Padėtis šiurpina
Moterų, nutarusių atsisveikinti su gyvenimu, nesulaiko nei mirties baimė, nei religiniai įsitikinimai, nei rūpestis vaikų ateitimi. Ir savižudybės būdai pasirenkami labai skirtingi: moterys kariasi, skandinasi ir netgi susidegina.
Daugelis išgelbėtų savižudžių prisipažįsta, jog tokiu būdu norėta tik pagąsdinti artimuosius, pakeisti vyro ir artimųjų požiūrį į jas.
Toks didžiulis savižudžių skaičius glumina valdžios vyrus. Šalies statistikai tvirtina, kad pernai net 277 tadžikės bandė atsisveikinti su gyvenimu (arba nusižudė), o pirmąjį šių metų ketvirtį – daugiau nė 60.
Norėjo baigti kančias
Gulsifata Zaripova (23 m.) – Dušanbės nudegimų centro pacientė. Miesto ligoninėje moteris atsidūrė nudegusi 80 procentų kūno.
„Vyro šeima – turtinga ir įtakinga, o mano tėvai – vargšai, – pasakojo Gulsifata. – Kai ištekėjau, vyras dėl to nuolat man priekaištavo, už kiekvieną menkniekį mušdavo. Mušdavo, jei nepatikdavo valgis, kurį pagamindavau, mušdavo, jei anyta pasiskųsdavo, jog nepadariau kokio nors buities darbo. Po vieno konflikto nebeištvėriau – nubėgau į sandėliuką, apsipyliau dyzelinu ir išpuoliau į gatvę, kad vyras mane pamatytų. Ir dar norėjau visam laikui užbaigti savo kančias. Aš taip pavargau nuo savo gyvenimo, nuolatinių priekaištų, mušimų ir grasinimų, jog apie fizinį skausmą nė nepagalvojau.“
Medikai ištraukė moterį iš mirties nagų, išgelbėjo ir kūdikį, kurio ji tuo metu laukėsi.
Šiuo metu Gulsifata gydoma reabilitacijos ligoninėje, tačiau medikų diagnozė negailestinga: moteris liks neįgali ir nesugebės savimi pasirūpinti – po nudegimų jos rankos ir kojos liko smarkiai deformuotos.
Be to, Gulsifatai būtina atlikti kelių etapų plastines operacijas, nes liepsnos smarkiai subjaurojo veidą. Tačiau šios paslaugos brangiai kainuoja, o vargingai gyvenanti moters šeima neturi pinigų plastikos chirurgams.
„Tėvas neleido mokytis nei man, nei mano seserims – dauguma mūsų rajono merginų į mokyklą neleidžiamos, – pasakojo Gulsifata. – Dvi vyresnės mano seserys dar neištekėjusios. Užtat mūsų šeima kaimynų pašiepiama. Todėl aš taip ilgai ir kentėjau vyro smurtą – bijojau grįžti pas tėvus, vis tikėjausi, kad vyro elgesys pasikeis.“
Tradicijos – svarbiau
Pastaruoju metu Tadžikistano kaimo vietovėse vis daugiau protestuojančių moterų susidegina. Jos neranda kitos išeities, kaip išsivaduoti iš smurto šeimoje.
Gulsifatos atvejis – tai tik vienas iš tūkstančio panašių tadžikių gyvenimo istorijų. Visoms joms draudžiama mokytis, dirbti, savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, jos prievarta ištekinamos.
Po skyrybų tokios moterys su vaikais neturi kur dėtis – jos neturi pajamų, neturi kur gyventi. Neskuba jos ir atgal į tėvų namus, nes supranta, jog niekam nereikia dar kelių alkanų burnų. Menką išsilavinimą turinčioms, vos sugebančioms skaityti ir skaičiuoti moterims sunku susirasti darbą, todėl jos ir kenčia patyčas ir smurtą šeimoje, nesiryžta permainoms.
Žmogaus teisių gynėjai tvirtina, kad didelę įtaką rytiečių moterų auklėjimui turi religinės vertybės ir papročiai, kurie griežtai apibrėžia žmonos ir vyro santykius bei jų statusą visuomenėje.
„Ne tik kaimuose, bet ir miestuose religinės dogmos daug svarbesnės nei įstatymai, – teigė psichologė Galina Mirzojeva. – Be to, už įstatymų laikymąsi atsakingi tie patys kaimo gyventojai. Tad niekas nenori kreiptis į milicininką, kuris yra dar ir kaimynas. O apie psichologinę pagalbą niekas nė negirdėjęs. Posakiai „niekas savų skalbinių viešumoje neskalbia“ arba „iš savo namų šiukšlių neneša“ šiuose kraštuose dar labai gajūs.“
Baimės jausmas
Kiekvienais metais vien į Dušanbės nudegimų centrą pristatoma po 10–15 moterų savižudžių. Tačiau visi atvejai registruojami kaip nelaimingi atsitikimai.
