Nėra jokių ženklų, kad Rusijos centrinis bankas imsis griežčiau kontroliuoti pinigų pasiūlą, o kiti veiksniai, ypač Kremliaus vykdomas karas Ukrainoje, neskatina ekonominio stabilumo.
Gruodžio mėn. infliacija augo tokiais tempais, kurie, jei išsilaikytų, sudarytų 29-30 proc. per metus, ir nors bazinė centrinio banko palūkanų norma šiuo metu yra rekordinė – 21 proc., tikimasi tolesnio jos augimo.
Be abejo, kai kurie suinteresuoti asmenys Rusijoje ir toliau naudojasi kainų augimu, tačiau kuo ilgiau tęsis dabartinė padėtis, tuo skaudesnis bus galutinis žlugimas.
Bazinė palūkanų norma nedavė rezultatų
Rugpjūčio mėn. metinis Rusijos infliacijos rodiklis buvo 9,05 proc., rugsėjo mėn. jis buvo 8,63 proc., o spalio mėn. šiek tiek sumažėjo – iki 8,54 proc.
Atrodė, kad kainų augimas sulėtėjo, bet tik minimaliai. Tačiau lapkričio pabaigoje net ir šis prieaugis buvo prarastas – infliacija pasiekė 8,88 proc.
Atotrūkis tarp bazinės palūkanų normos (21 proc.) ir infliacijos lygio (8,54 proc.) padidėjo iki 12 procentinių punktų, o tai yra ypač daug.
Rusijos bankas bazinės palūkanų normos koncepciją įvedė 2013 m. rugsėjo mėn. ir nuo to momento iki pat 2022 m. vasario mėn. bazinė palūkanų norma niekada neviršijo infliacijos lygio daugiau kaip 5-6 proc.
Karo pradžioje šis atotrūkis per mėnesį šoktelėjo iki 11 procentinių punktų. Dabar jis dar didesnis ir nerodo jokių ženklų, kad mažės.
2023 m. pavasarį oficialus infliacijos lygis tebebuvo mažesnis už 4 proc. tikslinę normą, todėl liepos mėn. centrinis bankas nusprendė padidinti bazinę palūkanų normą nuo 7,5 proc. iki 8,5 proc.
Buvo tikimasi, kad ši priemonė infliaciją dar labiau sumažins. Tačiau kainos ėmė kilti, ir nuo to laiko Rusijos bankas palūkanų normą kėlė dar septynis kartus. Nepaisant šių žingsnių, infliacija padvigubėjo.
Metiniai skaičiai rodo, kad infliacija, nepaisant didesnių bazinių palūkanų normų, paspartėjo nuo 6-7 proc. iki net 29-30 proc.
Vos per dvi pirmąsias gruodžio mėn. dienas kainos pakilo 0,14 proc. – tiek pat, kiek per visą spalio mėn. savaitę.
Tokį spartų tempą iš dalies lėmė sezoniniai veiksniai: lapkričio mėn. infliacija dažnai paspartėja, nes baigiasi šviežių produktų derlius ir prasideda prieššventinis vartotojų aktyvumas.
Panašūs šuoliai buvo stebimi ir 2023 m., kai lapkričio 21-27 d. vartotojų kainų indeksas padidėjo 0,33 proc. O šiandien metinė infliacija Rusijoje yra apie 9 proc.
Centrinio banko užsakymu atliktos apklausos rodo, kad šį lapkritį gyventojai jaučia infliaciją taip pat stipriai, kaip ir prieš metus: abiem atvejais 53 proc. apklaustųjų teigė, kad kainos pakilo „labai stipriai“.
Respondentai mano, kad kainos per metus auga 14-15 proc. – šis rodiklis per pastaruosius kelerius metus išliko stabilus ir yra beveik dvigubai didesnis už oficialią statistiką.
Stebima infliacija beveik nereagavo į bazinės palūkanų normos didinimą.
Vartotojų lūkesčiai dėl kainų šiuo metu yra niūresni negu prieš metus: toje pačioje 2024 m. lapkričio mėn. apklausoje 27 proc. vartotojų teigė, kad kainos per artimiausią mėnesį „labai stipriai pakils“, o 2023 m. tokių buvo 23 proc.
Pagal visus matavimus ir vertinimus infliacija Rusijoje nebuvo veiksmingai nuslopinta. Vienas iš padarinių buvo rublio susilpnėjimas.
Gruodžio mėn. jo vertė nukrito iki lygio, kuris paskutinį kartą buvo stebėtas 2022 m. kovo 11 d., kai Rusijos valiuta buvo silpniausia per visą istoriją: 120 rublių už JAV dolerį ir 133 rubliai už eurą.
Tačiau Rusijos bankui pavyko sustabdyti rublio smukimą taikant gerai pažįstamą brutalios jėgos taktiką – paskelbus, kad jis laikinai sustabdys užsienio valiutos pirkimą.
Centrinis bankas privalo „atspindėti“ finansų ministerijos operacijas, t. y. kai iždui reikia nusipirkti rublių, centrinis bankas perka užsienio valiutą.
