Moterų atvejai dažnai neatitinka šio stereotipo. Pavyzdžiui, „Jolly“ Jane Toppan, jauna auklė, kuri gyveno JAV antroje XIX a. pusėje. Moteris nužudė mažiausiai 31 žmogų, daugelį jų J. Toppan slaugė. Žudymui ji naudojo nuodus ir stebėdavo kaip jos aukos miršta agonijoje, kartais net atsiguldama šalia jų.
J. Toppan veikimo principai puikiai patenka į 2015-aisiais atlikto tyrimo apie moteris žudikes duomenis. Maniakės dažniau žudo pažįstamus, tuos, kurie jas supa. Statistiškai tai dažnai būna slaugės, gero išsilavinimo moterys, rašoma „Quartz“.
Neseniai buvo atliktas naujas tos pačios autorės Marissos Harrison mokslo darbas. Jame dėstoma, kad šie skirtumai tarp moterų ir vyrų gali būti aiškinami psichologijos evoliucija – kontroversiška teorija, anot kurios, žmogaus smegenų vystymosi metu priešistorinės eros metu giliai susiformavę pokyčiai pasireiškia ir šiais laikais.
Vyrai serijiniai žudikai, anot mokslininkų, yra „medžiotojai“, kurie seka savo protėvių klajoklių instinktais. Moterys serijinės žudikės, yra „rinkėjos“, prisitaikančios prie šio vaidmens visuomenėje, kaip ir anksčiau, rašoma moksliniame darbe, publikuotame „Evolution Behavioral Sciences“.
Šiame tyrime aiškiai išdėstyta, kad didžiąja dalimi žudikai vyrai ir moterys elgiasi skirtingai. Mokslininkai surinko 55 moterų ir 55 vyrų serijinių žudikų duomenis nuo pat 1856 metų – nuo jų aukų amžiaus iki išsilavinimo.
Pažymima, kad, renkant ir vertinant duomenis, mokslininkai susidūrė su patikimumo problemomis – buvo svarbu kaip įmanoma labiau sumažinti žiniasklaidos įtaką aprašant skandalingus nusikaltimus. Taip pat mokslininkai pripažįsta, kad tyrimo apimtis neleidžia tikėtis itin tikslių duomenų.
Moterys renkasi pažįstamus asmenis, vyrai – atsitiktines aukas
Tyrimą atlikusi Marissa Harrison mano, kad moterų-serijinių žudikių galėjo būti ir daugiau, negu buvo aprašyta, tačiau visuomenės požiūris į moteris galėjo sušvelninti ne tik antraščių toną laikraščiuose, bet ir pareigūnų požiūrį vertinant nusikaltimų pobūdį.
Pasak jos, žiniasklaida dažnai akcentuoja moterų-žudikių išvaizdą. „Visuomenėje priimta manyti, kad moterys negali daryti tokių siaubingų dalykų. Moterys yra vertinamos kaip globėjiškos ir meilios“, – aiškina specialistė.
Vyrai serijiniai žudikai yra linkę persekioti savo aukas, dažnai keliaudami iš miesto į miestą. Jie laukia tinkamo laiko pulti, kaip plėšrūnas laukia momento užpulti savo taikinį. Jie taip pat dažnai išmėsinėja savo aukas, visiškai kaip grobuonys, ir palieka savo žiaurių darbų trofėjus.
Tuo metu kai vyrai dažniausiai puola atsitiktines aukas, tyrimas parodė, kad apie 80 proc. moterų serijinių žudikių pažinojo savo aukas. Jos dažniau užsiima „rinkimu“, negu vyrai, kurie yra „medžiotojai“. Net 72 proc. moterų-serijinių žudikių pažinojo bent vieną iš savo aukų, ne tik pažinojo, tačiau ją prižiūrėjo. Beveik pusė jų žudė savo vaikus.
2015-ųjų duomenimis, 39 proc. JAV moterų serijinių žudikių dirbo sveikatos apsaugos sferoje. Jos dažniausiai gyvendavo ir dirbdavo vienoje vietoje ir naudojo ne tokius smurtinius būdus žudyti (pavyzdžiui, nuodus). Tiesa, tai yra apibendrintos statistinės išvados, žymiausia Amerikos žudikė Aileen Wuornos, apie kurią 2003-iaisiais buvo sukurtas vaidybinis filmas „Monster“, rinkosi „labiau vyriškus žudymo metodus“.
| Charakteristika | Vyrai | Moterys |
| Taikėsi susidoroti su nepažįstamu asmenimi | 85.5% | 14.5% |
| Pažįstami su auka | 9.1% | 58.2% |
| Persekiojo auką | 65.4% | 3.6% |
| Finansinis motyvas | 16.7% | 51.9% |
| Seksualinis motyvas | 75% | 7.3% |
| Žudė žmones ne savo gimtinėje | 67.3% | 25.5% |
| Žiniasklaida priskyrė brutalią pravardę | 78.1% | 53.3% |
Moterys dažniau žudė dėl naudos, vyrai – siekdami pasitenkinti
Tyrėjai nustatė, kad vyrai dažniausiai persekioja moteris siekdami seksualinio pasitenkinimo (49 proc. žudė tik moteris, 75 proc. žudė siekdami seksualinio pasitenkinimo ne tik iš moterų). Moterys nėra tokios išrankios lyties klausimu, tačiau jos žudė dėl finansinės naudos (16,7 proc. vyrų ir 51,9 proc. moterų žudė dėl pinigų).
