiuotis, ir afganistaniečiai nėra išimtis.
Tačiau šiuo atveju, svarbesnis kitas klausimas: ar Vakarai yra pajėgūs laimėti karą Afganistane?
Nors geografija ir kultūra yra labai skirtinga, bet Afganistano karas pradeda priminti Vietnamą. Pietų Vietname taip pat buvo visuomenės paramą prarandanti bei Amerikos remiama vyriausybė. Vietname Amerika taip pat eskalavo karo veiksmus, didindama karių skaičių. Vietname, nors priešininko nuostoliai buvo daug didesni nei amerikiečių, Amerika buvo priversta išeiti. Vietname taip pat nepavyko rasti kokio nors diplomatinio sprendimo, kaip ir dabar nepavyksta įkalbėti Talibano sėsti už derybų stalo. Be to, Afganistane net sunku apibrėžti, kas laikytina pergale ir kokie yra karo tikslai.
Vadinamas karas su terorizmu vis labiau primena reguliarios Vakarų kariuomenės bandymą sustabdyti partizaninį pasipriešinimą. Kaip istorija rodo, tai yra beveik neįgyvendinamas uždavinys.
Valentinas Mitė