Tačiau, siekdamas palaikyti rublio kursą, centrinis bankas įsipareigojo susilaikyti nuo šių pirkimų iki gruodžio 31 d.
Priežastys, dėl kurių Rusijoje kyla kainos
Dažniausiai nacionalinė valiuta nuvertėja dėl to, kad vyriausybė negali arba nenori gyventi pagal savo galimybes.
Ji išleidžia daug daugiau negu uždirba, o skirtumą padengia skolindamasi iš centrinio banko, todėl vyksta masinė pinigų emisija. Dėl to kyla kainos, o užsienio valiutos tampa brangesnės.
Tačiau šiandieninėje Rusijoje taip nėra. Remiantis naujausiais tarptautinio fondo valiutos (TFV) vertinimais, Rusijos biudžeto deficitas 2024 m. bus mažesnis nei 2 proc. BVP, t. y. mažesnis nei bet kurioje G7 šalyje.
Rusijos valstybės skola, palyginti su BVP, taip pat yra palyginti nedidelė – tik 20 proc., t. y. vėlgi gerokai mažesnė nei bet kurios G7 valstybės narės.
Tuo pat metu Rusijos vyriausybė už savo skolą moka palyginti dideles palūkanas – 4 proc. per metus. Tačiau net ir šis rodiklis yra gerokai mažesnis už dešimtojo dešimtmečio krizės lygį, kai jis buvo kelis ar net keliasdešimt kartų didesnis.
Vis dėlto, rublinė pinigų pasiūla (paprastai vadinama M2) sparčiai didėja. Ji, centrinio banko duomenimis, per metus padidėjo 20 proc., nuo 91 trilijono iki 109 trilijonų rublių (nuo 603 mlrd. iki 721,78 mlrd. eurų).
Pinigų pasiūlos augimo tempas yra esminis infliacijos prognozių kriterijus. Jei rublių kiekis ekonomikoje per metus padidėja 20 proc., nelabai reikia ieškoti kitų infliacijos priežasčių. Labiau derėtų klausti, kodėl kainos auga taip nuosaikiai – tik 8-9 proc.
Šią problemą pripažįsta ir pats centrinis bankas. „Paplitusi nuomonė, kad dabartinėmis sąlygomis infliacija Rusijoje yra grynai nepiniginė. Tačiau pakanka stebėti pinigų pasiūlos ekonomikoje (M2 arba M2X) augimo tempus, kad būtų galima daryti išvadą, jog padidėjusi infliacija yra piniginių veiksnių rezultatas“, – gruodžio mėn. biuletenyje rašė reguliatorius.
Šis padidėjęs kainų augimas, tęsia centrinis bankas, lemia didesnes gamybos sąnaudas, „dažnai pateikiamas kaip nepiniginių veiksnių rezultatas“, nors priežastys dažnai yra „piniginio pobūdžio“.
Ekonomikoje vyrauja pinigų gausa
Pinigų pasiūla yra dviejų komponentų sandauga: grynųjų pinigų kiekio (pinigų bazės) ir to, kaip bankai padaugina šiuos pinigus (ekonomistai tai vadina „multiplikatoriumi“).
Centrinis bankas tiesiogiai lemia pirmąjį komponentą, o antrajam daro netiesioginę įtaką per bankų veiklą reglamentuojančius teisės aktus.
Multiplikatorius gali stipriai ir nenuspėjamai keistis priklausomai nuo įvairių veiksnių.
Pavyzdžiui, per krizę ar finansinę paniką, kai žmonės atsiima pinigus iš bankų, multiplikatorius sumažėja. Euforijos ir spekuliacinio siautulio laikotarpiais jis, priešingai, didėja.
Paprastai tariant, kai pinigai kuriami iš nieko, vieną šių naujų sumų dalį sukuria centrinis bankas, o kitą – komerciniai bankai.
Kai bankas išduoda paskolą, pagrindinė suma iš niekur nepervedama, o tik pridedama prie paskolos gavėjo sąskaitos likučio. Tokių kreditų išdavimo apimtis priklauso ir nuo rinkos nuotaikų, ir nuo centrinio banko politikos.
Kai pinigų pasiūla didėja, svarbu nustatyti, kuris iš šių dviejų veiksnių prisideda labiausiai. Rusijoje pinigų bazė padidėjo beveik 14 proc., o multiplikatorius – 5 proc.
Tai rodo, kad didelę infliaciją Rusijoje daugiausia lemia centrinio banko tiesiogiai kontroliuojamos pinigų pasiūlos dalies augimas.
Tačiau bankai ir skolininkai taip pat nemažai prisidėjo prie infliacijos augimo.
Rusijos įmonės drąsiai skolinasi pinigus iš bankų už dideles palūkanas. Kai kurios jų greičiausiai tiki, kad infliacija nuvertins visas jų skolas, o kitos pasikliauja vyriausybės sutartimis, subsidijomis arba padidėjusia paklausa statybų sektoriuje.
Oficialiais duomenimis, Rusijos nekilnojamo turto sektorius auga. Tačiau ši iliuzija, gyvybiškai svarbi vyriausybės propagandai, dar labiau gilina problemą.
