Nuo šių metų sausio iki balandžio B. Assado oro pajėgos kas mėnesį suduodavo apie 115-141 oro smūgį. Juos daugiausia atlikdavo seni čekų statybos mokomieji reaktyviniai lėktuvai L-39 „Delfin“ ir tokie sovietų konstrukcijos sraigtasparniai, kaip Mi-8, Mi-17 ir Mi-24.
Ginkluotė gali būti sena, bet daugelis analitikų mano, kad ji turėjo lemtingą reikšmę tam, kad iniciatyvą Sirijos kare perėmė B. Assado pajėgos. Kai kas JAV vadovybėje siekia visuotinės neskraidymo zonos, panašios į tą, kuri 2011 metais buvo įvesta Libijoje, siekiant sunaikinti jos oro pajėgas.
(Aukščiau pateiktame žemėlapyje matomos pagrindinės B. Assado oro bazės – pagrindiniai bet kokios amerikiečių kampanijos, nukreiptos prieš B. Assado galimybių smogti iš oro apribojimą, taikiniai.)
Praėjusį penktadienį įtakingo Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro analitikas Anthony Cordesmanas pareiškė, kad bet kokios priemonės, nesiekiančios (kad ir labai brangios) neskraidymo zonos, kuri visiškai prikaustytų B. Assado aviaciją prie žemės, būtų tik pusėtinas sprendimas. Pasak jo, tai primintų per mažo kiekio per mažo mirtingumo ginklų tiekimą – tai, ką JAV ir kitos šalys slapčia darė kelis mėnesius, tačiau nesuteikė sukilėliams pakankamai pranašumo, kad jie galėtų nuversti B. Assadą.
Tikra neskraidymo zona numano Jungtinių Valstijų ar bet kurių kitų valstybių inicijuotą aukštomis technologijomis paremtą puolimą operaciją, kurioje būtų panaudotos visos priemonės: nuo mažai pastebimų bombonešių B-2 iki sparnuotųjų raketų „Tomahawk“, paleidžiamų iš povandeninių laivų ir laivų. Ji primins tai, kas buvo padaryta operacijos „Odyssey Dawn“ pradžioje, tik didesniu mastu dėl to, kad Sirijos priešlėktuvinės gynybos ir ryšio sistema gerokai geresnė nei ta, kurią turėjo Libija. Vos tik šiais veiksmais bus pašalinti pavojingiausi Sirijos priešlėktuvinės gynybos elementai, kiti JAV smogiamieji naikintuvai, tokie kaip „F-15E Strike Eagle“ ir „F-16 Viper“ (kurie jau yra kaimyninėje Jordanijoje) bei „F/A-18E/F Super Hornet“ bei „F/A-18 Hornet“, jau turės santykinę laisvę medžioti B. Assado skraidančius aparatus ir naikinti juos tiek ant žemės, tiek ir ore.
Kaip teigia A. Cordesmanas, visiems šiems naikintuvams pakilti prireiks mažiausiai vieno lėktuvnešio. Atakoje taip pat dalyvaus lėktuvai, kurie bazuojasi netoli esančioje Turkijoje, lėktuvai iš Jordanijos bei kitų Artimųjų Rytų valstybių, kurios suteikia savo teritoriją amerikiečių karinei aviacijai. Smogiamiesiems lėktuvams prireiks oro tankerių pagalbos, kurie papildytų kuro atsargas, radijo lokacijos lėktuvų ir tikriausiai valdymo ir taikinių nurodymo lėktuvų „JSTARS“, lėktuvų „EA-18G Growler“ bei „EA-6B Prowler“, žvalgybinių lėktuvų bei kitų lėktuvų-šnipų. Tai kainuos begalę pinigų, ir prireiks nemažai laiko, kad būtų pasiektas pilnas efektas. Prisiminkite, Libijos oro erdvėje JAV ir NATO 2011 metais patruliavo nuo kovo iki spalio.
Vis dėlto, kaip tvirtina Christopheris Harmeris iš Karo tyrinėjimo instituto, pakankamai aukštos klasės B. Assado priešlėktuvinės gynybos priemonės yra stacionarios, todėl jos yra labai lengvas taikinys tiek atakoms iš žemės, kurias vykdo sukilėliais. Todėl greičiausiai jų būklė per karo laiką gerokai pablogėjus.
„Nejudrioji Sirijos priešlėktuvinės dalis, mano manymu, rimtai nukentėjo kovų metu, – teigia Ch. Harmeris. – Jie negali pasitraukti sukilėliams iš kelio. Kas dar problematiškiau, tai senos, iš SSRS paveldėtos sistemos, kurioms reikia techninė priežiūra ir kokybiškas personalo apmokymas. Mano spėjimais, dėl nepakankamo techninio aptarnavimo, remonto ir paruošimo Sirija prarado didelę dalį savo priešlėktuvinės sistemos pajėgumų.“
Be to, jis atkreipia dėmesį į tai, kad netgi pačios naujausios Sirijos priešlėktuvinės gynybos priemonės – rusų gamybos mobilieji „SA-17“ ir „SA-22“ – neturi tokio veikimo lauko, kad leistų numušti amerikiečių lėktuvus, kurie šaudo iš toli tolimojo atstumo, pavyzdžiui, „Joint Stand-Off Weapon“. Sirija neturi priemonių sustabdyti ir amerikiečių laivus, leidžiančius sparnuotąsias raketas „Tomahawk“.
Tiesa, Sirija turi vieną gynybos sistemą, kuri gali gerokai apsunkinti gyvenimą amerikiečių pilotams – rusų gamybos raketos „žemė-oras“ „S-300“. Tačiau šių raketų šalyje dar nėra, nepaisant to, kad B. Assadas jau jų užsisakė iš Rusijos. Dabar šių raketų užsakymo įvykdymo skuba įgauna vis didesnę reikšmę.