Mokslininkai tai aiškina skirtingomis abiejų lyčių dauginimosi galimybėmis. Tuo metu kai vyrai gali pratęsti savo giminę faktiškai be jokių limitų, moterims parankiau rinktis ilgalaikius partnerius. Tuos, kurie galėtų investuoti į šeimą, būsimus palikuonis, svarsto tyrimo autoriai.
Jų teigimu, serijiniai žudikai „medžioja“ potencialias partneres, o moterys „renka“ resursus, kuriuos galėtų perduoti palikuonims – tai iš esmės atitinka tendencijas, tačiau, dėl įvairių aplinkybių, virsta jų patologine versija.
Yra ir daugiau alternatyvių lyčių skirtumų tarp serijinių žudikų paaiškinimų. Istoriškai taip susiklostė, kad moterims buvo sunkiau tapti persekiotojomis. Moterims nebuvo leidžiama (ar dėl saugumo pačios negalėjo to daryti) keliauti vienoms. Jos renkasi nuodus, nes tai eliminuoja fizinės jėgos trūkumą, o ne todėl, kad tai būtų kažkuo geresnė taktika už kitas.
Dėl pinigų jos žudo dažniau todėl, kad moterims sunkiau jų gauti kitais būdais (tyrime pažymima, kad daugelis jos tyrime nagrinėtų moterų-maniakių jos turėjo aukštesnį už vidutinį išsilavinimą, galėjo potencialiai turėti stabilias pajamas – tačiau moterys pradėjo vytis vyrus pagal uždirbamus pinigus tik pastaraisiais dešimtmečiais, o ir dabar lyčių nelygybė vis dar aktualus klausimas faktiškai visame pasaulyje). Be to, mokslininkai išskiria psichologines ir socialines žmonių poveikio aplinkybes. Jos tyrimas nustatė, kad yra svarbūs maniakų aplinkos faktoriai, kurie moteryse-žudikėse paskatina patologijų atsiradimą: prievarta, alkoholikai tėvai, ankstyvas nėštumas, ligotumas vaikystėje ar sunki trauma.
„Aš negalėčiau teigti, kad evoliucinis faktorius yra vienintelis paaiškinimas bet kuriam elgesiui, tačiau aš manau, kad tai suteikia vertingos informacijos stengiantis tai suprasti“, – cituojama M. Harrison.
Psichologijos evoliucijos teorija sulaukia kritikos
Tačiau psichologijos evoliucija yra kontroversiška sritis. Mokslininkės teigimu, galima tik spėti, kad per milijonus metų tam tikromis sąlygomis „augusios“ žmonių smegenys išlaikė kai kuriuos veikimo aspektus, pasąmonėje veikiančius iki šiol.
Šios idėjos kritikai, tokie kaip mokslo filosofas Davidas Bulleris tikina, kad mes nežinome, kaip tais laikais veikė žmonių smegenys, ir kokį gyvenimo būdą mūsų protėviai rinkosi. Tiek jis, tiek ir kai kurie kiti mokslininkai tikina, kad mūsų smegenys iš tiesų yra pakankamai lanksčios prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos.
M. Harrison tikina, kad savo tyrimuose remiasi antropologiniais tyrimais, tačiau šiais laikais vis dar pasitaikančiose „medžiotojų-rinkėjų“ bendruomenėse, nepaisant to, kaip gyveno ar negyveno mūsų protėviai, ne viskas taip vienareikšmiška. Kai kuriose bendruomenėse vyrai gali dalyvauti vaikų priežiūroje; kitose, moterys yra medžiotojos. Tokiu atveju kyla klausimas, kuri iš šių ar panašių grupių galėtų atspindėti mūsų protėvių gyvenimus?
„Nėra biologinio pagrindo teigti, kad moterys yra natūralios namų židinio saugotojos ar nenatūralios medžiotojos, ar kad rūpestingi tėvai laužo kažkokį amžių lyčių kodą“, – tikina mokslo populiarinimo knygą „Inferior“ išleidusi Angela Saini, primindama, kad ir priešistoriniais laikais buvo bendrovių, kurios nesilaikė tradicinių lyčių vaidmenų.
Autorė pažymi, kad psichologijos evoliucija, konkrečiai šiuo atveju, nesiekė išskirti moterų ir vyrų skirtumų ir „įrodyti, kad biologiniai skirtumai yra absoliutūs“. Tyrimo tikslas buvo parodyti tam tikrus statistinius dėsningumus, kurie gali reikšti tiek fizinius, tiek socialius ir psichologinius skirtumus.
Autorė taip pat pažymi, kad nė vienas iš šių aptartų atvejų nėra „geresnis“ už kitą. Kokia bebūtų žudiko lytis, žudymas būna toks pats atstumiantis, o maniakų atveju dažniausiai ir reiškia psichinių sutrikimų pasireiškimą.