Iš tikrųjų didelė nekilnojamo turto sektoriaus dalis stagnuoja, tačiau ir toliau skatina nepagrįstą kreditų bumą. Dėl to didėja ir pinigų pasiūla, ir skolos lygis.
Tolesnis infliacijos spartėjimas yra pavojingas kreditoriams, o griežtas infliacijos slopinimas – neapdairiems skolininkams.
Kuo ilgiau tęsis dabartinė paradoksali situacija, tuo didesnis bus galimas sukrėtimas. „Per kreditavimo ir biudžeto kanalus (biudžeto deficito finansavimą) į ekonomiką patenka daug daugiau pinigų, negu ji gali „suvirškinti“, – pripažįsta centrinis bankas.
Rusijos bankas norėtų kuo greičiau nuslopinti infliaciją bet kokia kaina. Tačiau Vladimiras Putinas nepagirs centrinio banko vadovės Elviros Nabiulinos, jei skolininkai staiga masiškai supras, kad jų perspektyvos yra niūrios.
Todėl centrinio banko politika tebėra trapus ir nestabilus kompromisas: bandoma lėtinti kreditų augimą, tačiau labai atsargiai.
Praktiškai realus lėtėjimas nevyksta. Per praėjusius metus Rusijos bankų paskolų portfelis padidėjo 21 proc., lėšos centrinio banko sąskaitose padidėjo 56 proc., o bendras turtas – 28 proc.
Nuo rugpjūčio 1 d. iki lapkričio 1 d. Rusijos rublių pinigų bazė padidėjo tik 1 proc., multiplikatorius padidėjo 3,4 proc., o pinigų pasiūla – 4,4 proc. Tai reikšmingas sulėtėjimas, tačiau jis tebėra nepakankamai griežtas.
Kaip ir 2023 m., šių metų pastangos apribojo infliacijos augimą, bet nesumažino jos iki valdomo lygio. Ir, žinoma, laisviausias pinigų emisijos laikotarpis Rusijoje tradiciškai būna gruodžio mėnesį, kai valdžia skubiai „kuria“ pinigus.
2023 m. gruodžio mėn. pinigų pasiūla padidėjo 6,3 proc., 2022 m. – 7,2 proc. Panašios tendencijos buvo įprastos ir prieškario metais.
Kalbant apie pinigų bazę, 2023 m. gruodžio mėn. ji padidėjo 6,2 proc., o 2022 m. – 14,2 proc. Gruodžio mėn. nesant nuosaikios arba nulinės emisijos, vyriausybė negali teigti, kad imasi rimtų priemonių infliacijai pažaboti.
Atsakant į klausimą, kodėl Rusijoje 2024 m. infliacija siekia tik 8-9 proc., o ne 20 proc., yra du galimi paaiškinimai.
Pirma, pinigų pasiūlos augimą iš dalies kompensavo padidėjusi pinigų paklausa. Nepaisant skundų dėl infliacijos, rusai ir toliau didina savo indėlių likučius bankuose, užuot juos atsiėmę ar pirkę užsienio valiutą grynaisiais, kaip buvo įprasta dešimtajame dešimtmetyje. Infliacija išlieka palyginti nedidelė, o legalios bankinės operacijos yra patogios, todėl žmonės kol kas linkę ištverti.
Antra, tikroji infliacija Rusijoje gali būti gerokai didesnė nei 8-9 proc. Apklausos respondentų nurodytas „stebimas“ infliacijos lygis – 14-15 proc. per metus – iš tikrųjų gali būti daug artimesnis tikrovei.
Infliacija susijusi su politika
Infliacija visur beveik visada yra politinių sprendimų rezultatas, ir šiuolaikinė Rusija nėra išimtis. TVF duomenimis, daugelis besivystančių šalių šiuo metu gali pasigirti mažesniu nei 5 proc. infliacijos lygiu. Šiame sąraše yra Uganda, Ruanda, Butanas, Kamerūnas, Gvatemala ir Hondūras.
Salvadore, Kambodžoje, Senegale ir Burkina Fase infliacija yra net mažesnė nei 3 proc. Tuo tarpu Ukrainoje, nepaisant visų iššūkių, infliacija yra mažesnė nei Rusijoje – 5,8 proc.
Didinant bazinę palūkanų normą, kainų augimas tampa kontroliuojamas, kai kartu sparčiai didėja pinigų pasiūla. Būtent tai ir vyksta Rusijoje, todėl E. Nabiulinos sugriežtintos antiinfliacinės politikos nepakanka norint sustabdyti kainų augimą.
Vis dėlto padėtis gali keistis. Pats centrinis bankas tikisi, kad 2025 m. pinigų pasiūla augs lėčiau.
Infliacinė bankų sektoriaus plėtra stagnuojančioje Rusijos ekonomikoje naudinga daugeliui, tačiau ši nauda yra trumpalaikė.
Ilgalaikėje perspektyvoje kainų stabilizavimas būtų naudingas visiems rusams. Tačiau toks tikslas neįeina į V. Putino politinę-ekonominę sistemą, kuri veikia pagal jo logiką ir ne bendrai šalies piliečių naudai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