Šeimos kruopščiai slepia tikrąsias suicido priežastis ir dėl visuomenės nuomonės, ir bijodamos būti patrauktos baudžiamojon atsakomybėn.
Gulsifata Zaripova – bene vienintelė minėto centro pacientė, kuri pasiryžo viešai prabilti apie smurtą šeimoje. Pagal moters duotus parodymus teismas nuteisė ir pasodino jos vyrą į kalėjimą už „privedimą prie savižudybės“.
„Beveik visos apdegėlės neigia bandžiusios nusižudyti, tačiau pagal nudegimų pobūdį mes nustatome, kaip būta iš tikrųjų, – pabrėžė Dušanbės nudegimų centro skyriaus vedėjas Šeralis Sochibovas. – Bandydamos susideginti, moterys siekia saviškius tik pagąsdinti, atkreipti dėmesį į save, tačiau patiria siaubingas kančias, lieka neįgalios ir vėliau labai gailisi. O vyrai meta jas, nebegalinčias pasirūpinti nei savimi, nei vaikais.“
Kaip rodo atlikti tyrimai, daugiau nė pusė tadžikių kenčia smurtą šeimoje. Ir tai tęsiasi daugelį metų, nors šalies valdžia ir bando spręsti smurto šeimoje problemą.
Skandalingi skaičiai
Smurtas šeimoje – bene vienintelė savižudybių ir psichologinių traumų priežastis Tadžikistane. Kaip jau minėta, pernai tokį kelią rinkosi 277 moterys – dažniausiai jaunos, turinčios mažų vaikų.
„Daugelyje rajonų yra įkurti centrai, kuriuose moterims aiškinama, kokios laukia pasekmės ir kaip galima išspręsti iškilusias problemas, nesiimant kraštutinių priemonių“, – teigė Moterų teisių gynimo komiteto atstovė Bibizata Mirzojeva.
Ir nors problema niekam nėra paslaptis, tačiau viešai niekas jos neaptarinėja, nes laikomasi nuostatos, jog santykiai tarp sutuoktinių – tik šeimos reikalas.
Smurto šeimoje problemos aktualios ne tik Tadžikistane – jos opios ir visoje Centrinėje Azijoje. Tyrimai rodo, jog daugiau negu milijonas pasaulio moterų tampa vyrų aukomis.
Bėda dar ir ta, kad Tadžikistano teisėsaugos organai gana dažnai net netiria moterų pareiškimų ir negina jų nuo smurtaujančių vyrų. Lyčių lygių teisių ekspertės Alos Kuvatovos nuomone, šalyje vyrauja gana keista smurto ir prievartos samprata. „Viskas, kas susiję su moterimi, priimama nerimtai ir abejingai, – sakė A. Kuvatova. – Visuose valdžios sluoksniuose deklaruojama, kad smurtas netoleruotinas, tačiau kai reikia spręsti konkrečius atvejus, jokios atjautos nebelieka. Pasitaiko, jog teisėsaugos institucijų pareigūnai ne tik nepadeda moteriai, bet ją dar ir apkaltina įžiebus konfliktus šeimoje.“
Kreipiasi anonimiškai
Moterų judėjimo aktyvistės įsitikinusios, kad padėtis pasikeistų, jeigu pagaliau būtų priimtas įstatymas dėl smurto šeimoje, kuris parlamente svarstomas bene 10 metų. Ekspertai tvirtina, kad šį įstatymą priimti trukdo ekonominiai motyvai.
Siūlomame įstatyme yra numatyta pagalba smurto aukoms ir baudžiamoji atsakomybė vyrui tironui.
„Oficialūs duomenys neatskleidžia realybės, – teigė visuomeninių judėjimų koalicijos „Nuo juridinės lygybės – į faktinę lygybę“ pirmininkė Tatjana Borzikova. – Daugelyje šeimų vykstančių dramų ir tragedijų niekas nenori viešinti. Moterys baiminasi likti vienos, baiminasi aplinkinių neigiamos reakcijos. Į šalies Krizių centrus kreipėsi daugiau nei 3000 moterų, kurios patyrė psichologinę, fizinę ir ekonominę prievartą ir smurtą, tačiau dauguma jų tai darė anonimiškai. O tai apsunkina mūsų darbą.“
Jungtinių Tautų gyventojų fondas (UNFPA) prie medicinos įstaigų vis steigia prieglaudas, kuriose pagalbą gauna nukentėjusios moterys. Joms čia suteikiama ne tik medicininė pagalba, bet ir laikina pastogė. Deja, tokių prieglaudų trūksta, o joms kurtis trukdo pinigų stygius.
